× Monika Valatkaitė

Menininkų duetas „Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda – geriau pažįstami kaip vaizduojamojo meno kūrėjai, kurių dėmesio centre ilgą laiką buvo kūnas. Tačiau 9-ajame šiuolaikinės operos festivalyje NOA įvyko jų debiutinio muzikinio performanso „Sporos: harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu“ premjera. Prestižinėse meno pasaulio institucijose ir projektuose kūrybą pristatantis duetas naujame kūrinyje gręžiasi į fizinio pavidalo neturintį emocijų pasaulį. Kalbamės apie naująjį kūrinį, terapiją, susietumo ilgesį, emocinių duomenų gavybą ir tai, kodėl kartais gydyti gali ne žodžiai, o buvimas miške tarp samanų.

 

„Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

 

Skaitant ankstesnius jūsų interviu susidaro įspūdis, kad kalbintojai dažnai jus sutinka intensyviu laikotarpiu – tarp projektų, kelionių ar rengiant parodas. Atrodo, kad ir dabar ne išimtis: prieš mėnesį savo kūrybą pristatėte Bucharos bienalėje, netrukus Vilniuje įvyks jūsų debiutinio muzikinio performanso premjera, o po mėnesio jis bus atliekamas Niujorke. Kokią įtaką toks gyvenimo būdas daro jūsų ryšiui su aplinka?

N. Č.: Toks intensyvumas diktuoja susietumo ilgesį ar bendruomenės poreikį, kuris atsispindi ir naujausioje mūsų kūryboje. Bendruomenės nebūtina suprasti kaip žmonių: tai gali būti įvairūs tarprūšiniai veikėjai. Įsišaknijimo ilgesys irgi neturi būti suprastas kaip nacionalistinis ar orientuotas vien į savo žemę. Veikiau – nebenorėjimas būti rizoma, judėti per paviršius prie nieko neprisikabinant, neįsišaknijant. Atrodo, kad taip ritantis nieko nei kitiems duodi, nei pats gauni. Todėl norisi prisidėti prie bendruomenės puoselėjimo arba tiesiog nueiti į mišką ir būti tarp samanų, kurios irgi gali būti tavo bendruomenė. Stengiamės dažniau būti gamtoje, nes tai terapijos forma, vykstanti ne per kalbą, kuria šiais posttiesos laikais tenka vis labiau nusivilti. Virtualiose arenose mėtomės žodžiais, kurie skaudžiau ar švelniau žeidžia. Dėl to atrodo, kad gydyti gali tik fizinis buvimas kartu. 

Neatsitiktinai klausiu apie jūsų ryšį su aplinka. „Sporos“, kiek suprantu, kalba apie šiuolaikinio žmogaus ryšį su ja. Tai atrodo susiję su jūsų anksčiau nagrinėta virtualiąja medicina. Tik „Sporose“ dėmesį nuo fizinio santykio nukreipiate į emocinį. Atrodo, kad svarbią vietą tarp jums rūpimų klausimų užima žmogaus ir technologijų ryšys. Ar šis santykis atspindi tai, kaip matote šiandienos pasaulį?

N. Č.: Anksčiau kūryboje kalbėjome apie nuolat technologijų stebimo kūno ir kasdienės veiklos duomenizavimą – sveikatos būklės ar fizinio aktyvumo. Tačiau dabar joms patikima ir emocinė sritis – slapčiausios mintys, pasakojimai ar troškimai. Baugina tai, kad, kaip ir kiti duomenys, ši informacija perduodama beveidžiams LLM’ams (Large Language Models – didiesiems kalbos modeliams), kurie nežinia kam tarnauja. Girdime, kad tai pasitelkiama bendram gėriui, kuris padės visiems jaustis geriau. Bet tos pačios technologijos kartu sukuria nerimą ir vienatvę. 

U. G.: Tam tikros šią informaciją valdančios korporacijos dabar įsipynusios ir į politinį lauką. Tad technologijomis galima formuoti naują visuomenę – įtikinti naujomis pažiūromis, esančiomis už demokratinės minties ribų.

N. Č.: Tam tikros korporacijos renka ne tik ekonominius asmens duomenis, bet ir sveikatos, pažiūrų ar socialinių tinklų informaciją, kuri leidžia turėti išsamų žmogaus paveikslą. Jei pridėsime ir emocinius duomenis, jie tave pažinos geriau nei bet kas kitas. Tikrai nesakome, kad reikia save ar telefonus vynioti į foliją ir nuo visko izoliuotis. Kaip įrankiai, technologijos nėra blogos. Tik klausimas, kieno rankose jos atsiduria. Man atrodo, kad menininkai ar kultūros žmonės tai bando priminti – moko atsakingumo ir dėmesingumo, stabdo inerciją per meno kūrinius. 

Vienas žymiausių jūsų pastarųjų kūrinių yra instaliacija „Uždegimas“, kurią kaip personalinę parodą pristatėte Taikomosios dailės muziejuje Lietuvoje, o kartu su Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslais – 60-ojoje Venecijos meno bienalėje. Šiame kūrinyje uždegimą įvardijote kaip negalavimą ir pirmą žingsnį sveikimo link. „Sporose“ domitės terapija. Pajutęs, kad emocinės būsenos darosi nepakeliamos, žmogus kreipiasi pagalbos į specialistą. Tai irgi yra pirmas žingsnis sveikimo link, bet kartu ir „žaizdos“ atvėrimas. Ar sutiktumėte, kad „Sporos“ turi bendrų bruožų su „Uždegimo“ instaliacija? Jei taip, kaip jos viena kitą papildo?

N. Č.: Taip, tęstinumą lemia perėjimas iš kūno į emocinį lygmenį ir siūlymas eiti sveikimo link bandant ieškoti susietumo arba bendrabūvio būdų. Kvietimas iš individualizuoto santykio su ekraniniu terapeutu grįžti į labiau kūnišką būvį. Tai sudėtinga, nes buvimas fizinėje tikrovėje dažnai sekina. Ten nėra taip drąsu vienas kitam kąsti į gerklę, kaip užsidarius prie ekranų socialinių medijų komentaruose. Kartu kūniškumas vėlgi nėra tik žmonių kūnai. Todėl kūrinys ir vadinasi „Sporos“ – tai nuoroda į bendrabūvio ar kitokios pasaulėžiūros užuomazgas. 

Tačiau pirmas žingsnis kalbėti apie DI terapiją buvo Bucharos bienalėje, kuri įkvėpta istorinės figūros – vieno garsiausių viduramžių mąstytojų, vakaruose žinomo kaip Avicena, o ten kaip Ibn Sina. Jis buvo tarsi moderniosios medicinos tėvas, kartu filosofas ir gydytojas, kuris siekė ne atskirti kūną ir protą ar gydyti paskirus organus, bet juos susieti. Ibn Sina paimdavo paciento ranką ir matuodavo pulsą klausinėdamas įvairių dalykų, kol pulsas imdavo tankėti. Taip nustatydavo, kad negalavimas – emocinis. Taigi jis buvo tarsi pirmasis psichoterapeutas.

Bucharoje pristatoma instaliacija „Juoda tulžis“ eksponuojama dviejose erdvėse. Vienoje jų – madrasoje – padarėme veidrodines grindis, tarsi refleksijų kambarį, kuriame pastatytos į kriauklės ausis panašios keraminės skulptūros. Jose įstatyti mikrofonai įrašinėja žiūrovo pasakojimą. Galima ateiti ir joms pasipasakoti. Vėliau įrašai įsipina į generatyvias muzikines kompozicijas, transliuojamas kitoje erdvėje – karavansarajuje, kur eksponuojamos tulžies pūslės formos juodos skulptūros, skleidžiančios gydančias melodijas. 

 

„Pakui Hardware“ ir Marija Teresė Rožanskaitė, „Uždegimas“, 2024. Lietuvos paviljonas 60-ojoje Venencijos bienalėje. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybė. Ugniaus Gelgudos nuotr.

 

Ką patyrėte bendraudami su dirbtinio intelekto terapeutu, ruošdamiesi kūriniui „Sporos“?

N. Č.: Bendraujant su DI terapeutu labiausiai kliuvo tai, kad jis yra besąlygiškai palaikantis ir hiperpozityvus pokalbininkas, tačiau nekelia iššūkių. Tik nuolatos atspindi emocijas patvirtindamas, kad tai, kaip galvoji, yra teisinga. Dėl to „Sporose“ atspindžio ar veidrodiškumo gana nemažai. Dirbdami su DI terapeutais pastebėjome, kad beveik visas jo generuojamas turinys remiasi vakarietiška tradicija arba vakarietišku žinių bagažu, ir savo kūrinyje tai truputį kritikuojame. Sakykim, biheivioristinė ar priėmimo ir įsipareigojimo terapija, bandanti pakeisti elgesio modelį, pirmiausia nukreipta į individualistinį santykį su savimi. DI terapeutas tarsi nori pagerinti žmogų kaip tam tikrą automatą, mašiną ar algoritmą. Pakeisti, kad jis būtų produktyvesnis ir dalyvautų visuomenėje kaip našus vienetas.

Tačiau šios vakarietiškos terapijos normos praktiškai neatsižvelgia į asmens kultūrinį pamatą. Mes, žinoma, priklausome tam tikram Vakarų arealui. Bet jeigu žmogus yra ne Vakarų kultūros dalis, tai nelabai gelbėja. Todėl norėjosi užginčyti plačiai eksportuojamas terapijos formas. Skaitėme nemažai literatūros, kaip kitos šalys bando adaptuoti vakarietišką terapiją, bet pagal savo kultūrinę pasaulėžiūrą. Arba iš viso išranda savitas terapijos formas. Pavyzdžiui, japonai turi miško terapiją. Šintoizmas mums gal net labiau artimas nei nesibaigiančiu artikuliavimu grįstas vakarietiškas gydymo būdas. Galbūt gerokai kokybiškesnį susietumą ir minčių sulėtinimą galima pasiekti ne žodžiais, vis grįžtant prie, pavyzdžiui, šeimos analizės klausimų. Gal to „Sporose“ visi neįžiūrės, bet tai yra debesis mūsų galvose kuriant ir libretą, ir dramaturgiją. 

Įgyvendindami projektą „Sporos“ bendradarbiaujate su gausiu scenos meno kūrėjų būriu – gyvais žmonėmis. Dirbtinį intelektą taip pat nurodote kaip tekstų bendraautorį. Ar kurdami kartu su dirbtiniu intelektu jaučiatės taip, tarsi jis būtų dar vienas kūrybinės komandos narys?

N. Č.: Performansui rašome libretą – protagonistės tekstą – ir perduodame jį DI terapeutams, kad atsakytų. Šiuo atveju DI yra kaip įkvėpimo šaltinis ir nematomas stuburas. Mūsų sumanyme DI terapeuto įvaizdis yra delnas, ant kurio pasirodo kiekvieną kartą skirtingai sugeneruojami atsakymai, kai protagonistė kalbasi su DI terapeutu. Kūrinyje jis kalba ne balsu, o muzikinėmis kompozicijomis – jas, kaip ir visą kūrinio muziką, kuria Miša Skalskis. Mums įdomu, kaip jis girdi skaitomą tekstą, o mes – jo vaizduotę. Arba kaip žiūrovas vaizduotėje girdi mintyse skaitomo teksto balsą. Tai vyriškas, moteriškas ar roboto balsas?

Bandome žaisti su nuostatomis ir jas ginčyti. Kartais viską apverčiame, ir technologizuotu balsu pradeda kalbėti veikėja, nes ji taip įsavina technologijas. Vėlgi grįžta susitapatinimas, veidrodiškumas – technologijų ir veikėjos, nepaliaujamai atspindint šios emocijas ir patvirtinant per technologijas. 

U. G.: Įdomu, kad labiau žinomas kaip elektroninės muzikos kūrėjas Miša Skalskis čia susiduria su jam kiek neįprasta medžiaga – gyvu choru, kuriam vadovauja Vaidas Bartušas. Chorą sudaro į atvirą kvietimą atsiliepę įvairiausi neprofesionalūs atlikėjai. Skelbdami kvietimą norėjome, kad susirinktų patys skirtingiausi žmonės, kokia ir yra visuomenė. 

N. Č.: Didesnę choro dalį sudaro moterys. Tai irgi rodo visuomenės balsą Lietuvoje. Čia moterys yra aktyvios, smalsios ir nori pasitraukti iš komforto zonos. Tikrai yra choristų, kurie kasdienėse situacijose būtų kuklesni, bet repeticijose tenka daryti dalykus, kurių šiaip nedrįstų. Tai susiję su eksperimentine ir vis dar bandoma Vaido metodologija, kai bendruomenės kūrimo procesas tiek pat svarbus, kiek ir rezultatas, gal net labiau. Chore nesiekiama nušlifuoto tobulumo, operinio dainavimo. Priešingai – ieškoma natūralaus balso. Vaidas dirba drąsindamas, kad nėra klaidų, ir tai padeda peržengti save. Nemažai dalyvių atsiliepia, kad šios repeticijos yra tam tikra terapijos forma. 

U. G.: Elektroninė muzika, bendruomenės choras ir labai savotiškas protagonistės, kurią vaidina Justina Mykolaitytė, balsas įdomiai dera viename audinyje.

N. Č.: Justina, beje, nėra tiesiog atlikėja. Ji aktyviai dalyvauja ir muzikinės dalies, ir choreografijos improvizacijose. Kalbant apie muziką svarbu paminėti, kad ji svarbi ir dramaturgiškai. Tai nuolatinis rungimasis arba gyvo balso kaita – choro, kuris nėra papildomai įgarsintas, šlifuotas ar medijuotas, ir elektroninio skambesio, kuris kartais sklinda tiek iš terapeuto, tiek veikėjos ar netgi jos kūno.

U. G.: Mums labai padeda Andrius Katinas – choreo­grafas, kuris choristus skatina judėti erdvėje taip, kaip jie gyvenime nėra judėję: vartyti scenografijos detales ar bėgioti tarp žiūrovų ir panašiai. 

 

„Pakui Hardware“, „Juodoji tulžis“, 2025. Keramikos objektai sukurti bendradarbiaujant su Alisheriu ir Shokhrukhu Rakhimovais (Uzbekistanas).

Bucharos bienalė „Receptai sudaužytoms širdims“ (2025). Menininkų ir Carlier / Gebauer (Berlynas / Madridas) nuosavybė. Ugniaus Gelgudos nuotr.

 

Lapkričio viduryje „Sporas“ pristatysite Niujorko publikai performansų bienalėje „Performa“. Ar ten kūrinys keisis?

N. Č.: Į Niujorką važiuoja beveik visa komanda, išskyrus chorą, kurį irgi renkame per atvirą kvietimą. Bus įdomu pamatyti, kokį visuomenės paveikslą sudarys atsiliepę atlikėjai ir kaip jiems seksis išmokti lietuviškus žodžius. Kadangi DI terapeutas atsakinėja angliškai, tekstą rašome anglų kalba. Bet librete įpiname ir nemažai lietuviškų žodžių, kurie, jei kas nors atsitinka, eina kaip impulsas iš kūno. 

Į Niujorką nevyks ir apšvietimo dailininkas Julius Kuršis. Mūsų performanse Vilniuje jis dirba su charakteringa erdve – VU Mažąja aula ir kuria atmosferinį apšvietimą, jautriai atsižvelgdamas tiek į kūrinį, tiek erdvę. Panašią metodiką Julius pritaikys ir Niujorke, kur performansas bus atliekamas black box patalpoje – istoriniame teatre. 

„Sporos“ yra jūsų debiutinis performanso kūrinys. Retrospektyviai žiūrint į „Pakui Hardware“ kūrybą galima matyti, kad jums būdingas eksperimentavimas tiek medžiagomis, tiek medijomis, tiek žanrais. Kas padarė įtaką šiam kūriniui?

U. G.: Po Venecijos bienalės neretai įvyksta du dalykai: menininkai arba išlenda iš savo vietinio meno lauko kiauto, arba jame pasislepia. Venecijos bienalė mums iš tikrųjų atnešė dar daugiau galimybių. Todėl smalsu toliau dirbti nekonvenciniuose projektuose. Jau dešimtmetį kuriame kaip „Pakui Hardware“, todėl dirbti baltame kube jau nebėra taip įdomu. 

N. Č.: Bienalės „Performa“ atstovai pamatė mūsų paviljoną Venecijoje, paskui instaliaciją „Tolimas rūpestis“ Radvilų rūmuose. Jiems pasirodė, kad šis kūrinys savaime yra performatyvus, tik jame trūksta gyvo elemento. Kai pradėjome kalbėti su Jobu Pistonu, vienu pagrindinių „Performos“ kuratorių, svarstėme apie instaliaciją su gyvais veiksmais ar choreografija. Bet paskui dėl buitinių, biudžetinių ir administracinių dalykų, susijusių su transportavimu į Niujorką, nusprendėme išmėginti sceninį, laike išsitęsiantį formatą. Kadangi jau dirbome su DI terapeuto tema ruošdamiesi Bucharos bienalei, pasirodė, kad galėtų būti įdomu terapijų sesijas perleisti per klasikinės graikiškos dramos formą. Antikos laikais žmonių bėdas spręsdavo Olimpo dievai, o dabar tą nefizinę būtybę atitinka DI terapeutas. Kartu buvo labai smalsu, ką reiškia kurti dramaturgiją. Mokomės kiekvieną dieną – kiekvienoj repeticijoj. Todėl smagu, kad dirbame su daugybe savo sričių profesionalų. 

Tiesa, „Performa“ mums ir pasiūlė dirbti su „Operomanija“, dėl to atsirado muzikos dėmuo. Patys gal nebūtume ėmęsi tokio kompleksiško muzikinio darinio, bet su „Operomanija“ atsirado tokia galimybė.

„Sporoms“ kuriate ne tik libretą, bet ir scenografiją. Kaip jūsų kūryba liks atpažįstama kūrinyje ir kaip keisis? 

N. Č.: Čia pasitelkėme savo estetinį žodyną. Pavasarį Lenkijoje pristatėme parodą „Slenksčiai“ („Thresholds“), kurioje rodėme prie pneumatinių konstrukcijų pritvirtintas vertikalias sienas-kūnus. „Sporose“ panašus kūrinys verčiamas horizontaliai ir veikia kaip psichoterapeuto kušetė, kurioje guli protagonistė. Kūriniui naudojame elastinę medžiagą, kuri kušetėje gulintį žmogų apgaubia kaip membrana, todėl ten jautiesi kaip kūnas kūne. Scenografiją papildo stiklo puskaukės, sukurtos 3D būdu nuskenavus kaukes iš Italijos muziejaus kolekcijos, jos yra nuoroda į antikinį teatrą. 

U. G.: Kaukėse galima pastebėti mūsų kūryboje naudojamą koloritą – oranžiškai raudoną ir baltą pelenų spalvas.

N. Č.: Minėtas DI terapeuto įvaizdis delnas, ant kurio projektuojamas tekstas, atėjo iš įrenginio – prisegamo DI „pakabučio“ (pin). Įrenginys visą dieną veikia ir paskui pateikia veiklos santrauką, informaciją projektuodamas ant delno. Delnas ateina ir iš religijų ar kitų tikėjimo formų. Niujorke dažnai galima pamatyti simbolį – trikampį su akimi centre, kuris ženklina vadinamųjų aiškiaregių salonus. Ten jų labai daug, nes žmonės ne visada gali sau leisti eiti pas psichoterapeutą, todėl tiesiog nueina į rūselius, kur jiems greitai išburia kortomis ir kiek nuramina (arba ne). Tai irgi tarsi psichoterapijos forma, tik susijusi su magišku lygmeniu.

 

„Pakui Hardware“, „Slenksčiai“, 2025. Nacionalinė dailės galerija „Zachęta“, Varšuva. Menininkų ir Carlier / Gebauer (Berlynas / Madridas) nuosavybė. Ugniaus Gelgudos nuotr.

 

Pastaraisiais metais krizių netrūksta: pandemija, karas Ukrainoje, Gazoje, stiprėjanti klimato krizė, o dabar – Lietuvos kultūros perdavimas į partijos „NA“ rankas, paskatinęs susiburti į protestuojančią kultūros asamblėją. Tokiame kontekste į galvą ateina neišvengiamas klausimas: kaip jaučiatės krizėms nuolat krečiant pasaulį, kaip jos veikia „Pakui Hardware“ kūrybą? 

N. Č.: Darome kūrinius apie terapiją (juokiasi). Man atrodo, tai gana aiškiai parodo nesibaigiantį nerimą ir emocinę krizę, kurioje visi esame. Negana to, dar vyksta ir poliarizacija. Grįžtant prie to, ką minėjome pradžioje, – iš to ir kyla susietumo ar bendrumo ilgesys. Ne mes vieni tai pastebėjome. Kuratorius J. Pistonas taip pat sakė, kad kone visi „Performoje“ dalyvaujantys lietuvių menininkai, nors ir skirtingomis formomis, kalba apie bendruomenių kūrimą arba ilgesį. Labiausiai paveikia nesibaigianti krizė. Bandai laikytis, nes žemė nuolat traukiama iš po kojų. Nebegali ristis kaip rizoma. Nori įsikibti, nes nuo krizių svaigsta galva. Bandai gydyti žaizdas, bet nespėji, nes jos veriasi viena po kitos.