Lenkijoje pastarieji metai moterų menui buvo labai palankūs. Kad ir ką darytume, nesukursime lygiaverčio moterų dalyvavimo praeities mene. Tačiau galime išsikelti kitus uždavinius, kurie užtikrintų, kad po kelių dešimtmečių apie šiuos laikus nebemąstysime nelygybės kategorijomis.
Pablo Picasso smurtavo prieš savo partneres, Caravaggio buvo žudikas, o Paulis Gauguinas turėjo pedofilinių polinkių. Tačiau mes juos prisimename kaip didžius menininkus, sukūrusius naujas mokyklas, kuriomis vadovavosi ištisos mokinių ir sekėjų kartos. Jų asmeninis gyvenimas lieka antrame plane. Juos sieja viena – šie žmonės yra menininkai.
Praėjo jau pusšimtis metų nuo Lindos Nochlin esė „Kodėl nebuvo didžiųjų menininkių?“ Atsakymas į klausimą apie moterų dalyvavimą mene, kurį iškėlė meno istorikė savo žymiausiame darbe, nėra toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kalbame ne tik apie moterų išstūmimą iš muziejų, vyrų dominavimą meno rinkoje, bet ir apie viską, ką nusako ironiška frazė, kurią ant Varšuvos dailės akademijos sienos kadaise nupiešė Anna Okraska: „Tapytoja – tai tapytojo žmona“.
Nutapyk karvę
Nochlin knygos, kurią 2023 m. išleido leidykla „Smak Słowa“, pagrindinė tezė yra tokia: kūrybiškumas pirmiausia gimsta edukacijos sistemos pastangomis, o ne dėl talento ar genialumo, kurio kilmės neįmanoma nei nustatyti, nei pamatuoti. Nebuvo menininkių? „Kaltos ne žvaigždės, mūsų hormonai ar mėnesinių ciklas, o institucijos ir edukacijos sistema“, – rašė L. Nochlin. Jos supratimu, nėra, tiesiog nėra menininkių, kurias būtų galima šiandien pristatyti pasauliui, parodyti jų kūrinius, neeksponuotus metų metus.
Net atkakliai pradėję ieškoti, nerastume nuo pasaulio pasislėpusių meistrių moterų. Jų nėra todėl, kad reikiamu metu jų neprileido prie lavinimosi priemonių, neleido tobulintis dirbtuvėse, rengti parodų tam tikrose institucijose. Sistema nesuteikė joms progų gauti užsakymų kurti kūrinius, kurie išliktų istorijoje taip, kaip per daugelį metų išliko menininkų vyrų darbai. Todėl šiandien kanonas priklauso jiems.
Sonia Kisza ką tik išleistoje knygoje „Meno isterija: tylus paveikslų riksmas“ („Histeria sztuki: niemy krzyk obrazów“) pateikia įdomų pavyzdį: baroko tapytojos Artemisios Gentileschi 1612 m. paveikslas „Judita, nužudanti Holoferną“ iš esmės skyrėsi nuo identiško Caravaggio darbo, sukurto penkiolika metų anksčiau. A. Gentileschi paveikslo Judita neturi baimės, kuri akivaizdi pirmtako drobėje. Vietoj jos – pyktis ir ryžtas.
A. Gentileschi yra viena iš menininkių, kuri, pagal L. Nochlin kriterijus, naudojosi kitoms moterims neprieinamomis priemonėmis: tobulinosi tėvo tapytojo dirbtuvėse, piešti mokėsi pas kitą populiarų menininką Agostino Tassi. Tačiau patyrė tai, kas visada grėsė jaunoms moterims, studijuojančioms pas senus meistrus. S. Kisza aprašo, kaip A. Tassi išprievartavo savo globotinę. Tėvas pateikė kaltinimus tapytojui ne tik dėl smurto, bet ir dėl nekaltybės atėmimo bei atsisakymo vesti.
S. Kiszos aprašyti teisingumo metodai gerokai neįprasti: jaunoji menininkė buvo kankinama, kad teisėjai įsitikintų jos pateiktų kaltinimų tikrumu. Galiausiai A. Gentileschi išvengė gėdos palikusi Romą ir išvykusi į Florenciją. Ji buvo pirmoji moteris, tapusi Meno ir dizaino akademijos nare, o praktiškai tai reiškė, kad ji gaudavo užsakymų iš Medici šeimos. Nors jie dažnai nesumokėdavo – į reikalus su moterimi žiūrėjo atsainiai. Tačiau tai jau kita šios istorijos linija.
Artemisia Gentileschi, „Judita, nužudanti Holoferną“, 1612. Uficių galerijos nuotrauka
Moterims buvo daugiau kliūčių įgyti meninį išsilavinimą. Tai susiję ir su galimybe matyti nuogus modelius. Nuo Renesanso iki XIX a. pabaigos joms tai buvo beveik neįmanoma, nors būtent kūno ir anatomijos studijos sudarė to meto švietimo pagrindą. Be to, iki 1893 m. moterims nebuvo leidžiama lankyti piešimo pamokų. „Mano žiniomis, – rašo L. Nochlin, – nėra užfiksuota nuogus modelius piešiančių dailininkų situacijų, kur moterys atliktų ne pozuotojų vaidmenį.“
Visgi ji randa unikalų vaizdinį – nuotrauką, darytą Pensilvanijos akademijoje, piešimo pamokoje, kur modelis yra karvė. Pamokos dalyvės yra moterys. Šiandien sunku vienareikšmiškai teigti, ką reiškia fotografijoje įamžinta situacija. Greičiausiai taip buvo bandoma ironiškai apeiti draudimą, o karvė yra užuomina į tapytoją Gustave’ą Courbet, kuris savo tapybos studijoje anksčiau yra turėjęs modelį galviją.
Grupės „Guerrilla Girls“ plakatas „Do women have to be naked to get into the Met. Museum?“, 1989. „Guerrilla Girls“ reklaminė medžiaga
Ar jos privalo būti nuogos?
2018 m. Iwona Demko, menininkė ir Krokuvos dailės akademijos dėstytoja, išleido knygą „Zofia Baltarowicz-Dzielińska. Pirmoji Krokuvos dailės akademijos studentė“ („Zofia Baltarowicz-Dzielińska. Pierwsza studentka Akademii Sztuk Pięknych w Krakowie“). Z. Baltarowicz, tuomet pradedanti dailininkė, suvyniojusi savo darbus į ritinį nuvyko pas Jaceką Malczewskį, kaip žinome, nusiteikusį prieš moterų studijas. Galiausiai jai pavyko ir 1917 m. ji tapo studente.
Ne pirmąja. Pirmąja studente tapo Maria Dulębianka, ją į Krokuvos akademiją priėmė 1894 m. Vėlesniais metais pačioje akademijoje vyko kova dėl moterų priėmimo studijuoti. Priežastis buvo sisteminė, panašiai kaip rašo L. Nochlin. Įstatymas – tuometinio švietimo ministro įsakymas – reikalavo, kad moterys studijuotų atskirose patalpose, tačiau to negalėjo suteikti tuometinės akademijos sąlygos. Trūko lėšų patalpas išplėsti taip, kad mokykloje atsirastų dirbtuvės, skirtos išimtinai moterims. XIX a. pabaiga irgi skatino pernelyg didelės laisvės baimę. Moterys, kurios norėjo mokytis, buvo vadinamos emancipantėmis, o anuomet tai nelengvino jų gyvenimo.
„Meno isterijoje“ S. Kisza daug kartų grįžta prie emancipančių temos. Socialiniuose tinkluose ji yra sukūrusi tokio paties pavadinimo paskyrą (ją stebi keliasdešimt tūkstančių žmonių), kurioje skelbia memus su garsiais tapybos ir skulptūros darbais. Ji neįžvelgia prieštaravimo tarp paveikslo ir memo, ji nori skleisti meną, ypač moterų meną: „Meno istorija, kurios mokomės mokykloje ir netgi universitetuose, yra iškilių asmenybių biografijų rinkinys, pateiktas tam tikrame politiniame kontekste. Šioje istorijos versijoje moterų gyvenimo istorijų iš esmės nematyti.“
Bandymas susigrąžinti moterų kurto meno istoriją Lenkijoje trunka vos kelerius metus. Pasaulyje – jau ilgiau. 1989 m. grupė „Guerrilla Girls“ pradėjo akciją „Ar moterys privalo būti nuogos, kad atsidurtų Metropoliteno meno muziejuje?“. Dalyvės stengėsi atkreipti dėmesį į statistiką: mažiau nei 5 proc. šiam muziejui priklausančių kūrinių autorės yra moterys, tačiau 85 proc. turimų aktų yra moterų aktai. Jos savo veiklai pasitelkė rinkodaros priemones. Tais laikais reklama dažnai naudojo moterų atvaizdus. Todėl „Guerrilla Girls“ ant autobusų, miesto erdvėse, reklaminėse iškabose ryškiomis spalvomis praeivius informavo, kaip institucijų praktikoje realizuojami skambūs teiginiai apie lygybę.
Lenkijoje pastarieji metai moterų menui buvo labai palankūs – rūpinamasi parodų paritetu, prisimenamos istorijos užmirštos menininkės. Modernaus meno muziejuje Varšuvoje 2019 m. buvo atidaryta paroda „Dažai reiškia kraują“ („Farba znaczy krew“). Jos kuratorė Natalia Sielewicz surengė pirmą tokio masto šiuolaikinės moterų tapybos parodą, apimančią Lenkiją ir Vidurio Rytų Europą. Tapyba, kaip individualiausia meninės raiškos priemonė, leido moteriškas istorijas papasakoti visiškai naujai, net ir dailėje. Be to, itin emancipuotai, todėl tapyba tapo priemone, perteikiančia slapčiausius, intymiausius ją kuriančių moterų poreikius ir mintis.
Pristatydama maždaug penkiasdešimties menininkių paveikslus N. Sielewicz sakė: „Modelis provokuoja žiūrovą pozavimo malonumui pasirinktomis pozomis, o tapytoja provokuoja tuo, ką nutapė dėl tapymo malonumo. Aš pati parodoje stengiuosi įvertinti abu šiuos požiūrius.“ Kuratorė pabrėžė, kad rengdama parodą derino moterų menui svarbias kategorijas: smurtą ir malonumą, abstraktumą ir figūratyvumą. Nors moterų tapyba daugybę metų yra siejama su figūriniu vaizdavimu, tačiau būtent moteris yra abstraktaus meno pionierė, nes Hilma af Klint kūrė prieš Kazimirą Malevičių ir Vasilijų Kandinskį.
Ewa Juszkiewicz, „Be pavadinimo“, 2018. „Wikipedia Commons“ nuotrauka
Ir kitos nelygybės...
Sylwia Zientek neseniai išleistoje knygoje „Tik jos“ („Tylko one“), nagrinėjančioje menininkių biografijas, rašo: „Anot senovės Graikijos mitologijos, tapybą sugalvojo moteris, ant sienos piešdama į karą išeinančio vyro šešėlį.“ Taigi viskas apsiriboja tradiciniais vaidmenimis. Galima netgi įsivaizduoti, kad menas atsirado iš ilgesio – namuose laukiančių moterų ilgesio.
Knyga siūlo gausių žinių santrauką, nors į moterų meno temą joje pažvelgta gana paviršutiniškai. Juk pastaraisiais metais sunkoka kalbėti apie moterų nedalyvavimą lenkiškame mene – kaip tik yra priešingai. Meno institucijos stengiasi, kad kuo dažniau būtų rengiamos retrospektyvinės moterų parodos, tačiau tokia padėtis yra palyginti nauja. Iki šiol daugybė moterų, aktyviai dalyvaujančių meno lauke, susiduria su mažesniais įkainiais ir apribojimais, lemiančiais parodų skaičių ir kvietimus į užsienį.
Nepaisant to, šiandien menininkės Ewos Juszkiewicz darbai parduodami už milijonus dolerių. Jai atstovauja viena prestižiškiausių galerijų pasaulyje „Gagosian“. Karolinai Jabłońskai, irgi tapytojai, atstovauja galerija „Ester Shipper“ – šios vokiečių meno pirklės pavardė jau kelerius metus nuolat atsiduria „Power 100“, įtakingiausių meno pasaulio asmenų sąraše, kurį kasmet skelbia žurnalas „ArtReview“. Agata Słowak 2023 m. savo parodą atidarė Manhatano galerijoje „Fortnight Institute“. Tai į ketvirtą ar penktą dešimtį įžengusios menininkės, ryžtingai besiskinančios kelią į pasaulinį meną.
Tačiau statistika tebėra negailestinga. Nacionaliniuose muziejuose ar meno centruose visame pasaulyje vyrų ir moterų meno santykis kolekcijose pribloškia: Nacionaliniame Varšuvos muziejuje, anot S. Zientek, jis yra 97 ir 3 proc.
Svarbu suvokti, kaip atsirado šios meno kolekcijos. Šiandien jos kaupiamos atrenkant kuratoriams, perkant institucijoms pagal vykdomą užduotį, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas ar metinę programą. Jos remiamos valstybės lėšomis, ministerija kasmet rengia „Nacionalinės meno kolekcijos“ konkursą. Tačiau anksčiau kolekcijos atsirasdavo kitaip: kūriniai būdavo dovanojami, perkami pusvelčiui ar likdavo po parodų dėl neaiškios teisinės situacijos.
Vyksta ir institucinių pokyčių įstaigose, kurių pažanga yra simboliškai svarbi visam meno pasauliui. 2021 m. Laurence des Cars tapo Luvro muziejaus Paryžiuje direktore. Tai pirmoji moteris, vadovaujanti šiai institucijai nuo jos įsteigimo 1793 m. Vos keleriais metais anksčiau, 2017-aisiais, Maria Balshaw tapo britiškojo „Tate“ („Tate Modern“, „Tate Britain“ bei filialai Liverpulyje ir Kornvalyje) direktore tuo metu, kai institucijoje vyko didelės sisteminės permainos, be kita ko, susijusios su pasauline muziejų dekolonizacija. Viename interviu M. Balshaw pasakoja: kai tarptautinėje bendruomenėje susipažįsta su didžiausių meno pasaulio muziejų vadovais, paaiškėja, kad 75 proc. jų šiuo metu yra vyrai. Todėl jos įstaigoje didesnė dalis įdarbintų kuratorių yra moterys.
M. Balshaw iškelia vieną labai svarbią mintį apie šių dienų lygybės suvokimą mene, jos žodžiai primena L. Nochlin teiginius: kad ir ką šiandien darytume, moterų dalyvavimo lygybės XVIII ar XIX a. mene nesukursime. Tačiau galima imtis uždavinių, kurie užtikrintų, kad po keleto dešimtmečių apie mūsų laikus negalvosime institucinės nelygybės kategorijomis. Muziejai privalo labiau paisyti intersekcionalumo. Ne tik lyčių atžvilgiu. Klausimų daugėja: kiek muziejų, ypač įvairesnės rasinės populiacijos šalyse nei Lenkija, kolekcijas sudaro išimtinai baltųjų menininkų darbai? Kiek moterų už Europos ribų sėdi svarbiausių meno institucijų vadovų krėsluose?
Intersekcinis požiūris kelia dar vieną iššūkį: o kaip dėl nenorminių, queer menininkų, atstovaujančių skirtingoms kartoms pastarųjų dešimtmečių sandūroje? Ypač jauniausių kartų atstovų, kurių požiūris į savo tapatybę ir jos raišką yra kur kas labiau egalitariškas. Jie nori būti atstovaujami – tiek instituciškai, tiek mene.
Tyrėjai ir menininkai iškėlė uždavinių ateities dešimtmečiams. Tačiau svarbu ne atmesti senuosius muziejus, o įrodyti, kad jie yra socialiai aktualūs, gali žengti koja kojon su permainomis, kartu išlaikydami savo misiją.
Vertė Agnė Mackė
„Tygodnik Powszechny“, 2024 m. gegužės 7 d.