Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Žmogiškasis faktorius. Sodai. Kentauriški daiktai

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Sodai“, Pamėnkalnio galerijoje veikusi 2017 m. rugsėjo 13–spalio 3 d., yra vienas smagesnių potyrių, iškentus gana ilgą vasarinį gerų parodų vakuumą. Sparčiai rudenėjant ir aktualumo pike svarbią vietą užimant grybavimui, uogavimui bei pažliugusio derliaus nuėmimui, visai logiškai pasirinkta parodos data, rugsėjis, spalis... Vėliau reikės tik sukūrenti žabus ir prisirinkti naujos žaliavos kitiems darbams: medelių su išraiškingomis šaknimis, rūdijančių įrankių, padargų ir trūnijančių gyvosios gamtos pėdsakų.

Andriaus Ermino parodos fragmentas. A. Ermino nuotrauka

„Sodai“ skamba gan svajingai ir poe­tiškai, bet Andrius parodoje nagrinėja kiek kitokio atspalvio, lokaliai socialinį fenomeną. Į galerinę erdvę perkelti objektai atrodo gana paradoksaliai, atsieti nuo gimtojo konteksto, mažame plote konkuruoja dėl dėmesio ir tarsi niekaip neišsitenka pasieniais. Čia matau faktorių, kuris gal sąmoningai, o gal ir ne, priartina parodos koncepciją prie inspiracijų šaltinio – kolektyvinių sodų temos.

O ten buvo ankšta. Mano familia neturėjo tokios veiklos poligono, tik iš nuogirdų žinau, kad kolektyvinio sodo plotas tebuvo 6 arai, kur turėjo sutilpti viskas: namelis, šiltnamis, vaiskrūmiai, obelys, gėlynas ar alpinariumas, sandėliukas padargams ir daržas. Ir dar į kolektyvinius sodus buvo suvežami visi jau nudėvėti, mažai reikalingi daiktai (tikintis, kad gal kada prireiks). Suvežami mirti, triušti, mutuoti, transformuotis, virsti A. Ermino mashup stiliaus objektais ir intrigomis.

Kokia buvo menininko užduotis, tikslas, kuriant šiuos kentauriškus objektus? Manau, įpaminklinti ir žemdirbiškos sanklodos žmogaus, ir kuriančio, apmąstančio turinį bei formą individo vidinius dialogus, disputus bei juose iškylančius kognityvinius paradoksus ir disonansus. Visi šie dialogai, lengva ironija, o kartais ir piktokas sarkazmas įgauna paradoksaliai vientisus kūnus, pavidalus, konstruojamus gana paprastu, bet patikimu formos, tekstūros bei prasminių klodų derinimo metodu. Tiesiog sujungti, sukryžminti buroką su kopūstu natūraliai, per selekciją būtų visiškai neįmanoma, o sutapdinti kopūstą ir antikinį kapitelį A. Erminui šiuo atveju pavyksta – mashupas, geras humoro jausmas ir formos, mastelio pajauta daro tikrus stebuklus.

Galima kvestionuoti parodos lokacijos pasirinktis. Kodėl gana sterili galerinė erdvė? Joje nėra kuo kvėpuoti, daiktai-objektai grūdasi ir konkuruoja, grasina vienas kitam, kyla tarsi „eterio triukšmas“, kova už būvį. Gal vėlgi sužaidžia kontrasto principas, bet erdvės įvietinimas būtų pridėjęs dar daugiau intrigos – konvertuotos erdvės turi savų privalumų. Vis dėlto skulptoriaus pasirinkimas, manau, gana logiškas – stengtis pabrėžti nenusakomų pavidalų ir paskirties objektų gausą soduose ir menininko idėjų talpykloje, t. y. smegenyse.

Puiku, kad A. Erminas prie savo objektų neklijuoja etikečių, nesugalvoja jiems pavadinimų, kartu leidžia žiūrovui, interpretatoriui, pačiam susivokti, suteikia galimybę išlaisvinti rutinos apribotą fantaziją ir kurti savus minčių žaismus. Andrius moka sukurti intrigą, puikiai jaučia medžiagiškumą, tekstūrą, tad jo kentauriški pavidalai ir naujadarai esti be galo organiški, natūralūs, nesvarbu, iš kartono, betono, bronzos ar šiferio būtų sukurpti. Betoniniai kurmiai, cementiniai karveliai, epoksidiniai česnakai, mediniai artišokai, prabangieji akanto lapo motyvai – derinami logiškai ir jusliškai nesuderinami elementai, bet gaunamas atraktyvus rezultatas. Esame verčiami ne tik pokštauti, šmaikštauti, bet ir susimąstyti apie materialaus ir nematerialaus prigimtį, apie pasienio zoną, skiriančią įvairių kartų ir mąstysenų žmones, kur medžiai auga aukštyn kojomis, kur kartais žemdirbys susišneka su menininku, o kartais to padaryti vis dėlto nepavyksta.

Daug objektų ir galimų interpretacijų, apie kiekvieną jų būtų galima sukurpti paradoksų kupiną istoriją, bet šį kartą sustosiu, kitaip mintims nebus galo. Jos įkyriai krebžda kaip kolektyvinių sodų užkaboriuose susikaupę daiktai.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1561137967312760.1073742042.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}