Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje iki vasario 28 d. veikia VII tarptautinė juvelyrikos ir metalo meno bienalė „Metalofonas: Nepasakok man istorijų!“

Jei nežinočiau, kad „Metalofonas“ yra konceptualios juvelyrikos bienalė (ilgametė kuratorė Jurgita Ludavičienė), ne pirmus metus vykstanti Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, jei negalėčiau skaityti kūrinių aprašų, matyčiau tik eksponuojamus objektus, ką galvočiau tuomet? Spėju, kad tuomet man viskas atrodytų kaip jūros į krantą išmestų dalykų rinkiniai. Rašau „dalykų“, nes čia yra ir daiktų likučių, ir gamtos darinių fragmentų, ir kažko visai neatpažįstamo. Juvelyrika visuomet buvo susijusi su gamtiškomis formomis, ne veltui lietuviškas žodis „žiedas“ reiškia papuošalą arba gėlės žydėjimą. Nors sakoma, kad gyvūnai nekuria meno, kad tai – tik žmogaus privilegija, tačiau kartais tuo tenka stipriai suabejoti, tad jei nusimestume savo homocentristinį pasipūtimą, gal įsileistume mintį, kad ir bebrai, nugraužę paupio juodalksnius, didžiuojasi savo darbu, o juo gėrisi bebrų kolegos. Šiuolaikiniai menininkai, kuriantys mažuosius – kartais net nešiojamus – objektus-juvelyriką, vis dar remiasi gamtiškomis formomis, bet tai stengiasi daryti daugiau galvodami apie mūsų planetą ir jos likimą. Jie labiau panašūs į nepatogius bebrus (tie kartais nugraužia ir mėgstamą medį) nei į bombas mėtančius žmones. Kūrėjai vis labiau tolsta nuo žmogiškų estetinių kategorijų, mažina skirtį tarp intelekto ir kūno, tarp žmogaus ir vadinamosios „gamtos“, nutinka kažkaip priešingai – čia viskas jungiasi į bendrą rūpesčio, gėlos, o kartais juoko ir augimo tinklą.

Juvelyrika kaip performanso dokumentacija

Parodoje vis aiškiau jutau, kad turiu kaklą. Turiu pirštus, riešus, krūtis, burną, net blakstienas. Mano ausys yra pradurtos ir turi skylutes. Papuošalai visuomet buvo susiję su kūnu ar bent jau su drabužiu, slepiančiu kūną, o šiuolaikinėje juvelyrikoje kūnas apmąstomas, įtraukiamas vis įvairiau, net jei jo tiesiogiai nematome. Į žaidimą įtraukiamos tos kūno dalys, kurios anksčiau nebuvo puošiamos ar išryškinamos, tarkim, Jeannette Knigge (Nyderlandai) sukuria auksinius nosies plaukus. Konceptuali juvelyrika tampa panaši į būsimo performanso dokumentaciją, nes tyrinėjant eksponatus omenyje nuolat turi kūną – matuojiesi kūrinius, tikrini jų svorį, trapumą, įsivaizduoji atliekamus judesius. Ar aš su šia didžiule atpjauto medžio kamieno rieke galėčiau kur nors eiti (Suvi Tupola „Kaski I, VI, IX“, Suomija)? Galėčiau. Bet tik vasarą, nes po paltu ji netilptų. O su Airido Skublicko grandine ir spyna („Mano laikais“, Lietuva)? Vis dažniau kreipiamas dėmesys ne į papuošalo, o į kūno funkciją, poreikius, į fiziologinius jo aspektus, dabarties žmogaus įpročius. Sara Gackowska (Lenkija) taip ir rašo: „Kūnas slapta kalba tokiu būdu, kurio kultūra negali kontroliuoti. Kiekviena segė kviečia paliesti iš akmens iškaltą savo paviršių.“

Suvi Tupola, „Aš mieliau būčiau miške“. Parodos rengėjų nuotr.

 

Naratyvas, kaipgi be jo

Vingiuodama tarp ilgų vitrinų ir aukštyn kylančių pa­rodos stendų – iki kaulo pažįstamų aliuminio konstrukcijų, tinkančių, atrodo, tik didžiagabaričiams renginiams, tokiems kaip meno ar knygų mugės, o ne mažučiams ir deimantais tviskantiems papuošalams, – suprantu, kad kuratorė apgalvotai pasirinko prieštarauti. Ir įrodė – tokia architektūra tinka juvelyrikai. Tiesa, deimantų čia gal ir nėra arba tėra vos keli. Šių metų bienalė pavadinta provokuojamai: „Nepasakok man istorijų!“, todėl daugelis autorių taip pat prieštarauja – išsijuosę jas pasakoja. Pabandyk menininkui ką nors liepti, jis būtinai darys priešingai. Nors šis požiūris banalus, tačiau paro­dos autoriai tai atlieka nebanaliai ir kiekvienas savitai. Jie pasakoja savo asmenines istorijas, tautos dramas, čia pilna etnografinių, geografinių, istorinių nuorodų.

Gisellos Ciullo (Italija, Nyderlandai) pajuodusios medinės širdutės su iš jų augančiais smulkiais metalo medeliais aprašytos taip: „Mano tėvynėje (Salentas, Pietų Italija) bakterijos Xylella fastidiosa epidemija pastaraisiais metais sunaikino 21 milijoną alyvmedžių iš buvusių 60 milijonų.“ O aiškių geometrinių formų papuošalai su turmalinu „Galbūt dienos“ pasakoja apie laiką, Estelos Saez (Estija) praleistą Artimuosiuose Rytuose: „Kūriniai vaizduoja mano prisiminimus apie mistines patirtis porevoliuciniame Kaire. Į Mėnulį panašus kraštovaizdis, žmonės, kultūra ir specifinė energija, tvyranti šioje pasaulio dalyje, yra unikalūs.“ Tai, kas atrodo kaip storas ir tvirtas metalo lakštas, iš kurio pagaminti papuošalai, iš tiesų yra trapus kaip prisiminimai sidabruotas papirusas. Augalas, tapęs senojo Egipto simboliu.

 

VII tarptautinė juvelyrikos ir metalo meno bienalė „Metalofonas: Nepasakok man istorijų!“. Gintarės Grigėnaitės nuotr. (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

 

Dar vieną savo tautos ir tradicinių amatų istoriją per seges pasakoja Fumiko Goto (Japonija, Šveicarija): „Išlankstytas, urushi laku lakuotas washi popierius, įkvėptas tradicinės origatos, saugo epitetus, simbolizuojančius šešis pojūčius iš „makurakotobos“ (pagalvės žodžiai) waka poezijos, kuria kadaise tarpusavyje keitėsi įsimylėję dvariškiai.“ Šie žodžiai-segės panašūs į įvairių formų cikadas, kurios, matyt, svirps poeziją į ausį jų būsimiems savininkams.

Afrikos tradicijų dvelksmas pasirodo per raižytą kaulą ir Danielio Krugerio (Vokietija) stiklo karoliukų maišelius, skirtus, kaip sako autorius, patobulinti nešiotoją, o taip pat būti kontempliacijos objektu, kurį reikia paimti į rankas ir apžiūrėti iš visų pusių.

Materija

Konceptuali juvelyrika yra materijos šventė, čia idėjos gimsta iš įvairiausių medžiagų arba atvirkščiai, bet kai kurie ėjimai sprogdina vaizduotę, pavyzdžiui, dekonstruoti kristalai. Kam gali ateiti į galvą sugurinti pusbrangį ar brangų akmenį ir iš to padaryti ką nors kito? Parodoje ne tik konceptai rodo, kad eksponuojama visai ne taikomoji juvelyrika, o šiuolaikinis menas, – tai matyti ir iš požiūrio į naudojamą medžiagą. Janne Peltokangas (Suomija) rašo: „Pasaulyje, užtvindytame istorijų, mano kūriniai primena, kokia galinga yra betarpiška patirtis ir kokią vidinę vertę turi medžiagos. Juose pabrėžiama svarba to, kas jaučiama ir patiriama iš karto, be aiškinimo ar pasakojimo.“ Jo sukurti metalo objektai gal šiek tiek ir primena juvelyriką – apyrankę, auskarus, bet iš esmės tai yra nepaprastai gražiai išsisluoksniavusios pajuodusio metalo formos, artimos gamtiškoms ar erozijos pažeistoms struktūroms. Mažos meistriškai atliktos skulptūros.

Hansel Tai, „Trapus stuburas“. Parodos rengėjų nuotr.

 

Yra ir priešinga kryptis – iš plastiko, sintetinės tekstilės, polimerų gaminama juvelyrika. Kaip jums tokia Carinos Shoshtary (Vokietija) kūrinių sudėtis: PLA (bioplastikas), iškastiniai ryklio dantys, kristalai, perlai iš antrų rankų, sidabras? Blizgantys plastiko koralai ir natūralios detalės sudaro efektingus, kiek makabriškus vėrinius. Kitos vaizduotę įsukančios medžiagos, iš kurių kuria Jelizaveta Suska (Latvija, Švedija): polimeras, skaldyti akmenys, žvaigždžių dulkės / mažas mikrometeoritų kiekis %, 14 karatų auksas, meteoritas Campo del Cielo, plienas, titanas. Arba Oscaras Wippermannas (Vokietija): kaulas, grenadilis, agroplėvelė, šilkas, superklijai.

Ready made, arte povera

Dažnai sakoma, kad šiuolaikiniai menininkai naudoja ready made objektus, tačiau kartais norėtųsi pasitikrinti, ar tikrai šis pavadinimas yra tinkamiausias jų naudojamoms strategijoms? Istoriškai ready made objekto atsiradimas galerijoje legitimavo visai kitą meno kūrimo būdą, kai panaikinamas bet koks gamybos meistriškumas ir paliekama tik idėja, žinutė, perteikiama pasirinktu daiktu, jo dalimi. Dabartinių menininkų metodai gal artimesni arte povera („skurdžiajam menui“) – šiuolaikiniai kūrėjai naudoja jau pagamintus objektus, taip siekdami mažinti gamybą, mėgsta išmestus, nereikalingus daiktus, kaip aukščiau paminėti perlai iš antrų rankų, ieško ryšio su gamtiškomis struktūromis. Pavyzdžiui, karolius galima pagaminti iš mažų lydymo tiglių (Deimantė Kiesutė, Lietuva), iš perlų ir senovinių krištolo taurelių (Hansel Tai, Kinija, Estija), apyrankes kurti kartu su bitėmis iš korių (Laura Salguero, Ispanija). Panaudojamas net šaukštelis (Eeva-Riitta Wornell, Suomija) ir laikrodžių stiklai (Valdis Brožė, Latvija). Nuo senų senovės yra žmonių, gebančių iš kirvio išvirti sriubą, bet kai kurie šiuolaikiniai juvelyrai tai daro itin meistriškai.

Pabaigai

Žingsniuodama besniegėmis Vilniaus gatvėmis namo, mintyse vis dar matuojuosi kūrinius – įsivaizduoju, kaip ateinu į kokį parodos atidarymą, minia dūzgia, kažkas pastebi mano segę, paskui paklausia:

– Graži segė, iš ko ji padaryta?

– Iš skaldytų akmenų, 14 karatų aukso, žvaigždžių dulkių ir meteorito Campo del Cielo, – atsakau.