Žudantis grožis

 

Prancūzų rašytojo Boriso Viano (1920–1959) romano „Dienų puta“ veikėja Chlojė suserga keista liga – jos plautyje ima augti vandens lelija. Ligonei jaustis geriau padeda tik kitų gėlių kvapas. Dėl to Chlojės mylimasis Kolenas iš paskutiniųjų, dirbdamas absurdiškus darbus, vis perka ligonei gėles. Galiausiai lelija vis dėlto galutinai palaužia merginą ir ji miršta. Šis epizodas – šiurpo estetikos ir žudančio grožio mišinys – iš atminties išplaukė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje apžiūrinėjant Tomo Daukšos „Rantytaliežuvį džiaugsmo fontaną“ (2023). Fantasmagoriškas, įtartiną, gal net nuodingą skystį iš žiedo centro stambiais lašais pumpuojantis gėlės pavidalo „fontanas“, pasibaigiantis bespalviais silikoniniais čiuptuvais. Galėtų ką nors užsmaugti ar, tarkime, apsivyti gyvybiškai svarbų organą, panašiai kaip toji vandens lelija. Mirtis būtų pabaisiškai graži, keistai erotiška, bet ir paradoksaliai nekalta, kaip ir visos gėlės, paklūstanti esminiams – gyvybės, žydėjimo, nyksmo, vaisingumo, persikūnijimo – dėsniams, neperprantamos, tačiau pasigėrėtinos ekosistemos tvarkai, kurią suvokęs galiausiai nusiramini. Galop prisimintum seną patarlę, kad grožis reikalauja aukų. 

 

Dovilės Bagdonaitės „Nusiplauk rankas“ (2022) iš parodos „Kunstkamera“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje

 

Visa tai savaip atsikartoja ir šalia T. Daukšos darbo, kitoje galerijos durų pusėje, įkurdintas Dovilės Bagdonaitės kūrinys „Nusiplauk rankas“ (2022) – jame į sidabrišką plautuvę-kriauklę iš čiaupo-gėlės ritmiškai lašinama šviesa. Artefaktas analogiškai svaido užuominas apie vandenį ir sausrą, žydėjimą ir bergždumą, erosą ir tanatą, ribų peržengimą ir naujos pakopos discip­liną. Nejučia dingteli, kiek daug energijos sudėta į šį paveikų kūrinį – dargi kyla noras mintyse pagerbiant autorę ir jos kūrybinį potencialą nusilenkti. Ne tiek todėl, kad kaip reikiant padirbėjo, nuėjo iki galo ir pasiekė įspūdingą rezultatą, o kad mes, parodų turistai, esame kalti, kalti, amžinai kalti. Visą panašų sukurtą grožį dažniausiai pralekiame bėgte, dorai neapžiūrėję, vos žvilgtelėdami, tarytum sėdėtume gražiausias turistines vietas raikančiame autobuse, o mes tik trūkčiojančiu žvilgsniu, tarsi dusintume tikrovę ir dustume kartu su ja, dairytumės pro langą.

Abu dailininkų darbai galerijos prieigose pristatomi kaip tiesioginis kvietimas aplankyti parodą „Kunstkamera“ (vokiečių k. Kunstkammer – meno, gamtos ir kitokių retenybių kolekcija, jų saugojimo vieta). Informacinio užrašo apie kvietimą neperskaitęs nesuabejotum, kad čia ne kas kita, o įvadas į toje pačioje galerijoje eksponuojamą įspūdingai gėlėmis, žydėjimu ir įvairiopomis santykio su augalija formomis tvoskiančią „Florentem“ (sutartinai atidarytos, abi parodos veiks iki 2024 m. sausio 4 d.). 

 

Tarp „aukoti“ ir „vartoti“

 

„Florentem“ svaigina ir verčia iš koto (dargi grįžus namo vaidenasi iš rašomojo stalo spintelės dvelkiantys nesamų, nematomų gėlių kvapai) gausa, įvairove ir gebėjimu visa tai suvaldyti, sudėti į atskirą pasakojimą, sukurti funkcionuojantį tam tikrą saugumą bei apibrėžtumą teikiantį pasaulį. Ir vis dėlto čia – vėlgi tas pats įspūdis: kiekvienas eksponatas vertas gerokai daugiau dėmesio, nei jam skiria parodos lankytojas. Nesvarbu – eilinis ar neeilinis, nes juk vargu ar daug tokių lankytojų, kurie mažiausiai dviejų valandų žiūrėjimo vertam Jano de Hee­mo (1606–1684) „Natiurmortui su gėlėmis“ (atkeliavusiam iš Lvivo nacio­nalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos) būtent tiek ir paaukos. Lankytojas nepasirengęs aukoti, jis labiau nori vartoti, panašiau, kad auką florai ir jos atvaizdams po didesnę ar mažesnę dalį sudėjo paro­dos kuratorių ir jų pagalbininkų, donatorių komanda.

Daugiaplanė, net 4 kuratorių ir tiek pat kitų komandos narių kruopščiai, apgalvotai ir kūrybiškai parengta paroda „Florentem“ (lotynų k. – žydėjimas, klestėjimas, gausa), užimanti 9 sales, dievaži, pajėgi sukelti bemaž religinę pagarbą, o lyginantis su ja – apnuoginti žiūrovo skurdą bei negalią paimti visko, kas čia duodama. Herbariumais, kruopščiais tyrėjų piešiniais ir skulptūriškais modeliais iliustruotas botanikos mokslas, architektų, sodininkų projektuoti ir dailininkų atvaizduoti sodai ir parkai, religinė augalų simbolika, idėjas iliustruojančios ar kalbines žinutes pakeičiančios gėlės pasaulietinėje dailėje, augalams savo laiką ir meilę skyrusių XIX a. Lietuvos menininkių ir mokslininkių darbai. Visa tai iliustruota Lietuvos ir Europos šalių menininkų kūriniais, mokslo eksponatais. Na, ir ypatingu kuratorių kūriniu visos parodos ekspozicijoje – iš įvairių eksponatų sukomponuotu buduaru. Čia irgi klesti floros motyvai ir, kaip galėtume įsivaizduoti, tarsi trąšioje gėlių klombos žemėje pražysta, o sykiais ir svarių kūrybos bei mokslo vaisių sunokina kūrybiška moters siela. Ir kodėl gi ne protas? Paradoksalu, bet gėlės gyvybingumui apibūdinti ilgą laiką buvo prilipęs žodis „siela“, nors šiuolaikinė botanika vis dažniau atskleidžia augalų savybių, kurie panašesni į protą ar net kolektyvinį intelektą. O juk anuomet tariamai nesudėtingas ir nekaltas, neperdėm protingas augalijos pasaulis buvo viena iš leistinų moters saviraiškos erdvių, nors galima spėti, kad kaip tik augalijoje atpažįstamas protas įkvėpė moterį drąsiems žygiams už buduaro ribų. 

 

Kolektyvinio intelekto bastionai

 

Tiesą sakant, solidžios sudėtinės teminės parodos, vertinant jų organizatorių, pagalbininkų ir šaltinių skaičių, yra ne kas kita kaip kolektyvinio intelekto gaminiai, kuriuos vienam intelektui aprėpti ir bent kiek į juos pasinerti vienu sykiu gali būti nemenkas iššūkis. Geriausiu atveju lieka trupiniai, pavyzdžiui, XIX a. pirmos pusės Kanuto Rusecko „Tabako augalo studija“; Šenandoa (JAV) 1900 m. išleista Jurgio Amb­raziejaus Pabrėžos „Botanika, arba taislius auguminis“; įvairiausi botaniniai augalų piešiniai nuo XVIII a., kai 1781 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Gamtos istorijos katedra, kurioje pirmasis profesorius buvo prancūzų gamtininkas ir medikas Jeanas-Emanuelis Gilibert’as; 1799 m. Vilniaus Bernardinų vienuolyno teritorijos (su sodais) planas; Józefo Hilary Głowackio 1815 m. nupiešti įspūdingo dydžio ir subtilios architektūros šiltnamiai Botanikos sode Vilniuje; Vincento Sledzinskio 1896 m. aliejinės tapybos darbas „Vilnius. Sereikiškių parkas“ su dviratininkais (vienas jų pavaizduotas nupuolęs nuo dviračio); tapybos darbai ir piešiniai su dvarų parkų vaizdais; dailininkės, architektės, filantropės ir parkų projektuotojos Magdalenos Dzedušickytės-Morskos sukomponuota visą vasarą žydinti klomba, publikuota Izabelės Čartoriskos knygoje „Įvairios mintys apie parkų kūrimo būdą“ („Myśli różne o sposobie zakładnia ogródow“, 1807); Franso Franckeno II ir Philipso de Marliero (?) ant vario aliejiniais dažais tapytas (XVII a. pirma pusė) „Marijos įvesdinimas į šventyklą“; nežinomo Lietuvos dailininko sukurtos indaujos durys, ant kurių matome nutapytus ir gėlių vainiku įrėmintus šventuosius (XVIII a.); nežinomo dailininko išdrožta subtilaus gėlės pumpuro pavidalo krikštykla (XVIII a.) iš Simno bažnyčios; panašaus laikotarpio gėlėmis iš įvairiaspalvių skiaučių ir blizgių siūlų puoštas romėniško stiliaus rūbas dalmatika; XIX a. gėlėmis siuvinėta skarelė; mergaičių ir moterų su gėlėmis portretai. 

 

Paroda „Florentem“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės (LNDM) nuotraukos

 

Autrelijos Maknytės kuruojama paroda „Kuntskamera“, palyginti su „Florentiem“ fiziškai atrodo daug lengviau aprėpiama, tačiau jos eksponatų įvairovė, komponavimo netikėtumas, žavus keistumas bei paslaptingumas suteikia ne menkesnės smūginės galios. Visa tai gali prižadinti iš pusiau snaudulio, būdingo persisotinusiam parodų lankytojui, ypač naujų galerijų perprodukcijos laikotarpiu ir ypač parodose, užliūliuotose klampių perteklinių kuratorinių tekstų. „Kuntskamera“ yra kitokia: čia klampina ir terapiškai stabdo patys vaizdai ir netgi trumpi jų prierašai: Baltojo gandro kaukolė; gandras su žmogaus veidu ant krūtinės („Vaisingumo alegorija“, iliustracija iš kunigo Friedricho Grunenbergo atminimų albumo (1655–1657 m.); parafinizuota jaučio širdis; Barboros Didžiokienės „Moteris-paukštė“ (XX a. 3 dešimtmetis); XIX–XIX a. pabaigos kortos (K. H. Celkės kortų fab­rikas); D. Bagdonaitės „Šarvai iš mazgočių“ (2022); Donato Jankausko-Duonio „Eskizai ant popieriaus rulonėlių, naudojamų muziejiniame drėgmės matavimo aparate“ (apie 1992); šaltinio akmuo iš Čekijos; Gedvilės Tamošiūnaitės „Kolekcija“ (įvairių matmenų 3D išspausdintos baltutėlės tarsi vaiduokliukai skulptūros-deformacijos); vaizduotę kurstanti Marijos Puipaitės ir Vytauto Gečo kėdė „Balnas“ iš baldų serijos „Įsivaizduojamas komfortas“ (2020) ir visa kita. Yra keletas įdomių eksponatų, kurių augaliniai motyvai atrodo tarsi „Kuntskamerą“ siejantys su „Florentem“: Aurelijos Maknytės elektrinė gitara iš dvikamienės eglės, kuri augo po elektros laidais ir elektrikų buvo nukirsta (2021); augalas helikonija, arba netikras rojaus paukštis; A. Maknytės „Akmeninė bulvė“ (2013), arba sodo prekių parduotuvėje randamas preparatas iš karvių ir vištų kraujo, skirtas stirnoms nuo gėlynų atbaidyti... 

Kodėl visi tie „Kuntskameros“ dalykai sugulė ar sutūpė greta, tegali žinoti tik kuratorė, tačiau lankytojas keistai, paslaptingai ima jausti šią erdvę kaip vientisą kūną su darniai viduje derančiais organais. Parodos kolekcija – tarsi pasaulis. Ir būtent to siekta XV–XVI a. sužydėjusia kuntskamerų tradicija: jų kūrėjai bandė aprėpti neaprėpiama jiems vieniems suvokiama tvarka, kūrė vientisą jiems kalbančių daiktų tekstą, kaip ir A. Maknytė. 

 

Žvejojami pasauliai

 

„Florentem“ ir „Kunstkameros“ eksponavimo laikas sutampa neatsitiktinai, o ir pristatomos parodos kaip bemaž organiškai viena kitą papildančios – pradedant augalų motyvais bei baigiant abiem būdinga savybe žadinti lankytojo nuostabą, persmelkti žinia apie pasaulio gyvybės formų paslaptis ir įvairovę, nuginkluoti mažiems ekranėliams besimeldžiantį, etikečių dydžio grožybes juose tarsi eketėse žvejojantį kosmopolitą. 

Ar galėtų šios dvi parodos tapti jam vešlia mang­rove, užuovėja ar užbėga artefaktų prifarširuotame pasaulyje? Kita vertus, ar ne panašiai kaip tie, prilipę prie ekranėlių, „Kunstkamerai“ eksponatus žvejojo kuratorė, grafikė A. Maknytė – slinkdama per visą vaizdų gausybę? Ar nesama čia tokios ar labai panašios, nors ir ne iki galo įsisąmonintos intencijos – kažin kaip suvaldyti nuostabą, pasigėrėjimą ir šiurpą keliančias siaubingas grožybes ar stulbinančias fantasmagorijas, pažaboti iš proto varančią informacijos gausą?

B. Viano romane „Dienų puta“ yra epizodas: viščiukų embrionai ant stalo šoka „Rožės sapną“ pagal Vaslavo Nižinskio (1889–1950) choreografiją. Ir tai netikėtai tampa mikrostruktūra-tablete, paradoksaliai gydančia ir nuo niūrių prasmės paieškų, ir nuo beprasmybės. Regis, panašią gydančią galią turi ir abi parodos Vilniaus paveikslų galerijoje.

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.g