Apie Venecijos šiuolaikinio meno bienalę

 

61-osios Venecijos meno bienalės kuratorė Koyo Kouoh (1967–2025) pradėjo kurti parodą kaip eilėraštį. Mirė jo nebaigusi likus metams iki bienalės atidarymo, pavadinime „In Minor Keys“ („Minorinėmis tonacijomis“) užkodavusi melancholiją, dėmesį pustoniams, mažiau girdimiems balsams. Šis eilėraštis, parašytas skirtingomis kalbomis, skirtingu laiku, skirtingose pasaulio vietose, išsiskleidžia K. Kouoh kuruotoje pagrindinėje ekspozicijoje, atskiros jo eilutės suskamba Giardini parke, Arsenale ir miesto labirinte įsikūrusiuose nacionaliniuose paviljonuose, prabyla apie grožio, prasmės, ryšio paieškas susiskaldžiusiame pasaulyje, apie bendrystės pastangą apkartinantį nesusikalbėjimo bejėgiškumą, išorinio ir vidinio nesaugumo pojūtį, geopolitinių įtampų zonas; prakalbina atmintį – kaip temą ir kaip instrumentą.

 

Zhanna Kadyrova, „Origamio elnias“, 2019 (Ukraina). Andreos Avezzù / Venecijos bienalės nuotr.

 

Kamerūno ir Šveicarijos pilietybę turėjusios K. Kouoh palikimas – kitokia žiūra, nulemta ne vakarietiškos, o Afrikos perspektyvos, svarstanti apie kolonijinę bienalės prigimtį. Tai įdėmus žvilgsnis į kitą, tokį žvilgsnį galima iššifruoti ir iš pavadinimo žodžio (minor – minorities, mažumos). Minorinės tonacijos – tai kvietimas įsiklausyti ir apmąstyti, toji pauzė, kurioje telpa laikinumo nuojauta ir kuri išsitęsia viltingai uždavus klausimą, tarsi netikint, kad jis neatsakomas.

Šių metų bienalė – itin asmeniška, arti kūno. Tau skamba Florentinos Holzinger varpo dūžiai, tavęs Lubaina Himid klausia, kas esi ir kuriai vietai priklausai, tave Amandos Heng fotografijos ragina sustoti, o Zhanna Kadyrova – suabejoti bet kokiais saugumo pažadais. Bienalė taip pat yra arti mirties – ne tik kuratorės K. Kouoh ir Vokietijos paviljono menininkės Henrike Naumann (1984–2026). „110 į bienalę pakviestų menininkų, 346 Rusijos nužudyti menininkai“ – byloja mėlynos ir geltonos spalvų lipdukai, kurių randu Lietuvos paviljone. Menas nebegali – gal niekada negalėjo – mūsų apsaugoti. 

Venecijos meno bienalei dar neprasidėjus, jos komisijos narės atsistatydino išreiškusios nepritarimą dėl dalyvavimo tų šalių, kurių lyderiams Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderius dėl karo nusikaltimų. Paskutinę išankstinės peržiūros dieną, penktadienį, protestuojant prieš Izraelio dalyvavimą, buvo paskelbtas streikas, dalis paviljonų taip ir neatsidarė, prie įėjimų palikę plakatus su užrašais „Palestina – pasaulio ateitis“; vėliau tą dieną mieste vyko protesto eitynės. Atsistatydinus komisijai nuspręsta, kad šiųmetį apdovanojimą skirs lankytojai. Bet daugiau nei 80 menininkų, solidarizuodamiesi su komisijos narių sprendimu, atsisakė dalyvauti apdovanojimuose, šiuo simboliniu veiksmu patvirtindami, kad, kol vyksta karas, nelaimi niekas.

Pirmąją išankstinės peržiūros dieną atėjusi pažiūrėti meno, patenku į politinių įtampų lauką. Disobey, disobey, disobey – jos tyliai skanduoja šį žodį susibūrusios aikštelėje už Australijos paviljono, rožinėmis balaklavomis aptemptos galvos pastebimos iš toli. Tai ne protestas, tik repeticija: po kelių minučių davus signalą, protesto meno kolektyvo „Pussy Riot“ ir radikalių feminisčių grupės „Femen“ aktyvistės jau bėga link Rusijos paviljono. Juda vikriai ir ryžtingai, blokuoja prieigą, aplinkui susibūrusi minia paskęsta rožiniuose, mėlynuose ir geltonuose dūmuose. „Nepakluskit, nepakluskit, nepakluskit, – skanduoja jos, – Rusijos menas yra kraujas.“ Čia pat sušmėžuoja baltos ir raudonos vėliavos su užrašu Death in Venice: Russia go home. Ima stipriau lyti, sulėkę naujienų agentūrų operatoriai filmuoja ryškų, telegenišką protestą, pasklindantį spalvingais vaizdais per žinias ir socialiniuose tinkluose, – vėliau dėl to jis bus kritikuojamas, kad pernelyg instagramiškas, kad tik dovanoja reklamą šalies agresorės paviljonui. Bet karas vyksta ir socialinėse medijose, tad kodėl tokios atsako priemonės negali būti tinkamos, galvoju paspausdama feisbuko mygtuką live, darydama tai, ką daro daugybė žmonių, – stebi saugiu atstumu, per telefono ekraną.

Death in Venice. Priėjusi ukrainietė paklausia, iš kur ši protesto atributika. Paaiškinu, kad ją sukūrė latviai, kad popiet nuo Lietuvos paviljono žygiuosime link Estijos paviljono, nes šiųmetėje bienalėje mirtis skamba garsiau už meną, jos neįmanoma negirdėti. Toji moteris susigraudinusi suima man už rankos, ir tame prisilietime telpa bienalės eilėraštis, tas, kuris kalba apie prasmės, ryšio, žmogiškumo paieškas, tas, kuriame gyvybė stengiasi nugalėti mirtį. 

Lietus pagaliau nurimsta, kai po Lietuvos paviljono („gyva gyva-ta“, menininkė Eglė Budvytytė, kuratorė Louise O’Kelly, paviljono komisarė Lolita Jablonskienė) atidarymo ten pat gatvelėje rikiuojamės protesto eisenai, mažam simboliniam Baltijos keliui. Death in Venice, Russia go home – eisena skanduoja šūkį siaurutėse gatvelėse, vieni žmonės nusuka akis, kiti ploja, treti filmuoja. Besišakojančiais miesto kanalais sruvena tamsus kraujas.

(Ironiška, kad užrašius šią pastraipą mano telefonas sukaukia pranešdamas apie oro pavojų Vilniuje, išplėšdamas iš įsivaizduojamos namų priedangos, tarsi primindamas, kad šiandien niekas negali užtikrinti saugumo.)

Austrijos paviljonas. Andreos Avezzù / Venecijos bienalės nuotr.

 

*

 

Apie saugumo pažadų reliatyvumą pasakojama Ukrainos paviljone („Security Guarantees“, kuratoriai Ksenia Malykh ir Leonidas Marushchakas). Ukrainiečių menininkė Zh. Kadyrova pasitelkia itin paveikų vizualinį simbolį – iš betono išlietą skulptūrą „The Origami Deer“ („Origamio elnias“, 2019), sukurtą Pokrovskui. Ji buvo pastatyta toje vietoje, kur anksčiau stovėjo sovietinis karinis lėktuvas, galėjęs gabenti branduolinį ginklą. Gavusi saugumo garantijas Ukraina atsisakė savo branduolinio arsenalo ir pasirašė Budapešto memorandumą. Tik vėliau paaiškėjo pažadų ir taikos trapumas, kurį savotiškai atspindi tarsi iš popieriaus išlankstyta elnio figūra.

Fronto linijai pasiekus Pokrovską, išmontuota skulptūra virto viena iš karo pabėgėlių. Nuo 2025 m. elnias keliavo per dešimt miestų, savo kelione kalbėdamas apie netektį ir atmintį, išlikimą ir viltį. Šiame kelyje susilieja daugybės namų netekusių ukrainiečių migracija, jų balsai ir maršrutai. Skulptūros evakuacija ir kelionė į Veneciją buvo dokumentuota, ši vaizdo medžiaga paviljone mirga daugybėje ekranų. Atkeliavusi į dabartinę stotelę, Giardini parke pakibusi skulptūra – tai būsena ne čia ir ne ten, išvietinimo liminalumas, pauzė nepasiekus galutinio kelionės tikslo, dar negrįžus namo.

*

 

„Iš kur esi kilęs? Kas tau primena namus? Ar nori grįžti į senąją vietą? Ar kada ten buvai? Ar supranti senosios vietos kalbą taip gerai, kaip kalbi naujosios vietos kalba? Ar nuodai gali būti skanūs? Kaip iš čia išvyksi? Kada iš čia išvyksi? Kodėl vis dar esi čia? Ar supranti čionykštę istoriją? Ar vanduo visuomet naudingas? Kuriai vietai priklausai?“

Didžiosios Britanijos paviljone pirmiausia sustabdo ne menininkės L. Himid didelio formato, dinamikos ir įtampos kupini tapybos darbai („Predicting History: Testing Translation“, kuratorė Ese Onojeruo), bet dvidešimt šeši jos užrašyti klausimai šiandienai – apgaulingai paprastai suformuluoti, užčiuopiantys dabarties patirčių virpesius. Ką reiškia priklausyti, kodėl priklausymo prigimtis taki, ką reiškia būti namie, jaustis kaip namie? Jos kūriniai tarsi teigia, kad kalbos ir patirčių niekada neįmanoma tobulai išversti; vis dėlto užduoti šiuos klausimus reiškia ir patirti išsitęsiančią bendrystės pauzę, pojūtį, kad su neatsakomais klausimais esi ne viena.

*

 

Apie pauzę kalba ir menininkės A. Heng fotografijos Singapūro paviljone („A Pause“, kuratorė Selene Yap), kviečiančios perkelti žvilgsnį nuo neramaus išorinio pasaulio į vidinį, į kūno šviesą ir šešėlius.

Septyniasdešimt ketverių metų A. Heng, kūrybinę veiklą pradėjusi devintajame dešimtmetyje, netrukus ėmė fotografuoti save, susitelkdama į kūno, tapatybės, autentiškumo problemas, keldama klausimą, ką reiškia žvelgti į save autentišku, o ne primestu žvilgsniu. Paviljone eksponuojamoje ankstyvojoje fotografijų serijoje „Parts of My Body“ (1990) menininkės kūnas – subjektas ir objektas, instrumentas ir dokumentas. Dėmesio centre atsiduria stambūs kūno dalių planai: kaklas, liemuo, krūtys, rankos. Įsižiūrėjimas į fragmentuotą kūną tampa galimybe pažvelgti į save, virsta laiko ir laikinumo meditacija. Fotografijos rodo laiko tėkmę, o sykiu tarsi ištrina laiką, kalba apie išlikimo melancholiją. Pauzė yra ir amžiaus privilegija: leidimas sau būti nepriklausomai nuo visuomenės lūkesčių. Pauzė yra ir ta vieta, kur nutyla triukšmas, galima įkvėpti tylos. Ekspoziciją papildo naujas Venecijoje ir Singapūre filmuotas A. Heng videodarbas „A Pause“ (2025–2026), beveik nesurežisuota kasdienybės poetika – žmonės filmuojami mažai judančia kamera, jie vaikšto, žvelgia, tiesiog būna.

Ekspozicijos erdvės formos ir medžiagos tampa ramybės oaze, mediniai laipteliai savitai atkartoja Venecijos kanalų tiltų laiptelius – spontaniškų susitikimų ir pokalbių vietą. Pro aukštus langus liejasi šviesa. Ant tų medinių laiptelių norisi pasilikti ilgiau ir tiesiog žiūrėti – nesu tikra, ar į fotografijas, šviesą, laiką, ar į save.

 

*

 

Kas valandą prie Austrijos paviljono („Seaworld Venice“, F. Holzinger, kuratorė Nora-Swantje Almes) laikas tampa tirpus. Iš pastato išeina performanso atlikėja, jos kūną dengia tik tatuiruotės ir prisitvirtinti skirti diržai. Ji įsilipa į varpą, kybantį ties pastatu, lėtai įsisiūbuoja. Pasigirsta kūną nusmelkiantys dūžiai, pranešantys apie pavojų, apie kylančius vandenis ir senkantį laiką. Moteris tampa varpo šerdimi, kūnas virsta balsu, pakibusiu tarp dangaus ir žemės, kalbančiu apie namų saugumo praradimą, gedinčiu savo trapumo ir pažeidžiamumo. Nuogumas neatrodo savitikslis, veikiau paryškinantis iššūkį sakralumo ir profaniškumo dichotomijai, religijos diktuojamai moterų kūnų kontrolei. Taip choreografė, menininkė F. Holzinger įgarsina nerimą dėl šiandienos ekologinės situacijos. Išlaukusiems ilgoje eilėje prie paviljono šis nerimas išsiskleidžia skirtingomis formomis, įkūnytas šiuolaikinių amazonių, besikeičiančių pasirodymo atlikėjų, tarp kurių – ir toji, kuri vis greičiau suka ratus vandens motociklu užtvindytoje salėje, galiausiai apliedama žiūrovus vandens čiurkšlėmis, ir toji, kuri su nardymo kauke plūduriuoja vandens pripildytame stiklo kube. Paviljone lankytojams pastatyti kilnojamieji tualetai, kurių filtruotos išskyros įteka į performanso erdves: taip iliustruojamas užrašas I live in your piss, išskleidžiamos grožio ir abjektiškumo prasmės, sukuriamas priežasties ir pasekmės ryšys. Ratas apsisuka, kūnai tampa objektais, simboliais, įrankiais ir liudininkais.

*

 

Ką reiškia atstovauti šaliai Venecijos meno bienalėje, galvoju, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės Trevizo oro uoste, – tą akimirką, kai atsiduriame tarp dangaus ir žemės, ne čia ir ne ten, beveik išvykę ir dar neatvykę. Ar menui turi rūpėti ši diena ar amžinybė, estetika ar aktualumas? Ar menas turi būti politiškas, atliepiantis šiandienos geopolitines įtampas, ar jis apskritai „turi būti“? Jungtukas „ar“ klaidina: bienalės minoras ir mažoras, tylūs ir garsūs jos balsai papildo vienas kitą, neišvengiamai remiasi vienas kitu ieškodami to, kas jungia, o ne to, kas skiria.