Kad rašysiu apie Australijos nacionalinį paviljoną, žinojau dar prieš kelionę į Venecijos bienalę. Ne todėl, kad būčiau turėjusi ypatingų galių nuspėti, jog būtent australų menininko Archie Moore’o instaliacija „kith and kin“ pelnys 60-osios bienalės „Auksinį liūtą“ už geriausią nacionalinį pasirodymą, bet vadovaudamasi principu „write what you know“. Atrodė logiška rašyti apie šalį, kurioje gyvenu daugiau nei 10 metų ir kurią teko pažinti iš kiek arčiau nei atsitiktiniai stabtelėjimai galerijose. Tad „Auksinis liūtas“ buvo malonus sutapimas, nors, pamačius instaliaciją, šis vėlesnis jos įvertinimas nenustebino – 54-erių menininkas sukūrė tyliai paveikų darbą, kuriame šalies kolonizacijos istorija neatsiejamai susipynusi su asmenine istorija. Brisbane gyvenantis ir kuriantis A. Moore’as – antrasis Australijos čiabuvių atstovas nacionaliniame paviljone su personaline paroda (2017 m. šaliai atstovavo Tracey Moffatt). Pats teigia bienalėje „pristatantis“ (presenting), o ne „atstovaujantis“ (representing), pabrėždamas, kad gali kalbėti tik pats už save, ne už kitus. Bet gal apie viską nuo pradžių.

 

Archie Moore. „kith and kin“, 2024. Andreos Rossetti nuotraukos – menininko ir galerijos „The Commercial“ nuosavybė

 

O pradžioje visuomet išgirstamas Acknowledgement of Country. Šiuo pagarbos tradiciniams žemių sergėtojams išreiškimu Australijoje pradedami oficia­lūs renginiai. Juo parodos lankstinuke prisistatymą pradeda ir menininkas: „Aš, Archie Moore’as, noriu išreikšti pagarbą Venecijos lagūnos žmonėms. Kaip ir aš, jie yra „kiti“, pašaliečiai – kaip ir dauguma menininkų – kalba kita kalba.“ A. Moore’as toliau pasakoja, kad „kith and kin“ idėja kilo kitose salose, kitoje pasaulio pusėje. Jo gentainiams toji jūros ir gėlo vandens susiliejimo zona esanti erdvė, kur randasi ir kuriasi pasaulio gyvybė. Asmeninė ir kolektyvinė istorija, tapatybės, genealogijos, kalbos, namų, buvimo tarp skirtingų kultūrų klausimai – svarbios A. Moore’o kūrinių temos. Šiųmetės bienalės instaliacijoje ryškėja tiek Kamilaroi ir Bigambul genčių, iš kurių kilusi menininko motina, tiek jo tėvo britiškos ir škotiškos kilmės linija. Instaliacijos pavadinimas „kith and kin“ reiškia „draugai ir šeima“, nors senoji žodžio „kith“ reikšmė platesnė, galinti apimti ir tautiečius, ir gimtąją žemę.

Šiemet lakoniškos kubo formos Australijos paviljonui teko sutalpinti daugiau nei 2400 kartų̃, 65 tūkst. metų istorijos. Baltos paviljono vidaus sienos rengiant instaliaciją buvo perdažytos juodai, užėjus pritemdytoje monochrominėje erdvėje prieš akis išsiskleidžia milžiniško masto giminės medis, kurį menininkas savo rankomis kreida braižė du mėnesius. Vardais – tiek tikrais, tiek hipotetiniais, tais, kurie galėjo būti, – išrašytos visos keturios kubo sienos ir net lubos, viena pusė skirta tėvo, kita – motinos linijai. Užrašyti – vadinasi, atsiminti. Užrašyti – vadinasi, sykiu ir įamžinti, bet čia išryškėja įtampa tarp kūrinio idėjos stiprumo ir medžiagos trapumo – kreida parašytus vardus lengva bet kada nutrinti, taip tarsi atkartojant kolonistų siekį ištrinti pirmąsias tautas, apsimesti, kad jie esą pirmieji žemyno gyventojai. Tad šis įamžinimo, tylaus pasipriešinimo užmarščiai judesys instaliacijoje neišvengiamai reflektuoja ir praradimo skausmą.

Prarastų vardų archyvas driekiasi į viršų, kol akys ima išskirti tik baltus kontūrus, neįskaitomus taškelius tamsiame danguje, galiausiai ir šie pradingsta kubo tamsoje – prarastų vardų žvaigždynas. Arba vardų žvaigždėlapis, kaip įvardija parodos kuratorė Ellie Butt­rose, pastebėdama, kad Kamilaroi gentis tiki, jog protėviai gyvena danguje – ir žvaigždėse, ir tamsoje tarp žvaigždžių. Tad giminės medžio ir žvaigždėlapio sąsaja neatsitiktinė, o instaliacija tampa visų susitikimo vieta, iš praeities į ateitį ir atgal, ten, kur erdvė ir laikas nustoja prasmės, kur viskas tampa viena. Žvaigždėlapyje žiojintys įtrūkiai atsiranda ten, kur nebeįmanoma atsekti buvusių vardų, juos galima tik sukurti.

Australija – žemynas, kuriame prieš dešimtis tūkstančių metų pasirodė pirmieji žmonės, sukūrę vieną seniausių tebegyvuojančių civilizacijų, Sapnų laiką, palikę piešinius olose ir pėdsakus smėlyje, kuriuos užžers vėjas; žemynas, kurį kolonistai galiausiai paskelbė terra nullus, nors ten tuo metu gyveno daugiau nei 750 tūkst. čiabuvių iš 500 skirtingų genčių, kalbėta 250 skirtingų kalbų, kiekvienoje kalbų grupėje dar apstu ir skirtingų dialektų (dabar kalbama 120 kalbų, bet ir daugeliui šių gresia pavojus išnykti). Žemynas, kurio pirmųjų tautų kalbos išmirė kartu su tais, kurie jomis kalbėjo, o žemėlapis liko nužymėtas kruviną istoriją menančiais vietovių pavadinimais – Massacre, Haunted Creek, Murderers Flat, Slaughterhouse Gully* ir kitais. Iškalbinga nusikaltimų statistika: nors čiabuviai sudaro tik 3,8 proc. visos Australijos populiacijos, kalėjimuose tarp visų kalinių jų – net 33 procentai. Šie skaičiai atspindi šalies praeitį, iš kartos į kartą perduodamus prievartos ir smurto įspaudus, neišgijusias traumas. Šioji statistika atsispindi ir paviljono centre įrengtoje platformoje su išdėstytais popieriais – šimtais koronerių ataskaitų dėl įkalinimo įstaigose atsidūrusių čiabuvių mirčių, kuriose vardai užtušuoti iš pagarbos mirusiesiems. Kai kurie lapai tušti, simbolizuojantys viešai neprieinamus duomenis. Kaip danguje, taip ir ant žemės: neįskaitomi vardai nuo platformos apačioje žvelgia į neįžiūrimus lubose, o jie atsispindi tamsiame vandenyje, taip sukurdami nebylią susitikimo erdvę tarp čia ir ten. 

Tai pirmas kartas, kai „Auksinį liūtą“ už nacionalinį paviljoną pelno australų menininkas. Simboliška, kad jis – pirmųjų tautų atstovas, kurio kūrinyje be sentimentalumo ar perdėto dramatizmo skleidžiasi istorijos platumas ir trapumas. Kolonizacijos padariniai reflektuojami nemažoje dalyje bienalės kūrinių – nenuostabu prisiminus šiųmetės bienalės temą „Stranieri Ovunque“, kuri į anglų kalbą išversta „Foreig­ners Everywhere“. O prie lietuviško frazės vertimo man norisi stabtelėti, mat „Užsieniečiai visur“ tik iš dalies atskleistų parodos kuratoriaus brazilo Adriano Pedrosos sumanymą daugiausia dėmesio skirti menininkams išeiviams, migrantams, tremtiniams, pabėgėliams, queer, tiems, kurie plačiąja prasme svetimi – svetimšaliai, išėję ir nesugrįžę, kitokie, kiti. Tie, kurie savo šalyje jaučiasi nesaugūs, nesavi, tie, kuriems menas yra jų šalis ir priebėga, jų galimybė steigti savo vietą, atrasti unikalias spalvas neretai vis dar juodai ir baltai žmones bei reiškinius skirstančiame pasaulyje. „Foreigners everywhere“, – sakau nesibaigiančiose salėse girdėdama skirtingomis kalbomis besišnekučiuojančius bienalės lankytojus, bet ne su irzuliu, kuris galbūt nesvetimas nuo turistų pavargusiems venecijiečiams, o su nuostaba ir paradoksaliu jausmu, kad jaučiuosi namie.

 

* (Angl.) Žudynės, Vaiduoklių upokšnis, Žudikų lyguma, Skerdyk­los griova.