Georgina Adam. „Big Bucks. The Explosion of the Art Market in the Twenty-First Century“. – Farnham: „Lund Humph­ries“, 2014.

Georgina Adam – „The Art Newspaper“ vyriausioji redaktorė, žurnalistė, daugelio tekstų apie meno rinką autorė dienraštyje „Financial Times“. „Dideli pinigai. Meno rinkos sprogimas XXI amžiuje“ – pirmoji jos knyga, kurioje nagrinėjamas meno rinką ištikęs širdies smūgis, kai 2008 m. ekonominė krizė meno bei investicijų pasauliui tapo tikrąja praraja.

Knyga padalyta į 2 dalis („Žaidėjai“ ir „Kintanti rinka“), o kiekviena jų turi po 4 poskyrius. Juose preciziškai apžvelgiami esminiai meno rinkos ir ekonomikos veiksniai (meno aukcionai, vadybininkai, menininkai, kolekcionieriai, mugės bei kūrinių pardavimas internetu), o tai garantuoja gana lengvą navigaciją bei knygos skaitymo procesą. Ir nors knyga gausiai padruskinta datų, pavardžių bei menininkų darbų pavadinimų (knygoje nėra meno kūrinių reprodukcijų, tad, ko gero, nuolat guglinsite, kaip jie atrodo!), gerą žurnalistinį stilių mėgstančiam skaitytojui ji bus įdomi ir vertinga. Tam tikra prasme, įveikus šią knygą, staiga taps aišku, kodėl senamiesčiuose ar pajūriuose nekilnojamasis turtas yra gerokai pigesnis už meno kūrinius ir kodėl senieji magnatai pirko meno kūrinius juos studijuodami, o naujieji megaturtuoliai susibičiuliauja su meno prekeiviais ir jų numerius į telefonus įsiveda kaip aukštesnio prioriteto nei šeimos narių.

Šis leidinys apie verslą, finansus, investicijas ir meną, ir tai, kaip globalizacija restruktūrizavo kolekcionavimą ir meno vertės suvokimą. Svarbu paminėti, jog G. Adam nesustojo ties pirmuoju leidiniu ir 2017 m. išleido antrą knygą „Dark Side of the Boom: The Excesses of the Art Market in the 21st Century“ („Juodoji pakilimo pusė: perteklinė meno rinka XXI amžiuje“). Joje aptariama, kokia yra juodoji meno rinkos sprogimo pusė (kolekcionierių mokesčių vengimas, apgaulės ir sukčiavimas, pinigų plovimo schemos ir t. t.). Ir nors Georgina gera žurnalistė, antrosios knygos nerekomenduoju, nes tai paskirų straipsnių kratinys, o ne rinktinė.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 8/10

 

 

Michael Shnayerson. „Boom: Mad Money, Mega Dealers and the Rise of Contemporary Art“. – New York: „Public Affairs“, 2019.

680 g sverianti Michaelo Shnayersono knyga „Sprogimas: pamišę pinigai, megapardavėjai ir šiuolaikinio meno pakilimas“ – tai 5 dalių leidinys, kuriame apstu profesionalių įžvalgų apie šiuolaikinio meno perversmą rinkoje, o jo tekstas gyvas, šmaikštus, kritiškas. Kiekvienai knygai (jei ji ne akademinė) apie meną, o ypač jo rinką, svarbu gebėti nepaskęsti skaičiuose bei faktuose ir susilaikyti nuo noro nuolat kritikuoti investitorius ar, tradiciškai kalbant, kolekcionierius. Ir šiuo atveju, ko gero, autorius suprato, jog gyvos kalbos aspektas – būtinas, jei sieki, kad skaitytojas įveiktų kone 500 puslapių (su vos 11 iliustracijų! Ir vėl teks vaizdus guglinti). Knygoje meistriškai pateikti megameno pardavėjų Iwano Wirtho, Davido Zwirnerio, Arne’s Glimcherio ir Larry’o Gagosiano portretai, leidžiantys nubrėžti ir susidaryti tam tikrą aukštosios meno rinkos žemėlapį. Tačiau perskaitęs apie menininkų gaunamus kišenpinigius nuo 50 tūkst. JAV dolerių per mėnesį ar, tarkim, apie kai kurių meno kūrėjų Niujorke turimas studijas, kurių dydis – 120 tūkst. kv. m, imi suprasti, kad menas nebėra menas, o meno galerijos seniai ne susitikimų ir pasibičiuliavimo vieta. Autoriui lengvai ir logiškai pavyksta paaiškinti, kodėl naujiesiems turtuoliams taip svarbu atsirasti galerijų sąrašuose. Ir tikrai ne dėl ryšių, kontaktų...

Ar verta skaityti, jei menu ir jo rinka domitės tik šiek tiek? Kategoriškai ne. Šis leidinys – išskirtinai meno rinkos profanui, ne mėgėjui.

Verdiktas? Knyga gera, tačiau kiek per ilga. Nors, jei atsižvelgsime į tai, jog pagrindinis siekis įrodyti, kodėl ir kaip šiuolaikinis menas tapo liukso klasės preke (slinktis nuo meno pasaulio prie meno rinkos ir pramonės), kuri naudojama kaip finansinis instrumentas, tuomet ir apimtis, ir kalbos maniera pateisina tikslą.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 9/10

 

 

Michael Findlay. „The Value of Art. Money, Power, Beauty“. – Munich, London, New York: „Prestel“, 2012.

XX a. 8 dešimtmetyje atidarytos vienos pirmųjų „SoHo“ galerijų savininkas ir 18 metų „Christie’s“ aukciono namų vieno padalinių vadovas bei valdybos narys Michaelas Findlay’us – neginčytinai vienas įdomiausių meno rinkos ekspertų.

Knyga „Meno vertė. Pinigai, jėga, grožis“ sudaryta iš 4 skyrių, tačiau norisi atkreipti dėmesį, jog kaip metaforą pasitelkęs trijų Dzeuso dukrų istoriją autorius pirmiesiems 3 skyriams suteikia trijų charičių vardus. Į šiuos skyrius labiausiai ir norėtųsi atkreipti dėmesį. Pirmas – „Talėja“ (gausos, derlingumo ir vaisingumo deivė) – skirtas komercijai, rinkai ir meno vertės susidarymo ciklams. Antras – „Eufrosinė“ (džiaugsmo deivė) – visuomenei aptarti. Jame nagrinėjami meno kolekcijų paveldėjimo atvejai, menininkų socialinio statuso įtaka jų kūrinių populiarumui ir vidutines pajamas turinčių meno kolekcionierių pasirinkimai. Trečias skyrius – „Aglaja“ (grožio deivė) – kvestionuoti grožio sampratai. Autorius aptaria pagrindines ir didžiausią įtaką padariusias meno teorijas, dekoratyvumo poveikį žiūrovui ir šliuzuojančio požiūrio „gražu negražu“ poveikį meno kūriniui bei jo pamėgimui. Taigi pagrindinė knygos dalis įdomiausia. Kodėl? Nes autorius kalba apie nuolat kintančius veiksnius, nepriklausomai nuo vilčių, norų ir siekių. Ketvirtame skyriuje „Marley’o vaiduoklis“ kalbama apie dabartinės rinkos problemas ir naujus iššūkius, kuriuos vargiai ta pati karta begalės išspręsti. Ko gero, įdomiausia šio skyriaus dalis – „Mūsų aukso amžius“, o jo pagrindinė mintis ta, kad pasiektas ne meno kūrinių meilės, o jų išnaudojimo aukščiausias lygis, kai pranyksta viena meno kūrinio verčių – grožis.

Ar „Meno vertė. Pinigai, jėga, grožis“ turi trūkumų? Taip: 1) knyga nėra parašyta lengva kalba, veikiausiai jos traukinyje, autobuse ar prieš miegą skaityti tiesiog nepavyks; 2) apimtis nėra maža – patrauk­lumo neprideda; 3) autorius dažnai referuoja į filosofus, jų veikalus bei terminus, tad neapsiginklavus pagrindinėmis filosofinėmis žiniomis labai gali būti, kad pirkiniu liksite nusivylę.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 8/10

 

 

Hans Ulrich Obrist. „Ways of Curating“. – New York: „Farrar, Straus and Giroux“, 2008.

Jei esate bent kiek susidūrę su šiuolaikiniu menu, parodomis ir interviu su populiariausiais menininkais, tuomet šios knygos autoriaus išsamiai pristatinėti nereikia. Hansas Ulrichas Obristas – šveicarų kuratorius bei meno kritikas ir istorikas, jau daugiau nei dešimtmetį vadinamas vienu įtakingiausių XX a. meno kuratorių. Išleidęs daugiau nei 10 knygų apie kitus H. U. Obristas nusprendė parašyti ir vieną (iš dalies) apie save. „Kuravimo būdai“ – knyga, kurioje autorius bando atsakyti į esminius klausimus, kaip ir kodėl žiūrime į meną.

Mažo formato ir mažiau nei 200 puslapių leidinyje H. U. Obristas kontempliuoja apie kuratorystės galimybes ir savo paties kelionę jos link. Hansas profesionaliai ir itin aiškiai pristato ir aptaria, koks tikrasis kuratoriaus vaidmuo organizuojant parodas ar renginius ir kodėl visos šiuolaikinio meno parodos kone pasmerktos nesėkmei, jei kuratoriaus tiesiog atsisakoma. Knyga sudaryta iš bemaž 30 trumpų skyrių, kurie dėl autoriaus šmaikštumo ir taiklių įžvalgų perskaitomi lengvai, nenuobodžiai.

Sunku nepastebėti, jog šios H. U. Obristo knygos pavadinimas – kone tiesioginė nuoroda į jau klasika tapusią meno kritiko Johno Bergerio knygą „Ways of Seeing“ (liet. k. „Kaip menas moko matyti“, „Kitos knygos“, 2019). Tik štai jei J. Bergeris knygoje lyg ir stengėsi dekonstruoti meno teorijas bei idėjas, tai H. U. Obristas užsiima jų išvalymu ir demistifikacija. Autoriui svarbu paaiškinti, kodėl svarbu lankyti paro­das ir kodėl kuratoriaus pozicija yra būtina. Tačiau, regis, labiausiai autorius nori paaiškinti, kad parodų pavadinimai ir autorių pavardės stenduose nėra viskas, tai dar ne paroda.

Knygoje kalbama ne tik apie kuratorystę per se, joje H. U. Obristas pristato ir asmeninius estetikos did­vyrius, tokius kaip kritiką ir anarchistą F. Fénéoną, kolekcionierių ir rusų baleto trupės įkūrėją S. Diagilevą ar rašytojus R. Walserį bei F. Kafką. Tad knyga ne tik apie kuratorystę, bet ir apie kuratoriaus minties žemėlapius, apie tai, kaip sujungti idėjas (kurios iš pirmo žvilgsnio yra absoliučiai tolimos) ir paversti jas vientisu kūnu.

Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 10/10