Darbo neturintis jaunimas, benamiai šunys, bausmę pataisos namuose atliekantys vaikinai – tai tik vieni iš daugelio 30-mečio fotografo DONATO STANKEVIČIAUS objektų. Paskutinis jo projektas „Reselling“ buvo pradėtas turguje slapčia fotografuojant prekeivius ir jų siūlomą produkciją. Bet sukurti vien atvaizdą jam nepakanka, nė vienas jo projektas nefunkcionuoja tik kaip fotografija ant galerijos sienų. Donatas siekė ir siekia edukuoti.

Esi socialinių aspektų turinčios fotografijos atstovas. Ar paskutinis „ArtVilniuje", o neseniai ir Vilniaus fotografijos galerijoje pristatytas projektas „Reselling" tilpo į šio žanro rėmus?

Suprantu, kad vos ne kiekvieną vaizdinį, kuriame bent truputį pamėgini kalbėti apie nūdieną, jau galima pavadinti socialine fotografija. Galbūt. Tik ar to užtenka? Šiuolaikinis žmogus turi kalbėti šiuolaikine kalba, tad „Reselling" nebėra tipinis socialinės fotografijos pavyzdys. Tai lyg eksperimentas, kuris vyksta tiek su manimi, tiek su žiūrovu. Vaizdas įvairiaspalviuose rėmeliuose yra tik jungiamoji grandis, viena iš sudedamųjų. Vietoje turgavietės galėjo būti bet kas. Eksperimentas vyksta toliau, užduoda vis naujus klausimus ir pateikia vis kitą tiesą.

Mūsų visuomenėje socialinė fotografija labiausiai asocijuojasi su nespalvotais vaizdais iš marginalų gyvenimo. Gerbiu tuos, kurie tai darė, tačiau manau, kad gyvenimas keičiasi ir bandymai pasenusiais būdais pasakyti kažką aktualaus nėra efektyvūs.

Projekto „Reselling" fotografijos buvo darytos Rietavo turguje. Kas tave čia atvedė, kodėl panorai būtent ten prabilti apie šiuolaikinį meną?

Iš esmės, diskutuoti apie tai, kas yra šiuolaikinis menas, galima bet kokioje socialinėje terpėje. Tikrai nenoriu įžeisti turgaus prekeivių, laikydamas juos mažiausiai apie tą meną suvokiančiais. Tiesiog šioje erdvėje pradėti dėliotis, pradėti veikti tuo metu buvo lengviausia. Tiek integruotis į aplinką, tiek ir pasiimti ką nors fiziškai ir mentaliai jiems priklausančio. Prekyvietės ir ten pardavinėjami dėvėti rėmeliai puikiai tiko. Įrėmintus vaizdus skenavau ir suteikiau jiems naują formą. Galutinis tikslas – grįžti į turgų ir pamėginti parduoti šį daugiasluoksnį vizualinį produktą.

Žmonės aiškiai suvoks, kas tai yra ir iš kur atsirado. Liks tik klausimas, kodėl visa tai dabar tiek kainuoja ir kodėl vadinama menu?

Manai, kas nors pirks?

Tai nėra pagrindinis tikslas. Man svarbiausia sukelti diskusiją. Užduoti klausimus ir priversti ieškoti atsakymų. Kaip toli ir giliai eiti, kiekvienas pasirinks pagal save. Jeigu niekas nepajudės iš mirties taško, vadinasi, visuomenė ir toliau šiuolaikinį meną vertina kilogramais... Ir „Krantinės arką" lengviau įkainoti supjovus gabalais ir pridavus į metalo laužą.

Fotografavai prekeivius slapta. Ar nebijai, kad kažkas pareikš priekaištus dėl teisės į atvaizdą? Beje, kaip tau pavykdavo išlikti nepastebėtam?

Tai gali būti viena iš reakcijų. Bet, kaip ir minėjau, nieko nenoriu įžeisti ar kažkuo pasinaudoti. Tiesiog taip buvo paprasčiau. Fotografuodamas vienam iš ankstesniųjų savo ciklų prisijaukinau tam tikrą židinio nuotolį, išmokau tiksliai fotografuoti slapčiomis. Turbūt 99 proc. „Reselling" nuotraukų buvo padarytos žmogui nematant.

Daugeliui tavo projektų yra būdingas tas pats bruožas – tęstinumas. Ar tai irgi yra vienas iš minėtos šiuolaikinės kalbos motyvų?

Taip. Džiaugiuosi, kai projektai ilgai gyvuoja, yra reikalingi, įgauna vis kitų spalvų. Pavyzdžiui, „Made Corrections" buvo pradėtas Lietuvoje, iškeliavo į Londoną, grįžo ir buvo eksponuotas nauja forma. „On The Bus Stop" taip pat keliauja po pasaulį –­ jo labai didelio formato atspaudai buvo pristatyti personalinėje parodoje Gruzijoje. Naujausio projekto „Old Drivers" eskizą neseniai eksponavau Niujorke. Tęsiasi ir „Reselling". Žinau, kad noriu grįžti į turgų ir nufilmuoti antrą dokumentinio filmo dalį. Pirmajai medžiagą rinkau „ArtVilnius", kur stendo lankytojai buvo filmuojami dviem kameromis. Taigi vėliau „Reselling" bus eksponuojama parodose su vaizdo projekcija.

Kas bus vaizduojama dokumentiniame filme?

Siekiu šiokios tokios vizualinės (ir ne tik) paralelės tarp turgaus ir meno rinkų. Manau, jos turi panašumų. Bandymas turguje parduoti fotografijas, kurios kabėjo meno mugės stenduose, jau savaime įdomus siužetas, bet bus dar daugiau. Tai kol kas paslaptis.

„ArtVilnius" mugėje galerija „Post" pristatė tavo projektą. Ekspozicija gavo daugiausiai žiūrovų balsų. „Reselling" pelnė galerijai apdovanojimą. Ar nesijauti dėl to nuskriaustas?

Ne (juokiasi).

Džiaugiesi už pačią galeriją?

Taip. Tie žmonės tikėjo projektu nuo pat pirmos minutės, kai tik apie jį išgirdo, ir kažkiek rizikavo pristatydami tik vieną menininką. Manau, atsipirko su kaupu. Esu jiems dėkingas. Tas žiūrovų prizas – didžiulė paskata tiek galerijai, tiek man.

Ar teisinga būtų teigti, kad tavo darbai yra tam tikra maišto forma?

Mėginu pakeisti mane supančią aplinką? Taip, galbūt. Kartais gal ir per daug energijos išeikvoju, bet nežinau, ar kitaip galėčiau. Gal tai yra mano gyvenimo variklis. Tai, kas priverčia eiti į priekį. Susitaikydamas su nusistovėjusia tvarka gal ir užsitikrinčiau ramesnį gyvenimą, bet drauge tarsi prisidėčiau prie naikinimo ir susinaikinimo.

Dėstai fotografijos istoriją ir meninę fotografiją, dirbi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, kuruoji parodas ir panašiai. Kaip suprantu, vien iš asmeninės kūrybos, nors ir turinčios pasisekimą tarp meno mylėtojų, išgyventi būtų sudėtinga. Ko reikia, kad situacija pasikeistų?

Edukacijos. Visuomenėje nusistovėjusios normos, kad menas yra nemokamas, o menininkas, norėdamas užsidirbti, turi linksminti žiūrovą arba, kitaip tariant, jam pataikauti. Fotografija nėra išimtis. Daug geriau gyvena užsiimantys taikomąja jos for­ma.

Ar kažkas panoro įsigyti „Reselling" darbų?

Potencialių pirkėjų yra. Apie vieną fotografiją teiravosi jau tris kartus... Buvo diskusijų ir apie viso ciklo įsigijimą. Akivaizdu, kad šiuolaikinis menas vis dar gąsdina žmones. Reikia tam tikro mąstymo, kad nebijotum investuoti ir laukti, ką parodys visagalis laikas.

Kalbėjosi Dovilė Raustytė