Apie Vlado Urbanavičiaus kūrybą

 

Rašant apie Vladą Urbanavičių norisi šiek tiek nubarstyti įprastų terminų, tuo labiau kad dažnam kyla pagunda jį įsprausti į modernizmo paradigmą. Iš tiesų galima atsekti tam tikrą požiūrių giminystę, tarkim, su judėjimu arte povera, o ypač – su minimalizmu, kuriam buvo ypač svarbi Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologija. Prancūzų filosofo teiginys, kad suvokimas yra kūniškas, galėtų tapti teorine atrama ir kalbant apie mūsų skulptorių, juolab kad naujausios jo darbų parodos, vasarį veikusios galerijoje (AV17), anotacijos tekstas taip pat primena menininko kūrybai būdingą minimalizmą, industrinių, dažnai laiko paveiktų medžiagų ir rastų objektų transformavimą į autonomiškus erdvinius kūnus, atsiribojančius nuo dekoratyvumo ir patogaus grožio. Bet, išklausius paties autoriaus, prasispraudus pro skulptūras galerijos erdvėje, palietus ranka kiek parūdijusį metalą, matyti, kad V. Urbanavičius žvelgia greičiau iš postminimalisto Richardo Serra perspektyvos. Minimalistai niekada giliai neapmąstė stebėtojo fiziškumo, o R. Serra žmogaus kūną interpretavo kaip turintį masę. Matthew Bowmanas straipsnyje „Richard Serra, Beyond Minimalism, 1938–2024“ („Artnews.com“) taikliai įvardija: „Šitaip Serra skirtingas struktūras sujungė į savo skulptūrinio darbo tinklą – įkūnijimo fenomenologiją, susipynusią su medžiagų fenomenologija.“ 

 

Vladas Urbanavičius, parodos „Tarp struktūrų“ galerijoje (AV17) fragmentas. Evgenios Levin nuotr.

 

V. Urbanavičiaus kūriniai veikia panašiame registre ir naudoja tuos pačius raumenis. Jis yra vienas ryškiausių XXI a. vyresnės kartos Lietuvos skulptorių, reikšmingai prisidėjęs prie šiuolaikinės lietuviškos skulptūros raidos. V. Urbanavičius – tiek ginčų sukėlusio „vamzdžio“ („Krantinės arka“, 2009) autorius. Šis rūdijančio metalo objektas Vilniuje, Neries krantinėje, savo medžiagos rūstumu ir nebylia jėga sukėlė tikrą neapykantos bangą tarp tų, kurie meną vis dar sieja su grožiu bei aiškiu pasakojimu. „Krantinės arkos“ nuotrauka neseniai puikavosi ant metaforai skirto „Literatūros ir meno“ viršelio, tačiau skulptorius greičiausiai metaforos sąvoką nubrauktų, jei kalbėtų apie savo kūrybą.

Galerijoje (AV17) neseniai užsidariusioje parodoje „Tarp struktūrų“ V. Urbanavičius eksponavo tris didžiulius objektus. Tiesa, įtariu, kad žodis „objektas“ jo taip pat būtų atmestas. Anotacijoje pabrėžiama, kad autorius skulptūrą suvokia ne kaip savarankišką objektą, bet kaip procesą, kurio visumą papildo žiūrovo dalyvavimas. Ekskursiją parodoje vedusi menotyrininkė Monika Eidėjūtė nenudailinto metalo struktūras vadino žodžiu „formos“, bet šie kūriniai akivaizdžiai yra daugiau nei tik modernistinė forma. Jie teigia savitą filosofiją ir tai daro su didele, o šiuo atveju net netikėta jėga. Tiesą sakant, ne tik šiuo atveju – netikėtumas sudaro nemažą V. Urbanavičiaus strategijos dalį. Aiškios, švarios jo kūrinių formos sudarytos iš didžiagabaričių elementų, tarp kurių dažnai įsiterpia ir atpažįstami objektai: gatvėje stovėjusi ketinė šiukšlių dėžė, betoninis šulinio rentinys, guminė traktoriaus padangos kamera, plūgo dalis. Taip žiūrovas pagaunamas į atpažinimo spąstus, priverčiant jį įprastus daiktus išvysti naujai. 

V. Urbanavičius yra itin taikus žmogus, tačiau šioje parodoje jis smūgiavo pirmas – didžiulė metalo spyruoklė lankytojo tykojo vos atidarius duris, tiesiog koridoriuje, užpildydama visą nedidutę erdvę, pagrindinę medžiagos masę sutelkdama virš žiūrovo galvos. Parodos „Tarp struktūrų“ kūriniai galerijos lankytoją metalo spiralėmis įtraukė į tris mažas ekspozicines patalpas, įsiurbdami lyg besisukantis vandens sūkurys. Gal ta jėga, tekanti ir „Krantinės arkos“ gyslomis, taip erzina saldžios romantikos ieškančią publiką... Apėjus minėtą koridoriaus skulptūrą-spyruoklę („Spiralė“, 2026), kuri laiko viršuje įtaisytą didžiulį juodos gumos ratą (traktoriaus padangos kamerą), atsivėrė dvi pagrindinės ekspozicinės erdvės su dviem objektais. 

 

Vladas Urbanavičius, parodos „Tarp struktūrų“ galerijoje (AV17) fragmentas. Evgenios Levin nuotr.

 

Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė straipsnyje „Armatūros svoris ir grakštumas“ („7 meno dienos“) dar 2013 m. rašė, kad V. Urbanavičiaus skulptūra pirmiausia išmėgina gebėjimą matyti, kuris čia taip pat turėjo didelę reikšmę, – kairėje salėje stovėjo skulptūra, pagaminta iš metalo ir dviejų didžiulių juodo organinio stiklo plokščių („Plienas ir plastikas“, 2026), čia žiūrovai buvo įsiurbiami į kūrinį įtraukiant jų atspindžius. Tiesa, per ekskursiją parodoje ten tilpo ir pats autorius, be to, dar liko daug vietos galerijos luboms, sienoms, langams. Galima sakyti, kad menininkas mėgsta juodą organinį stiklą, – jį naudojo ir 2014 m. Šiuolaikinio meno centro vidiniame kiemelyje eksponuotiems „Standartiniams rezervuarams“. Didžiuliai betono žiedai (šulinio rentiniai) į kiemelį buvo įkelti kranu, o parodai pasibaigus dramatiškai sunaikinti. Paskaičiavus transportavimo kaštus, toks variantas pasirodė racionalesnis (paliekant jiems galimybę autoriaus valia kada nors vėl atgimti). Tuomet betono žiedai skulptoriaus buvo pastatyti ne kaip šuliniai, o ant šono, skylę uždengiant juodu organiniu stiklu, kuris siurbė į save aplinkos atspindžius, nors, reikia pripažinti, nekaupdamas, o lengvai juos paleisdamas. 

Atmintyje šie „Standartiniai rezervuarai“ iškyla kaip juodo skysčio šuliniai, kurių struktūra itin artima sūkuriui, jie dar gali būti nepaprastai gražios ir visai jaukios juodosios skylės, ŠMC kiemelyje brutaliai supjaustytos dėl per didelio bei per brangaus svorio. Malonu, kad net juodosios skylės gali atgimti ir taikiai įsitaisyti gamtoje.

Dešinėje galerijos (AV17) ekspozicinėje erdvėje vėl buvo spiralė („Persukta juosta“, 2026). Vėl gulinti ant šono. Žinoma, milžiniška. Tarsi žiūrėtum į tornado vidų, tik metalinį, kai kur suveržtą varžtais, šiek tiek parūdijusį. Kur neša tornadas? Gali pasirodyti, kad į tolimiausią kambario kampą, tačiau sūkurys taip arti lango, kad greičiausiai skrietų ten, o paskui ir kur nors už horizonto, į Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodą, kur po parodų keliauja V. Urbanavičiaus (ir ne tik jo) kūriniai. O gal, kaip mėgsta daryti spyruoklės, tiesiog sviestų mus kažkur ir vėl kaip niekur nieko grįžtų į pradinę padėtį. Tačiau skrydžiui ar tiesiog apsilankymui Jeruzalėje teko luktelėti šiltesnio oro ir atsileidusio įšalo. 

Nors atrodo, kad skulptoriaus objektai kuriami atsižvelgiant į konkrečias ekspozicines sales, tačiau rengdamas parodą galerijoje (AV17) menininkas kūrinius projektavo visų pirma durims, langams ir privažiavimo vietai. Metalų formos apskaičiuotos pagal durų plotį, aukštį, siaurų laiptų posūkį. Taigi čia įsitraukia ne tik žiūrovo kūnas – liečiantis, įsukamas, apeinantis, bet veikia ir skulptūrų kūnai, taip pat išsisukantys, prasilenkiantys, įtraukiami ir galiausiai ištraukiami. Per ekskursiją parodoje V. Urbanavičius apie tai ir pasakojo, vengdamas pompastiškų „idėjos“ sąvokų. Pasakojo, kaip atvežus iki galerijos skulptūras teko „pasmulkinti“, nes nepavyko įnešti. 

 

Vladas Urbanavičius, parodos „Tarp struktūrų“ galerijoje (AV17) fragmentas. Evgenios Levin nuotr.

 

Jis taikiai priima atsiradusias pjovimo siūles su įsuktais varžtais kaip kūrinio gyvenimo dalį, leisdamas vadovauti medžiagai ir architektūrai. Atsiradusios papildomos atramos toli gražu netrukdo, tik nukreipia pasakojimą į skulptūrų gyvenimą po parodos. Didžiuliai objektai bus išardyti, vėl surinkti ir pastatyti Jeruzalės skulptūrų parke, kur stypsos greta kitų V. Urbanavičiaus, Mindaugo Navako ar kiek toliau stovinčių Vlado Vildžiūno skulptūrų. Kūriniai gyvens viešojoje erdvėje, kur bet kada gali atbėgti vaikai, o tada pabandyti užsilipti ant, tarkim, organinio stiklo plokštės. Taip dabar laiką leidžia ir „Standartiniai rezervuarai“ – gaudo žolės, lapijos atspindžius, lėtai augindami samanas ant betoninio kūno. Jie atsidūrė kolekcininko, muziejaus „Tartle“ įkūrėjo Rolando Valiūno kolekcijoje. Pasibaigusios parodos skulptūros įsitaisys tarp medžių, kasdien bus veikiamos visai nešvelnaus Lietuvos klimato – purvino lietaus, aktyvios vasaros saulės, žiemos šalčio ir šlapdribos. 

Taigi nesipriešinau spiralių sūkuriams ir  aplankiau Jeruzalės skulptūrų parką. Iš galerijos (AV17) atvežti objektai dar buvo tarpinėje būsenoje – laukė V. Urbanavičiaus kieme, kol bus galutinai surinkti ir pastatyti visai greta plytinčiame skulptūrų parke. Tarp dar nesužaliavusių medžių stovi ankstesnių metų ir parodų kūriniai. Rūstus parūdijusio metalo zigzago kūnas iš parodos „Plieno junginiai“ (2022) tarp laibų kamienų atrodo net didesnis nei galerijos (AV17) erdvėje, kurioje, kaip ir „Spiralė“, šis plieno kūnas žiūrovą fiziškai spraudė į kampą ar prie sienos. Po parūdijusiomis skulptūros kojomis žemė buvo nusėta akinamais žibučių taškais. Neįsivaizduoju geresnio kontrasto betoninei kolonai, atlietai panaudojus skardinių bačkų formą, ją vainikuoja apverstas bronzinis kelmo formos kapitelis („Kolona Nr. 2“, 2013). Betono žiedas su išpjaustytais kraštais („Žiedas“, 2001) jau apaugęs samanomis, tai jam labai tinka. Trapių mažyčių žibučių laikinumas pabrėžia kitokį skulptūrų laiką, lėtą, neskubrų. Milžiniški zigzagai – vienas arčiau, kitas tolumoje už jo – kryžiuojasi, detalės, matomos viena per kitą, piešia naujus geometrinius raštus. O grįžęs į skulptoriaus kiemą matai, kaip kryžiuojasi nuostabiausiai atpjautos akmens plokštės su metalo sijomis. Kaip sako V. Urbanavičius, plokštės pačios pasiūlo naujas kūrinių idėjas, kaip ir kiti kieme atsitiktinai sugulę įvairių medžiagų dariniai.

Menininko pasakojimai atskleidžia kitokį požiūrį į materiją, ją suvokiant ne kaip pasyvią, primityvią, grubią ar inertišką medžiagą. V. Urbanavičius žvelgia, mąsto kitomis sąvokomis, gerokai artimesnėmis filosofės Jane Bennett „vibruojančiai materijai“. Vibruojanti materija nėra tik inertiška žaliava žmonių kūrybinei veiklai. Filosofės manymu, negyvos arba visiškai instrumentalizuotos materijos vaizdas maitina žmonių puikybę ir mūsų Žemę naikinančias užkariavimo bei vartojimo svajas. Kaip sako J. Bennett, materija – „tai mano kūnas, bet kartu ir Baltimorės šiukšlių, Prometėjo grandinių ir Darwino kirminų kūnai, taip pat elektros kūnai, suvalgytas maistas ir kamieninės ląstelės“.

Tarsi iliustruodamas šią mintį, menininkas nedaro skirties tarp iš metalo lakšto ar akmens išpjautų abstrakčių formų, plūgo ar šiukšlių dėžių, kokiomis dar neseniai buvo nusėtas Vilniaus miestas. V. Urbanavičiaus kūrybos metodai atskleidžia kitokio santykio galimybes – taikaus atidumo ir materijos įsiklausymo. Jis priima medžiagos prigimtį, leidžia jai kalbėti savo balsu ir kelti savus reikalavimus neversdamas tapti tikslia jo idėjos iliustracija. Turbūt ši nuostata sudaro galimybę atsiskleisti brutaliai metalo ar betono jėgai, kvėpuoti bronziniu kapiteliu virtusiam kelmui, nuo dulkių blunkančiais atspindžiais šnabždėti juodam organiniam stiklui. Jeruzalės skulptūrų parke. 

Tarp smulkių mėlynų pirmųjų gėlių žiedelių Jeruzalėje gyvena milžiniška surūdijusio metalo „gėlė“ ir garsiojo „vamzdžio“ likutis. Greičiausiai jie stypsos ten ir karščiausiomis liepos dienomis, vietoj žibučių girliandų rudenį ant žemės guls lapų sluoksniai, vėliau – sniegas, visi jie pamažu ardys didingus skulptūrų kūnus. Materija linkusi į entropiją. O V. Urbanavičiaus skulptūros – į taikų sandorį su laiku. Kūrinių senėjimas įtrauktas į skulptoriaus strategiją. Lėtai viską graužiantis laikas yra estetiškas, tačiau beveik nepastebimas galerijų erdvėse. O čia, parke, tarp nesužaliavusių laibų medžių kamienų, metalinės spyruoklės, tornadai, juodosios skylės stebi trumpaamžius akinančių žibučių taškus. O šios žvelgia į parūdijusias skulptūrų pėdas. Jie turi apie ką kalbėtis. Kartais žiūrovas net visai nereikalingas.