× Monika Gimbutaitė

Anastasia Sosunova yra ryški savo kartos menininkė, sėkmingai pristatanti darbus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šiuo metu Šiuolaikinio meno centre rodoma jos paroda „Fandomas“. Menininkę jau ne pirmą kartą įkvėpė „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo dvasinis mokymas, kaip rašoma anotacijoje, šį verslą lydintis nuo pirmųjų dienų. Paroda tapo atspirties tašku platesniam pokalbiui apie A. Sosunovos kūrybos kontekstus, šiuolaikinio meno scenos deklaratyvumą, tapatybę, tikėjimą, politiškumą ir rašymą.

 

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

 

Prieš metus perskaičiau tavo tekstą knygoje „Aisopika“ (2023, sud. Rūta Junevičiūtė). Ypač įsiminė mintis, kad mes patys dažnai prisidedame prie mus slegiančių idėjų ir sistemų gyvavimo, nes sutelkiame į jas daug dėmesio – kaip į didžiulį televizorių, į kurį atsukti visi kambario baldai. Kas šiuolaikiniame mene tau yra tos slegiančios sistemos, kurių gyvybę ir palaiko pats šiuolaikinio meno laukas?

Mene kartais viena deklaruojama, o kita daroma. Pritaikius kitą metaforą, atrodo, kad menininkai yra lyg traukiniai, kurie turi pasiekti stotelę – instituciją, galeriją, bienalę – kaip tam tikrą tašką savo kūryboje. Nors deklaruojama, kad meno kuriamas santykis yra takus, eksperimentiškas, iš tikrųjų dažnai tiesiog štampuojami bilietėliai tų menininkų, kurių CV atitinka standartus. Man pačiai norėtųsi daugiau meilės skirtumams ir keistiems, neakivaizdiems sprendimams.

Šiuolaikiniame mene vyksta institucionalizacija, taip pat ir temų. Skirtingų opresyvių sistemų kritika, pradedant patriarchalinėmis idėjomis, baigiant kolonijiniu ar neoliberaliu mąstymu, atrodo, iškeliama kaip vertybė per se, ypač didesnio masto parodose. Kiek kalbu su jaunesnės kartos menininkais, jie tokiai formaliai prieigai jau nori priešintis. Galbūt šis pavyzdys labiau atitiktų palyginimą su televizoriumi, į kurį atsukti visi baldai. Jaučiu, kad mano kolegas dėl tokių deklaratyvių, visą meno renginio vertę akumuliuojančių temų po truputį ištinka nuovargis. Ši problema buvo iškelta ir meno kritiko Deano Kissicko straipsnyje, pasirodžiusiame „Harper’s Magazine“, kurį pastaruoju metu aistringai aptarinėja šiuolaikinio meno laukas.

Ar tą nuovargį jauti ir pati? Kokias strategijas tuomet renkiesi?

Kartais įsitraukiu į šitą žaidimą netiesiogiai. Dalyvaudama tokius raktinius žodžius naudojančiose paro­dose, stengiuosi, kad kūrinys netaptų akivaizdžia idėjos iliustracija. Mėgstu atsakyti pakankamai nerdy sprendimais. Pvz., pastaruosius keletą metų esu susidomėjusi, kokiu būdu per grafikos istoriją galima komentuoti tai, kas vyksta dabar. Gilindamasi į pačios medijos vidų galiu pasiūlyti komentarą, kuris yra lyg išnaša dideliam teiginiui akademiniame straipsnyje.

Bet sunku kovoti su televizoriumi, ypač tokiuose kontekstuose, nes nuneigti problemos negali, – juk nesakysi, kad nėra ekologinės katastrofos. Todėl pasipriešinimas griežtam postruktūralistiniam mąstymui vyksta supratus, kad tylinčio neperrėksi per švelnumą, neakivaizdumą ar pastangą nenaudoti pasiūlytų raktinių žodžių.

Naujausia tavo paroda „Fandomas“, kaip ir prieš kelerius metus pristatyta kita paroda pavadinimu „DIY“, atsispiria nuo „Senukų“ įkūrėjo Augustino Rakausko dvasinio mokymo, kuris įgyja kapitalistinį kūną. Atrodytų, sunkiai derančios plotmės, bet ši jungtis ir nejaukiai pažįstama. Tokie nenuoseklumai yra ryškus tavo kūrybos motyvas. Ar sąmoningai jų ieškai, ar jie tave ištinka?

Man atrodo, kad jie mane ištinka. Kita vertus, sutinku su posakiu: the more you see, the more you see – kuo daugiau žvelgi, tuo daugiau pamatai.

Apie šią temą man įdomu mąstyti kaip apie neįprastą kanalą, per kurį matau puokštę kitų temų. Dėl to paroda ir vadinasi „Fandomas“, nes fandomo kultūra naudoja kažkieno kito naratyvinę ar vizualinę kūrybinę visatą, kurios pagrindu gimsta dar daugiau kūrybos. Ji gali daug papasakoti apie mūsų psichopolitiką, erosą, galią, tikėjimą ir pan. „Saulėlydžio“ („Twilight“) fan art, man atrodo, kartais pasako daugiau nei pats filmas.

„Pasidaryk pats“ visata, kurią bandau kurti, atsispiria nuo A. Rakausko dvasinio mokymo. Atrodo, kad pats A. Rakauskas galbūt geriausiai iš visų gali suprasti naudojamas vizualines nuorodas, – kad iki galo suprastum parodą, turi būti arba tiek pat apsėstas, arba pats būti įkūrėjas. Bet tai absoliučiai nebūtina (juokiasi).

Galvodama apie savo temas, esu linkusi skolintis Audriaus Pociaus interpretaciją, kad tai yra sekuliarios visuomenės būvis, į kurį bandau žvelgti iš skirtingų perspektyvų. Geriausiai galiu tai suprasti nagrinėdama tuos kultūrinius kodus, kuriuos pažįstu, dėl to mano darbai dažnai susiję su mūsų regionu arba kalbine aplinka. Gyvenu Lietuvoje, man vertybiškai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink. Kaip ir sėdėti kaimynystės feisbuko grupėje ir žinoti, kas su kuo pykstasi, kas ne taip pastatė mašiną ir kokiu būdu kas nors apie tai praneša. Nuo siauresnių iki platesnių kontekstų – man įdomu, kaip ir aplink kokias idėjas organizuojasi sekuliari visuomenė.

Per tokius dalykus galima mąstyti apie mano kūrinius nuo 2017 m. „Fandomo“. DIY visatos atveju viskas prasidėjo nuo knygos, kuri tiesiog pakliuvo man į rankas apžiūrinėjant lauko bibliotekėlę Lazdynuose. Kitu atveju tai gali prasidėti nuo feisbuko grupės, kurios visi nariai žino apie šunį, vaikštantį be šeimininko, – tarsi savotiškas pilietiškos visuomenės breach of contract: kiti šunys turi būti su pavadėliais, o Baris pats save pavedžioja. Arba nuo eilinio apsilankymo metalo laužyne – tarp ofseto plokščių radau vieną, kurioje buvo straipsnis apie 1999 m. Palangoje veikusį destrukcijos parką. Atrodo, idėja ateina tarsi savaime, bet jei neturėčiau polinkio važinėti į tą laužyną, ko gero, ji ir neateitų kitu būdu.

 

Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“, Šiuolaikinio meno centras, 2025. Kuratorė Virginija Januškevičiūtė, architektė Laura Kaminskaitė. Jono Balsevičiaus nuotr.

 

Įdomu, ką kalbi apie sekuliarų būvį. Man atrodo, kad dvi kertinės temos tavo kūryboje yra tapatybė ir tikėjimas įvairiausiomis formomis – nuo užsikodavimo tikint, kad tai jau tikrai padės susitvarkyti su priklausomybe, iki transcendentinių mokymų ir religinių praktikų. Kiek šios dvi temos tau pačiai atrodo susipynusios?

Žmonės nelabai mėgsta sieti tapatybę su tikėjimu. Dažniausiai apie tapatybę kalbama kaip apie kažką, ką pasirenkame arba su kuo gimstame. Mano galva, tapatybė neretai yra susitapatinimas su tam tikra tikėjimo sistema. Nes jei netiki, kad kas nors turi galią egzistuoti kaip tai, kas tave apibrėžia, šis dalykas tau galios ir neturės. Pavyzdys yra rusakalbių tapatybė. Apie ją dažnai politiškai mąstoma kaip apie tikėjimo sistemą: tikėjimą ar netikėjimą propaganda, tikėjimą vienu ar kitu vertybių komplektu.

Todėl nesakyčiau, kad šios dvi temos labai nutolusios. Pirmasis mano po akademijos sukurtas kūrinys, kurį rodau ir su kuriuo iki šiol tapatinuosi, yra „Demichovo šuo“ (2017). Jo tema – tapatybė, kuri apmąstoma kaip kažkas, kas sukonstruota išorinių jėgų, tačiau galiausiai kūrinys kelia klausimus apie pasirinkimo paradoksus.

Minėjai, kad temos, motyvai, kurie atsiranda tavo kūryboje, yra glaudžiai susiję su Lietuva ir mūsų regionu. Ar šiandien, kai pasaulis vis labiau skaldosi, ši sąsaja tau įgyja naują reikšmę?

Galbūt tai ir problema, ir džiaugsmas, kad aš kaip menininkė nejaučiu galinti imtis žmonių vienijimo klausimo, nes pati viduje jaučiuosi susiskaldžiusi. Didžiausias tikslas yra per kūrybą suklijuoti savo pačios dalis.

Bet, aišku, tai nėra tik saviterapijos priemonė. Kaip ir daugelis žmonių, kurių kasdienis darbas yra apmąstyti aplinką ir būti smalsiems, jaučiu, kad galiu užčiuopti tai, ką mano mėgstama antropologė Kathleen Stewart vadina viešais jausmais arba afektais visuomenėje. Noriu, kad mano kūryba būtų susijusi su viešais jausmais, skrodžiančiais ir drumsčiančiais aplinką. Kartais jie gali mus suvienyti – kaip susidaręs kamštis gali virsti vienu dideliu susierzinimo srautu. Bet gali ir dar labiau atskirti.

Vaizdų maišalynė, su kuria dirbu, vieniems gali patikti, o kitus erzinti. Vis dėlto mano kūryba veikia išplėstinio montažo principu. Galima svarstyti apie tai, kad pasaulis ir taip susifragmentavęs, o aš pažeriu dar daugiau fragmentų. Bet dažniausiai stengiuosi juos susieti visada pabrėždama, kad tas sujungimas gali būti neadekvačiai švelnus ar trapus. Kaip suminkytos automobilių dalys, perrištos sulydytų rankovių kaspinu.

Ar pasakytum, kad tavo kūryba politiška?

Absoliučiai. Ne tik mano kūnas ir gyvenimas yra politiški, net mažiausi kūrybiniai pasirinkimai – medžiagos ar estetinės nuorodos – yra neatskiriami nuo savo politinio krūvio. Tačiau nemanau, kad kūryba yra tik priemonė politinei pozicijai išreikšti. Trečia prasmė, kaip rašė Roland’as Barthes’as, yra neatsiejama meno kūrinio patyrimo perspektyva. Lankydama parodas neieškau kūrinių, kurie patvirtintų mano pačios pažiūras, nes socialinių medijų algoritmai tai jau daro ir tik dar labiau mus poliarizuoja. Įdomiau, kai kūryba sugrąžina į dėmesio centrą klausimą, o ne teiginį. Pati noriu kurti kažką panašaus.

Geriausiai esi žinoma kaip šiuolaikinio meno kūrėja, nors tavo raiška labai įvairi. Drauge užsiimi ir kitomis kūrybinėmis praktikomis. Mūsų pokalbį pradėjau nuo tavo teksto, esi jų publikavusi ir daugiau. Taip pat bendradarbiavai su Romu Zabarausku ir Artūru Tereškinu kuriant filmo „Rašytojas“ (2023) scenarijų. Kaip pradėjai rašyti? Ar tai buvo bandymas plėsti kūrybinės veiklos lauką?

Man visada didelį susižavėjimą kėlė akademinė kultūra ir akademinio rašymo standartai. Labiausiai patiko, kad tai nėra egocentrinis rašymo būdas. Mano rašymas kilo iš meilės žinojimui ir smalsumui, kaip bandymas įnešti mažą savo indėlį į minties istoriją.

Mano pačios rašymas prasidėjo ne nuo noro ką nors pasakyti, bet iš siekio pažinti. Dažnai tai irgi veikia fan art ar fan fiction principu – iš pradžių yra kiti tekstai, kurių pagrindu rašau. „Express metodas“ (2021) yra geras pavyzdys – tai tekstas, kuris nebūtų parašytas, jei ne kiti tekstai ir autoriai. Didelė jų dalis yra savo sričių tyrėjai. Rašymas man yra viešas bandymas ką nors išsiaiškinti, užčiuopti, pakeliui bandant ieškoti įdomios kalbos. Bet tikrai nelaikau savęs žmogumi, kuris žino, kaip rašyti.

Ar kolektyvinė filmo scenarijaus rašymo patirtis tau atskleidė ką nors naujo apie save kaip kūrėją?

Manau, kad taip. Labai apsidžiaugiau, kai Romas pakvietė leistis į tokį nuotykį. Nežinau, ar reikėtų sakyti viešai, bet iki tol nebuvau rašiusi scenarijaus (juokiasi). Kartais kuratoriai mano videokūrinius pavadina filmais, bet mane tas žodis gąsdina. Juk net scenarijų jiems nerašau. Mano medžiagos rinkimas, karpymas kartais būna labiau struktūruotas, kartais labai intuityvus. O čia – ilgametražis filmas su dviem pagrindiniais veikėjais, kuriuos reikėjo sukurti. Galbūt daugiausia galėjau padėti iš rusakalbės perspektyvos – įvertinti, kas Romo istorijos kontekste būtų realistiškas personažas. Būdavo labai smagu kartu susitikti ir fantazuoti, diskutuoti apie veikėjus: kas jie tokie ir kodėl, kiek jie atitinka visuomenės nuotaikas. Toks procesas man buvo neįprastas, iš jo kai ką išsinešiau. Kurdama du paskutinius videokūrinius jaučiau, kad turiu naujus priėjimo raktus ir suprantu, ką reikia iš pradžių popieriuje užrašyti, kad tai galėtų įvykti prieš kamerą.

Jei, prisiminus tavo tekstą, į kūrybą žiūrėtume kaip į pokalbį, ko reikia, kad tas pokalbis išties įvyktų? Kiek tau svarbu suprasti, kad buvo ne tik pasakyta, bet ir kitos pusės išgirsta, reflektuota?

Man patinka, kai kūrinys turi įtampos tašką, kažkokią ne iki galo uždarytą mintį. Dažnai naudoju dalykų raizginius, kurie yra nuorodos ir į tai, kas suprantama, daug kartų matyta, pvz., popkultūrą, ir į tai, kas iš to supratimo išmuša. Bet negaliu baigti minties sakydama: „Ir tada žmonės man ką nors pasako.“ Būna, ir nepasako. Kita vertus, būtent pamatę videokūrinius žiūrovai kartais parašo, kad nežino kodėl, bet kažką pajuto. Man tai daug reiškia, taip pat ir tokia formuluotė. Galvodama apie santykį su žiūrovais, norėčiau, kad jie pajustų kūrinį kaip galimybę permąstyti save ir pasaulį.