Latvių menininkų paroda „Paskutinė pasaka“ galerijoje „Meno niša“ veiks iki birželio 29 d.

 

 

 Parodos „Paskutinė pasaka“ fragmentas. Mikos Savičiūtės nuotrauka

 

Į galeriją ėjau žinodama, kad pristatyti kūriniai bus nepriekaištingai estetiški – dažniausiai „Meno nišoje“ eksponuojami tokie darbai. Kadangi gerai moku latviškai ir domiuosi ne tik kaimynų menais, bet ir kitomis šiuolaikinio gyvenimo sritimis, buvo įdomu, kaip jos atsispindės kūriniuose. Neklydau – ekspozicija švari, neperkrauta, darbai vizualiai papildo vienas kitą, pristatomiems autoriams būdingas ryškus individualus stilius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kūriniai nelabai tarpusavyje susiję, bet tikėjausi, kad parodos koncepcija juos idėjiškai sujungs ir pagrįs tai, kodėl atrinkti būtent šie menininkai.

Vis dėlto, apžiūrint parodą, užkliūva, kad kūrinių pavadinimai anglų, latvių ir net olandų kalbomis (tik­riausiai dėl skubotumo) neišversti. Turint omenyje ypač viešai vis pabrėžiamą baltų tautų ryšį, stebina, kad nepasirūpinta tokia svarbia kūrinių suvokimo dalimi – juk šiais laikais su vertimo programėlėmis išsiversti galima praktiškai viską, o ir galerijos lankytojams, prasčiau mokantiems angliškai ir nemokantiems latviškai, tarsi prieš pat nosį užtrenkiamos suvokimo durys. Pavyzdžiui, Ievos Putniņios darbo „Jārunā“ pavadinimas reiškia „Reikia (pasi)kalbėti“. Pavadinimai yra itin svarbūs Jānio Dzirnieko darbams: nesuprantant šios jų dalies, iš lankytojo pavagiama proga įvertinti autoriaus ironiją ir, bent jau iš dalies, turinio interpretacijos kryptys. Pavadinimą „Laimīgais super bingo!“ dar įmanoma suprasti be žodyno, o „Ze Wenden de Mooiste Tweeling Ter Wereld Genoemd, Wacht Maar Tot Je Ne Zu Ziet“ taip ir lieka paslaptimi, nors juk taip norėtųsi pakapstyti giliau nei blizgus šių kūrinių paviršius.

„Blizgus“ kalbant apie meno kūrinį, ko gero, daugumai pasirodytų ne teigiamas aspektas – žodis siejamas su kiču, žurnalais apie apsišaukusios aukštuomenės pramogas, popsu ir kitais dirbtinumu dvelkiančiais šiuolaikinio pasaulio reiškiniais. Vis dėlto nuo J. Dzirnieko naudojamos technikos jis neatskiriamas: menininkas kuria iš polistireno, epoksidinės dirvos ir panašių sintetinių medžiagų, kurias tarsi perdirba. Rezultatas – dvimatės sluoksniuotos plokštės, fiksuojančios gana chaotišką spalvingą betvarkę, kuriai suteikiami keistoki pavadinimai, pvz., „Farmer calls the police after digging out something weird“ („Iškasęs kažką keisto, ūkininkas skambina policijai“). Žvelgiant į parodoje pristatytus autoriaus darbus, matyti, kad jais tarsi maištaujama prieš tokius šiuolaikinės civilizacijos reiškinius kaip naftos ir chemijos pramonė, piktnaudžiavimą sintetinėmis medžiagomis ir pan. Kūrinių pjūvio kokybė įsižiūrėjus primena kone brangakmenius, o paviršiuje – mirga marga. Chaotiška vidinių sluoksnių struktūra ir laužytų kampų ryškios spalvinės dėmės, susiliedamos su kietų permatomų medžiagų „pliūpsniais“, kuria netikėtus vaizdinius, primenančius kompiuterinių žaidimų ir grafičių estetiką. Tai savotiški sistemos gliukai, tą patvirtina kartais juose šmėstelėję iškreipti ir juokingi veideliai.

Panaši estetika naudojama ir vieninteliame Līgos Spundės kūrinyje „Digital Native“ („Skaitmenos vietinis“), kurio belytis personažas man priminė beždžionės ir filmukuose apie Skūbį Dū matytų vaiduok­lių hibridą. Figūra susikūprinusi, įdubusia krūtine, veide – pusiau nuobodžiaujanti, pusiau sarkastiška išraiška, itin gerai išsivystę pirštai. Kontrastas tarp sodrios juodos ir geltono rėmo padidina įtampą – gamtoje ryškus juodos ir geltonos derinys būdingas pavojingiems arba nuodingiems gyvūnams – širšėms, gyvatėms ir t. t. Virš figūros matomas gotikinis skliautas ir kaukolė šalia pabrėžia groteskiškumą. Čia, matyt, pašiepiamas šiuolaikinių paauglių „suaugimas“ į viena su kompiuteriu, nors pats darbas atliktas panašiomis priemonėmis – trimate spauda ant organinio stiklo.
Grotesku, karikatūriškais, šaržuotais, bruožais žaidžiama ir Zīlės Ziemelės paveiksluose „Axis („Ašis“) bei „Troupe („Trupė“), man sukėlusiais itin slogų įspūdį. Emocija čia įgauna liguistą pavidalą, naudojami lengvai atpažįstami simboliai, linijos iškreiptos. Keista, kad tai nutapė jauna mergina, o ne seno raugo karikatūristas. Tokį groteską jau mačiau latvių tapyboje – Maijos Tabakos paveiksluose parodoje „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje ir MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ eksponuojamuose Ivaro Polkano pirties siužetuose. Šiuos paveikslus atsveria greta esantys itin estetiški, spalvingi vaizdai iš augalinių ir kitų gamtos motyvų, kuriuose atsiskleidžia senovine kiaušinio temperos technika dirbančios tapytojos meistriškumas.

Originaliausi ir įspūdingiausi pasirodė Karlīnos Mežeckos darbai. Grakščių, net šiek tiek egzotiškų formų stiklo ir keramikos deriniais tarsi stengiamasi perteikti subtilius lietimo pojūčius: jie pereina nuo švelnesnio („Embrace“, liet. „Apkabinimas“) iki šiurkštaus, staigaus („Grip“, liet. „Gniaužtai“, „Pagriebimas“). Pabrėžiant kontrastą tarp skaidraus, rodos, nepaprastai lengvo stiklo ir rūpesnės faktūros keramikos, kuriama įdomi jų sintezė. „Grip“ keraminės dalys primena aštuonkojo čiuptuvus ar stuburą, kurie ir labai lankstūs, ir tvirti: gali atlaikyti didelius krūvius, užsisukti nepaprastais vingiais, o kūriniams suteikia gyvo kūno – nors ir neaišku, kieno būtent – įspūdį. Viskas čia banguoja, persilieja, sūkuriuoja, nevalingai primena vėlyvuoju sovietmečiu pagal lat­vių poetės, visuomenininkės Aspazijos eiles sukurtą animacinį filmą „Sēd uz slieksņa pasaciņa“ (liet. „Ant mano slenksčio pasaka prisėdo“).
Nors fiziškai molis gana sunki, tiesiogine prasme žemiška medžiaga – ne veltui apie šiurkščius, nerangius objektus sakoma „Kaip iš molio drėbtas!“ – čia menininkė ją paverčia kone plaštakės sparnų trapumo išraiška, meiliai įvyniodama į ją stiklo indus. Kūrinys „Cradling Wail“ (būtų galima versti kaip „Sūpuojanti aimana“) pagamintas iš glazūruotos keramikos ir plieno, o atrodo kaip kone permatomas porcelianas. „Kūniškumas ir dinamiškumas (jų komponavimas), būdingi gyviesiems – esminiai aspektai, kuriuos siekiu užfiksuoti darbuose. Juk keramika, kaip ir visi vaizduojamieji menai, dažnai būna gana statiška. Daugiausia dėmesio skiriama medžiagoms, išskirtinėms formoms. Noriu šiek tiek praplėsti šias ribas, įkvėpti kūriniams gyvybingumo, pažaisti dievą, galbūt suteikti jiems sielą“, – pokalbyje žurnalui „Echo Gone Wrong“ teigia menininkė.

Keramika su stiklu K. Mežeckos darbuose taip įmantriai susipynę, kad nelengva įžiūrėti, kur baigiasi viena medžiaga ir prasideda kita. Prie to prisideda ir šviesos žaismė jų vidiniuose bei išoriniuose paviršiuose, suteikdama mistiškumo, gyvumo įspūdį. Tai, ką būtent lankytojas pamatys ar įžiūrės darbuose, priklauso nuo paros laiko, apšvietimo, žiūros kampo, begalinių atspindžių žaismės, tad juos galima apžiūrėti skirtingais rakursais ir kaskart pamatyti kitaip. Keramikė neslepia susižavėjimo stikliniais naujosios architektūros pastatais: nors menininkai (ir ne tik) tradiciškai mėgsta gamtą, joje neįmanoma pamatyti šviesos atspindžių, priešingai nei stikliniuose fasaduose, sukuriančiuose šviesos ir šešėlių žaismą. Šiame kontekste įdomu prisiminti Latvijos nacionalinės bibliotekos liaudišką pavadinimą „stikla kalns, gaisma pils“ (liet. „stiklo kalnas, šviesos pilis“).

Su šiais pavadinimais galima susieti ir du išraiškingai estetiškus Aleksandro Brežės kūrinius. Abu jie be pavadinimo, tad vaizduotė taip pat gali priskirti jiems savas reikšmes ir įvairiai interpretuoti. Pusiau dekoracijos, pusiau gyviai – kūrinių metaliniai „sparnai“ man asocijavosi su mitiniu aitvaru, liepsnomis arba šikšnosparniais – jie sukuria lengvumo pojūtį. Įmantrių formų aštrūs jų kampai banguoja, plaikstosi erdvėje, kartu ir kviesdami prieiti arčiau, ir atstumdami – kuriamas savotiškas erškėtrožės grožis. Prie šio metalo šokio, mano galva, nelabai dera suoliukas, kuriame įsitaisius galima apžvelgti didesnę pa­rodos salę – jo medžiaga ir forma pasirodė gana valdiškai. Galbūt autorius ir norėjo sukurti tokį įspūdį, nes parodos pristatyme minima, kad jo meninės instaliacijos – priemonė nagrinėti „rašytinių įstatymų, religinių vertybių ir griežtos institucinės kontrolės realybių susidūrimą“. Individualumo šiems darbams tikrai netrūksta, o dėl užuominos apie religines vertybes kyla asociacijų su bažnyčių interjerais – nors Latvijoje, kurios dauguma gyventojų per amžius puoselėjo (nors daugeliu atveju priverstinio) protestantizmo idėjas, tokių barokinių formų rastume gal mažiau nei, tarkime, gausiai išpuoštuose su katalikybe susijusiuose pastatuose. Su jais istoriškai susijusi ir pačios galerijos erdvė, pavadinta „Meno niša“, anot direktorės Dianos Stomienės, dėl ją įrengiant sienose rastos nišos – tikriausiai buvusios šventojo skulptūros vietos.

Vieninteliai du darbai parodoje, tiesiogiai susiję su gamta, – I. Putniņios paveikslai: minėtas „Jārunā“ ir „Birztala“ („Beržynėlis“ arba „Giraitė“). Pirmajame veiksmas vyksta rožiniame fone, bičių ir korių apsuptyje, o kad nebūtų per saldu, paveikslo centre „pakibusi“ keista figūra, formomis panaši į vadinamąsias paleolito Veneras. Apie bičių reikšmę baltų kultūrai būtų galima daug samprotauti, bet labiau rūpi suprasti, kam ir su kuo čia „reikia (pasi)kalbėti“. Gal paveikslo pavadinimas suponuoja bičių „kalbą“, kai jos kūno judesiais ir ypatingu „šokiu“ viena kitai praneša apie nektaringas vietas? Stori antrojo kūrinio dažų sluoksniai imituoja beržo tošį, atrodo, kad tradicinis gamtos vaizdas čia dekonstruotas: suskaidytas fragmentais ir iš naujo surinktas neįprasta tvarka.

Šie du kūriniai pasirodė labiausiai susiję su parodos aprašyme minimomis pasakomis, juos lengviau susieti su baltų mitologija. Kalbant apie pasakas, pasakiškumą ir mitinį mąstymą, gana sunku įžvelgti pa­rodos darbuose gilesnį ryšį su jais. Gal tik pavieniai elementai primena apie pasaką, kaip vaizdavimo žanrą, o apskritai šie kūriniai atrodo labiau susiję su jugendo (kitaip moderno, arba Art Nouveau) stiliumi, kuriam būdingi romantiško dekoratyvumo elementai – sudėtingi ir puošnūs, dažniausiai augaliniai ornamentai, vingiuojančios linijos, vengiama tiesių formų, ovaliniai elementai, kuriantys judrumo ir grakštumo įspūdį. Turint omenyje, kad visi parodos menininkai – rygiečiai, ištikimybė šiam stiliui nestebina: jis labai populiarus įvairių žanrų Latvijos mene, o sostinės architektūroje turi atskirą pavadinimą „Rygos secesija“. Parodos aprašyme tarsi iš anksto užduodama interpretavimo kryptis, bet, mano galva, jei pasakos parodoje ir esama, neaišku, kodėl ji „paskutinė“. Vis dėlto džiugina, kad „Meno niša“ toliau pristato Vilniaus publikai šiuolaikinį Lat­vijos meną, bendradarbiaudama su Rygos galerija „Look!“. Būtų įdomu pamatyti ne tik Rygoje kuriamą šiuolaikinį latvių meną.