Taip, aš daržininkė. Man įdomu, smalsu užauginti moliūgą, cukiniją, šparagines pupeles, prisiminti ir pakartoti vaikystės projektus – tankias žirnių eiles. Dažnai net apie meną mąstau kaip daržininkė, nieko čia nepadarysi. Ankstyvą rytą sodyboje prie Merkio, dengiamo juodalksnių pavėsių, palaipsniui pereinančių į pievas, atidarau duris į lauką, tikėdamasi nakties vėsos likučių, rasotos žolės su krintančiais į ją obuoliais, bet... Pajuntu tik svylančio šieno ar net degančios padangos kvapą. Vietoje puikiųjų brugmansijų žiedų – mirę susisukę lapeliai ir keli apgailėtini kažko likučiai. Rugpjūtis demonstruoja savo karščio bangas, smūgius ir užsispyrimą. Troškulys tampa sugyventiniu, pėdinančiu iš paskos rytą į virtuvę, susirangančiu ant kilimėlio prie dušo kabinos, lyg pasiilgęs šuo baksnoja snukiu dirbant, nė minutės nenuleisdamas savo bespalvių akių. Be abejo, ne tokio mes jo (ar jos, nepažeiskime lyčių lygybės!) tikimės, tačiau yra kaip yra, tuo labiau kad jis ryškus ir ekspresyvus, kuo gali pasigirti ne kiekvienas vyras (vėl – ir moteris). Be to, geba pateikti daugybę įdomiausių nuorodų, iš kurių permanentinė, apie kurią mes su tuo troškuliu ir kalbamės tingiomis, dusliomis rugpjūčio naktimis, yra Algimanto Švėgždos nupiešti lapeliai. Susisukę, sudžiūvę, skylėti, ne brugmansijų, nors panašūs, bet tiesiog banalieji augalų lapeliai be jokių dizaino gudrybių – krašto iškarpymų ar kitų ornamentų, lapeliai be aiškios rūšinės priklausomybės. Nesu tikra, kad tai – piešiniai, visai gali būti ir estampai, nes mačiau taip seniai, kad pasakoju iš atminties, bet pavargę lyg elgetos jie atkakliai susisuka mano galvoje kiekvieną tokią alsią vasarą. Šių kūrinių ieškojau ir 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje retro­spektyvinėje Švėgždos parodoje („Algimantas Švėgžda (1941–1996). Tapyba, grafika, piešiniai“, kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė). Tačiau neradau, nebuvo. Sunykę, gal net kirminų suėsti lapai su skylutėmis atkeliauja dar iš mano paauglystės, kai tėtis – Vincas Kisarauskas –­ lankėsi Berlyne pas ten jau kurį laiką gyvenantį Švėgždą. Dauguma žino šio menininko ligos ir persodinto inksto istoriją, parodoje buvo ir keletas pačiu kritiškiausiu gyvenimo momentu sukurtų piešinių, grafikos. Tačiau šis tekstas ne apie ligą, kovą su ja. Grįžęs Kisarauskas parvežė pasakojimą, kaip po operacijos Švėgždai griežtai ribotas skysčių kiekis, jis buvo priverstas nuolat kęsti troškulį. Tėtis mums parvežė istoriją apie menininką, šią savo kankinančią būseną mėginusį perduoti, perdavusį piešiniams, užrakinusį troškulį susisukusių, netekusių vandens ir tuo pačiu gyvybės augalo lapelių vaizduose.

Taip, čia jau antrasis vaikystės meilės prisipažinimas. Paauglystės. Pirmą kartą apie mūsų mokyklos laikų didvyrius rašiau 2015 m. atidarius Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“. Šis prisipažinimas – antrajam garsiojo ketverto menininkui, formavusiam mūsų tapybinį, meninį pasaulį. Švėgždos baltieji patisonai lyg ateivių lėkštės įskriejo ne tik į mūsų spalvos, natiurmorto, pačios tapybos suvokimą, bet ir į M. K. Čiurlionio meno mokyklos klases, kur dėstytojai iš jų greit mums surentė baltą „pastatymą“. Taip, Švėgžda skraidino mus į tylos, meditacijos, minimalizmo laukus, kvietė nuraminti ekspresijos bangas ir tiesiog pabūti. Šakaliuku, virvute, svogūnu. Kai aplink tave veriasi didžioji tuštuma, iš kurios viskas ir randasi.

Bet dabar, galvodama apie šį vaikystės guru, gerokai sutrinku – aš nežinau, kaip iš naujo įvertinti tuos paaugliškus susižavėjimus. Vaikščiodama po paro­dą, vis paklausdavau savęs, kaip dabar man girdisi šie kūriniai, ar vis dar jaučiu tuos žemus dažnius, aukštus virpesius, tylos erdves, kaip jausdavau tada, ar girdėti, kaip į vandenį paneria kibiras, kaip girgžda sukama grandinė tolimajame dugne? Nesvarbu, koks tas šulinys –­­ iš nendrių („Laimės šulinys“, 1985), ar nuo beprotiško rugpjūčio karščio nusekęs ir šiaip negilus, nes ant šaltinio, bet vis primenantis – visų obelų nepalaistysi. Šulinio metaforą, žinoma, man pakišo snukiu į ranką baksnojantis troškulys, bet tiek jau to, iš tiesų kibiras kyla, nešdamas praėjusį laiką. Daugelis vėl pamatytų Švėgždos darbų itin ryškiai priminė ir ezoterinės literatūros bangą, kuri buvo priimama kaip dieviškoji mana, nes draudžiama tarybų valdžios. O kas draudžiama priešo, tas tinka mums. Ir tiko. Tik pasikeitė laikas ir dieviškoji mana pateikiama kitokios formos induose.

Štai ankstyvesni menininko kūriniai, būtent tie, varę mus iš proto vos pasirodę viešumoje – stovi indas ant elektrinės plytelės, savo sėdėtojų laukia kėdės, kabo darbo drabužiai, džinsai.

„Panašu, kad jis tiesiog tapė po ranka buvusius daiktus, nesirinkdamas – taip atmesdamas proto komentarus, jis tapė viską, ką matė, lyg akimis išpjautų pačios tikrovės kadrą, kaip fotografas, kuris negali nieko išimti iš šviesai jautrios emulsijos sluoksnio, bet ne fotografuoja, o perpiešia, kad sulėtintų realybės tapimą vaizdu. Kodėl taip manau? Nes paveiksluose randu užuominas į atsitiktinumą. Pavyzdžiui, tapydamas „Kėdę“ (1977) – atsakymą van Goghui, Švėgžda nutapo ir priešais ją švystelintį laidą. Tarsi fotografuojant būtų įvykusi klaida. Kam tas laidas? Juk tapytojas galėjo jį patraukti ar tiesiog „nematyti“, žiūrėti pro jį“, – rašo Agnė Narušytė*.

Tačiau čia aš nesutikčiau – laidai (kaip ir elektrinės plytelės) keliauja per kolegos ir to paties legendinio ketverto dalyvio Algimanto Kuro paveikslus („Natiurmortas su elektros plytele“, 1972), tam tikra prasme jie tuo metu buvo net madingi, kaip ir atsainiai kabantys drabužiai („Vielinis karkasas ir rūbas“, 1980).

„Taigi Švėgžda tapo tai, kas atsitiktinai yra aplinkui ar šalia. Tai susiję su dar vienu virsmu jo tapyboje. Aiškiausiai tai matyti paveiksle, kuris vadinasi „Grindys“ (1978–1979). Tai irgi yra iš realybės išpjautas „kadras“, nors laikas, kurio prireikė jam „užfiksuoti“, prieš­tarauja atsitiktinumo logikai. Taigi objektas – grindys ir tai, kas matyti, nukreipus žvilgsnį į grindis: stalo kampas ir visi daiktai ant jo, sienos fragmentas, elektros laidai… ir ant grindų numestas suglamžyto popieriaus gumulas – šiukš­lė.“

Pamenant daugybę nutapytų Kuro šiukšlynų, galima tarti, kad ir šis popieriaus gniužulas čia neatsitiktinis, tačiau jis jau kalba apie tai, kas svarbu dabar, šiandien, šią alsią vasaros popietę – jis išnaudotas ir numestas, lyg sudžiūvęs pagaliukas ar širšių lizdas, kadaise paliktas gyventojų. Gyvas tik dėl tapybos.

Ieškodamas savo raiškos formų netrukus Švėgžda jau net neapsimeta, kad tapo atsitiktinius vaizdus, lygiais atstumais išdėliodamas tris patisonus, demonstruodamas centrinę (sakyčiau – kiek įmanoma centriškiausią) kompoziciją. Nors tame pačiame tekste Narušytė pastebi, kad „tikrovė nebeskaidoma į priešybes – į būtį ir nebūtį, gėrį ir blogį, grožį ir bjaurumą, naudingą daiktą ir ne. Viskas tiesiog yra“, vėl turėčiau nesutikti. Menininkas skaido, renkasi, tik taip subtiliai ir nepastebimai, o gal nepastebimai ir pačiam sau. Kartais nutinka, kad einame kažkur visai intuityviai, tik paskui suprantame, kad mūsų veiksmai turėjo aiškią, net logišką seką.

Fotografai pasakytų, kad Švėgždai nerūpi išryškinti šviesą, jis naudoja sklaidytą apšvietimą, pabrėžia formą, paviršius, pats šviesos ir šešėlių žaismas ar prieblandos efektai, kaip Remigijui Treigiui, jam iš tiesų nerūpi. Ir gal net ne forma, nes mano tėtis kažkada juokavo, kalbėdamas apie iliustracijas M. Martinaičio „Kukučio baladėms“, kad Švėgždai nerūpi kiaušinio apvalumas, o tik jo faktūra, taškuotumas. Dėmesys paviršiams persikelia ir į popierių, menininkui rūpi jo faktūra, minkštumas, susilietimas su pieštuku, tušu. O svogūnų forma iš tiesų nėra idealiai išmodeliuota, kaip to reikalauja akademiniai kanonai. Nors menininkas labai dažnai renkasi būtent apvalainus daiktus, bet jie piešiami kitokie, tarsi kitokia iš menininko sukurtos substancijos atsiradusi erdvė. Be abejo, jam itin rūpi paviršių nunešiotumas, nudilimas, jų per gyvenimą įgyti nuostoliai, kartais net visiškas praradimas, netenkant savo svarbiausios esmės –­ gyvybės. Ir ypač Švėgždai svarbūs tie, kurie atsilaiko, ištveria, išgyvena ilgą žiemą, sausrą, patį gyvenimą ištveria, eidami pamažu kažkur ten. Šių natiurmortų daiktai –­ tikri rezistentai (gal čia būtų galima įžvelgti pasipriešinimo sovietinei sistemai diskursą), todėl jie dažniausiai yra augalai, nes gamtos ištvermė – amžina. Besikartojanti rezistencija ir nauji gyvybės ciklai. Šie objektai – tikri konteineriai, slepiantys vidinius turtus arba maži sandėliukai, prikrauti sėklų, būsimų gyvenimų kaip Narušytės aprašytasis lizdas su kiaušiniais. Prie jų puikiai dera tabokinės, jos –­ irgi talpos.

Taigi šis pasakojimas apie Švėgždos svogūnus, saliero kerą, iš pagaliukų sudėliotą šulinį, apie tuos keistus mirusius lapelius ir apie troškulį. Kai pagalvoji, menininko kūryboje iš tiesų nėra agurko, pomidoro, slyvos ar kitų sultingų, iš vandens sudarytų daržovių. Nėra seksualiosios vyšnios. Skurdžiosios agrarinės Lietuvos simbolis – bulvė, pasirodžiusi „Kukučio baladėse“, išnyksta. Lieka tik ištvermingieji javai, ataugantys iš gabaliuko salierai, ilgai išsilaikantys granatai („Granatas“, 14 / 26, 1985, autocinkografija, 17 x 24,5 cm). Turėjau tokį: ilgainiui sudžiūvo žievė, ir jis ilgiausiai stovėjo ant stalo, savyje ramiai saugodamas gyvybės ir skonio pilnas sėklas. Tas pat ir patisonai ar svogūnai, net kopūstas ar obuolys dažnai laikosi iki pat pavasario. Šakaliukai, nunešioti batai – viskas kalba apie ilgalaikį buvimą, o agurkas, ką tas agurkas! Vienadienis... Ištvermės dainos, sausros dainos. Batai atrodo praradę vandenį, t. y. žvilgesį, seni, romūs, viską jau patyrę, sunokę ir pasiruošę ilgai kovai už išlikimą. Net džinsai nunešioti, praradę Vakarų pasaulio glamūrą ir maišto prieš sovietinę tikrovę patetiškumą, tapę tik drabužiu su istorija, su netektimis. Galima rasti paprastą paaiškinimą – menininkas rinkosi tuos vaisius ir daržoves, kurie gali atlaikyti ilgą kruopštaus piešimo procesą, išlikti ne vieną dieną. Tačiau štai MMC kolekcijoje aptinku akvarelę su grybais (be pavadinimo, 1990, popierius, akvarelė, pieštukas, 24,5 x 36,5 cm), o tie aiškiai ilgai netveria. Bet grybai yra kažkas archajiška, paslaptinga, beveik rūstu, jei jie ne voveraitės ar baravykai. Ir ne raudonos taškuotos musmirės. Švėgždos vaisiai, uogos, daržovės, virvutės ir pagaliukai primena vyriškus raumenis („Tibeto piemenims“, 1991), ne tuos, atidirbtus sporto klubuose, kuriems atstovautų pigių reklamų žvaigždė braškė, jie asocijuojasi su maratonų bėgikų, alpinistų, speleologų (tų, kurie leidžiasi į urvus) raumenimis, panašesniais į sausgyslių rinkinius. Žodžiu, virvutes. Nieko erotiškai pigaus, tik nepaprasta ištvermė. Nors… tam tikra prasme tai irgi erotiška ir neabejotinai patrauklu, kaip pagyvenęs vyras, pasiekęs pasaulio rekordą. Na, gerai, dėl pasaulio rekordų jau perlenkiau, čia vėl mūsų pasaulio glamūras, o Švėgždos daiktai manifestuoja ištvermės ir išlikimo filosofiją. Nieko nereikalingo, tik aš ir tu, obuoly, širšių lizde, svogūne. Jūs šiugždate man:

– Parungtyniaujam, kuris ilgiau išgyvensim?

– Žinoma, tu, jūs, – neabejoju atsakymu.

Nes Švėgždos pasaulis – būtis po nuolatiniu Damoklo kardu, po troškulio, alinančio darbo, sunkios lietuviškos žiemos priespauda, tačiau menininko valia – jis jau amžinas. Amžinas, nors ten nuolat prarandamas pagrindinis mus sudarantis elementas – vanduo. Gyvybė. Širšių lizdas taip pat tuščias, kaip ir vaistų dėžutės ar šiukšlė ant žemės. Šią alinančią vakaro valandą, kai jau aštuonios, o karštis nė kiek nesitraukia, man atrodo, kad nepaisant dzeno ir kitų rytų vėjų, lyg fotošopo efektai uždėtų ant pirminio kadro, nepaisant paties autoriaus noro pamažu šventėti menui padedant ar žadinti to troškulį kitiems, aš po daugybės metų girdžiu visai kitą dažnį, daug ankstesnį už visas ezoterinės literatūros bangas, net už paties menininko ligą.

Šiandien man rodosi, kad Švėgždos šventėjimas – ėjimas ne į šviesą, o vandens link. Šiuo požiūriu menininko paprastieji peizažai – obelys, beržai, krūmokšniai, piešiniai, kuriuos kūrė su tokia pat meile, kaip ir tekste vis minimus natiurmortus, – atsistoja į savo vietą. Nes jie – tie patys išlikimo ciklai, ta pati kantrybė. Manau, tai sąvoka, kuria galima apibūdinti visus menininko įkūnytus objektus – jie kantrūs.

Ech, metas laistyti daržą. Paskui nusimaudysiu, pasiėmus už pavadėlio troškulį. Kartu paplaukiosime, jis nurims, greit užsnūs, padėjęs galvą man ant kelių. O aš dar pamąstysiu apie tuos Švėgždos sudžiūvusių lapelių piešinius ar ofortus, kurie iš esmės taip pat yra apvaliosios formos, susisukę, jie savyje talpina tuštumą. Tiesą sakant, net negaliu tvirtai teigti, kad jie iš viso egzistuoja. Gali būti, kad viską tiesiog sugalvojau. Bet vis tiek skylėtieji susisukę braška mano atmintyje, primindami ir kitą, neseniai išgirstą sūnaus Martyno Švėgždos von Bekerio pasakojimą, kad po menininko mirties jo pelenai buvo išbarstyti į Šventosios upę. Į vandenį. Nuraminant visus šio pasaulio troškulius, kai forma tampa ne indu, ne paviršiumi, o substancija, esančia visur. Ir pamanau – kartais gal visai neblogai apsikeisti vietomis, kai troškulys mus tempia už pavadėlio, ne mes jį. Į nežinomas erdves. Gali būti, kad kitaip patys taip nieko ir nenuveiktume.

* Agnė Narušytė. „Du Švėgždos. Paroda „Algimantas Švėgžda (1941–1996). Tapyba, grafika, piešiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje“, www.artnews.lt, 2011 m. kovo 18 d.

A. Švėgždos „Moliūgas ir jo atspindys“ - čia