Laimis Vilkončius meldėsi, kad per jo „Eglės“ premjerą (liepos 1 d.) Vingio parke nelytų. Ne, lijo ir buvo šalta. Tačiau, pasirodo, šitaip aukštesnės jėgos atlygino kūrėjui už kelių dešimtmečių tylą, už gyvos jo muzikos palaidojimą – mums, sėdintiems namuose prie ekranų, jau po keleto minučių atsiskleidė netikėtas mistinis roko operos grožis įsisiautėjusioje gamtos stichijoje. Drauge su scena apšviečiamos lietaus srovės akompanavo, dalyvavo, jungė žemę, jūrą ir dangų.
Reikia manyti, arenoje susėdusiems buvo fiziškai sudėtingiau, bet štai televizija gavo išskirtinai savo „formato“ meno kūrinį (ne vieną sykį teko nusistebėti išmaniosiomis kameromis ir puikiai jas valdžiusiais operatoriais bei režisieriais, atrodo, taip pat ėmusiais džiazuoti – į keliasluoksnį scenos kadrą jie įkomponavo ir dar vieną publikos skėčių sluoksnį parteryje).
Vizuali teatralizuotos „lauko“ operos pusė buvo paruošta skoningai ir su galva (scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vaizdo projekcijos Rimo Sakalausko). Ir, kaip suprantu, už mažas lėšas. Valstybė čia buvo nuosekli: jos fondų ekspertų skonio tokia kūryba – perrašyta ir iškreipta Eglė – neatitiko. Nei prieš 28 metus, nei įvykus koncertinei „Eglės“ premjerai prieš metus Kongresų rūmuose. Tačiau scenografija, kostiumai, grimas, apšvietimas ir net tasai lietus pakluso ne pinigų maišui, o įkvepiančiam, aukšto lygio libretui ir muzikai. Atsitinka dar ir taip XXI amžiuje.
Orkestras sėdėjo pirmajame požeminiame rate, į kurį maestro Gintarui Rinkevičiui, operos iniciatoriui, patikėjusiam nurašytu kūriniu, teko tiesiog įšokti; ant­ruoju žemės / jūros ratu – siaurais aplinkiniais lankais atsargiai vaikščiojo personažai; ant trečiojo rato lieptelių ir įstrižainių, vaizdo projekcijų fone įsitaisydavo chtoniškosios būtybės su tamsaus grimo antkakčiais. Chorai (Kauno valstybinis ir „Bel Canto“) ne tik dainavo, bet ir susikaupę tas būtybes įkūnijo ištisas dvi valandas.
Žinoma, įsidėmėtinas buvo Žilvino ir Eglės grimas, tiktai šiuos du atlikėjus pavertęs simbolinėmis figūromis. Gal kažkam buvo skaudu, kad joms, o ypač Eglei, operoje skirta mažai vietos, tačiau būtent abstraktus įvaizdis juodu iš bendros masės išskiria, statiški, mažai veikiantys personažai tampa skulptūriški, amžini. Monikos Pundziūtės mergaitė ilgais baltais plaukais, balta laisvai plevėsuojančia, o vėliau balta žvynuota undinės suknele, nekalto vaiko veidu išeina į sceną ir kaip Ofelija, ir kaip Paskenduolė. Daug priekaištų jau sulaukė nedramatiškas dainavimas, nestipraus paruošimo balsas, tačiau, atleiskite, jau nebeįsivaizduoju kitos atlikėjos šiam infantilios moters vaidmeniui, kurį parašė Sigitas Geda. Tai Salomėjos Nėries Eglė savo vaikus negailestingai baudžia ir paverčia medžiais. Jei pastebėjote tekste, patriarchalinės visuomenės poetas S. Geda teisę bausti atiduoda stipriam tėvui žalčiui – tokia štai maža detalė. Mamytė, kaip ją vadina vaikai, yra nuostabiai graži, romantiška, ir tiek, kaip sakoma, įrankis vyro ir likimo rankose. Kai miršta Eglės mama ir broliai šaukia seserį namo, anapus esanti ir kažką pajutusi Eglė Žilvinui sako, kad pasiilgo tėvo ir brolių. Neabejoju, kad poetas išpažino tėvo kultą. Vis dėlto pavadino libretinę poemą vien moters vardu. Parašė: „Žemė pati...“
Ir Jeronimo Miliaus iškilus Žaltys (jam labiau dera šis bendrinis nei Žilvino vardas) žėrinčiomis akimis atitinka senovės lietuvių žalčio kultą. Jis tikrai gali dainuoti S. Gedos poeziją: „Jūsų tėvynė senesnė nei saulė, / Saulės dar nebuvo, / o tėvynė jau buvo, / Paukščių dar nebuvo, / o tėvynė jau buvo.“
Trys Eglės broliai atstovauja visai konservatyviajai, taip sakant, breksitiškajai, nemariai žemės gyventojų daliai. Tiesa, Česlovo Gabalio vaidinamas brolis iš pradžių yra liberalas („Per pačius didžiausius karščius / Sniegas iškrinta ant akių ir pečių“). Kiek glumina jo, taip pat Rafailo Karpio ir Raimundo Juzuičio itin nelietuviškos barzdos, pirkliški čebatai. („Žemyna / Kraujo puta / Žemyna / Žemė pati.“) Eglės vaikai čia yra „žemės žolės“, medžių įvaizdžiais nesinaudojama. Žiūrovams turbūt ypač įstrigo drebanti Artūro Noviko džiazo mokyklos mažoji atlikėja – Drebulė – visi svarstėme, ar ji vėliau nesusirgo, bet galbūt mergaitė tiesiog gerai vaidino.
Ir, žinoma, į libretą įvestas naujas senasis lietuviškas personažas – Vlado Bagdono Rupūžė. Ilgam į atmintį įsirašo pranašinga arija: „Žemėj žiurkės lenda / žemėtų spalvų / Žemės žiurkės / visai be galvų.“
Deja, nepavyko greitai rasti atspausdinto S. Gedos teksto, todėl atsiprašau už citavimą tiktai iš klausos. Bet nesinori nemačiom praleisti reto precedento – dainuojamos poezijos operoje.
Režisierius Gediminas Šeduikis kompozitoriaus R. Vilkončiaus lygiai pulsuojančios stilistikos niekur neforsavo, nesubanalino, pagalvės maiše ir vaikų žaislai yra beveik viskas, ir labai ačiū, pabrėžtinai lėtas judėjimas siauroje pakrantėje su meldais sustabdo mūsų žvilgsnius ir nukreipia juos gilyn į tai, kas buvo, į tai, kas bus.