Laukiamiausios 2020 metų parodos pasaulio muziejuose

Nuo Artemizijos iki Abramovič, nuo senųjų meistrų iki olmekų, nuo Richterio iki senovės Romos – Europoje, Amerikoje ir Azijoje

 


Van Eyckas. Optinė revoliucija

Gento dailės muziejus

2020 m. vasario 1–balandžio 30 d.

Maždaug pusę iš 20 dabar žinomų Jano van Eycko darbų (apie 1390–1411) bus surinkta didžiausioje flamandų tapytojo parodoje Gente. Bus eksponuojami keli neseniai restauruoti kūriniai, tarp jų – išorinės Gento altoriaus sąvaros (1432) ir Bodueno de Lanuos portretas (apie 1438–1440), atkeliausiantis tiesiai iš Berlyno paveikslų galerijos Restauravimo skyriaus. Vokiečių restauratoriai ne tik pašalino seną laką ir nuvalė ant paveikslo paviršiaus susikaupusį purvą, bet ir atnaujino spalvas naudodami naujausias technologijas ir iš naujo paveikslus padengė laku. Šios parodos lankytojai taip pat turės unikalią galimybę pamatyti dvi „Madonos prie fontano“ versijas – 1439 m. tapytą, saugomą Antverpeno karališkajame dailės muziejuje, ir 1440 m. – iš Friko kolekcijos Niujorke. Dar parodą papildys daugybė kitų projekto „Flamandų meistrai“ renginių.


Christo ir Jeanne Claude’ai

Pompidou centras, Paryžius

2020 m. kovo 15–birželio 15 d.

Idėja supakuoti Triumfo arką garsiajam šeiminiam menininkų duetui Christo ir Jeanne Claude kilo, netoli jos išsinuomojus nedidelį butą. Poros sumanymas bus įgyvendintas šių metų rudenį, kai garsųjį paminklą apgaubs sidabriškai geltonu audeklu ir perjuos 7 tūkst. m raudona virve (rugsėjo 19–spalio 4 d.), bet anksčiau už šį reginį, Pompidu centre įvyks pirmoji Prancūzijoje programinė dueto paroda. Ją sudarys tokie anksčiau neeksponuoti darbai, kaip serija „Krateriai“ (1959–1961), sukurta pajutus Jeano Dubuffet įtaką, taip pat projektas su Naujuoju tiltu – viena plačiausiai žinomų Paryžiaus architektūrinių garsenybių, kurią supakavo menininkai.

2009 m. mirus Jeanne Claude, Christo dirba vienas, bet žmona vis tiek liko nuolatinė jo palydovė. Neseniai duodamas interviu „The Art Newspaper“ jis sakė: „Ji mokėjo įtikinti, buvo labai kritiška, ir man šito taip trūksta. Ji nesiliovė klaususi, aš visą laiką jos ilgiuosi. Dabar sudėtingoje situacijoje užduodu sau klausimą: o ką pagalvotų Jeanne Claude?“


Torlonijos marmuras. Šedevrų rinkinys

Kapitolijaus muziejus, Roma

2020 m. balandžio 3–2021 m. sausio 15 d.

Viena stambiausių pasaulyje privačių antikinių skulptūrų kolekcijų, nedemonstruota pusę amžiaus, pagaliau bus prieinama publikai Kapitolijaus muziejuose! Apie tai, kokia reikšminga ši paroda, rodo ir faktas, kad drauge tarp eksponatų išdėstytų salėje kartu su bronzinėmis skulptūromis bus ir Kapitolijaus vilkė, kurią XV a. popiežius Sikstas IV perdavė kaip dovaną liaudžiai. Parodą kuruoja Salvatore Setti – garsus antikos meno specialistas ir buvęs „Getty“ centro vadovas, organizavęs novatorišką klasikinių skulptūrų kopijų ekspoziciją atidarant Prados fondą 2015-aisiais. Jo teigimu, naują parodą sudaro ankstyvesnės kolekcijos, tarp jų – XV a. eksponatai. S. Setti įsitikinęs: pritraukti neturinčius klasikinio išsilavinimo lankytojus padės ekspozicijos dizainas, kurio autorius – architektas Davidas Chipperfieldas, taip pat tai, kad paroda pateikia penkias istorijas. Tarp jų – pasakojimas apie Torlonijos muziejų, į kurį nuo 1874 iki 1940 m. buvo įleidžiama kilminga publika; skyrius, skirtas archeologijos radiniams, kuriuos giminės atstovai aptiko vykstant kasinėjimams jų milžiniškose valdose. „Negana to, mes pasistengėme taip išdėstyti eksponatus, kad kiltų klausimų net ir žmogui, specialiai netyrinėjusiam antikos“, – teigia S. Setti.

 

Parodos „Torlonijos marmuras. Šedevrų rinkinys“ eksponatas.
Torlonijos fondo nuotrauka
Parodos „Torlonijos marmuras. Šedevrų rinkinys“ eksponatas. Torlonijos fondo nuotrauka

 


„Artemisia“

Nacionalinė galerija, Londonas

2020 m. balandžio 4–birželio 26 d.

Parodos kuratorė Letizia Treves sako, kad pasiūlys žiūrovams „visapusišką“ požiūrį į Artemisią Gentileschi kaip talentingą menininkę, pasakotoją, verslininkę, „ryžtingą, protingą ir labai atsidavusią savo darbui moterį“. Ekspozicija, kurią sudarys daugiau kaip 30 kūrinių, apima 40 metų trukusią italų dailininkės karjerą ir, anot L. Treves, „pabrėžia jos gebėjimą prisitaikyti prie įvairių rinkų ir miestų, kuriuose ji dirbo, skonių“. Įgijusi išsilavinimą Romoje, tėvo Orazio Gentileschi dirbtuvėse, Artemisa, kaip menininkė, pasireiškė Florencijoje, 1620 m. grįžo į Romą, o vėliau 25 metus praleido Nea­polyje. Neseniai rastas „Autoportretas pagal šventosios Jekaterinos paveikslą“ (1615–1617), kurį įsigijo Nacionalinė galerija, bus pirmą kartą eksponuojamas kartu su tokiais kitų muziejų kolekcijose saugomais kūriniais kaip pirmasis autorės pasirašytas darbas „Zuzana ir senoliai“ (1610) bei užburianti „Judita ir Holofernas“ (1611–1612). Viena iš salių bus skirta būtent Juditos personažo paveikslams ir, kuratorės teigimu, parodys, kaip Artemisia „pirmą kartą atskleidė tradicinį siužetą iš moteriško požiūrio taško“.


Olmekai ir Meksikos įlankos kultūra

Muziejus Branly krantinėje, Paryžius

2020 m. gegužės 19–lapkričio 15 d.

Muziejus Branly krantinėje kartu su Meksikos nacionaliniu antropologijos ir istorijos muziejumi rengia pirmą Europoje didelę parodą, skirtą olmekų civilizacijai. Šiaurės ir Pietų Amerikose olmekai, 1400–400 m. pr. Kr. gyvenę pietinėje šiuolaikinės Meksikos dalyje, žinomi labai plačiai, tačiau Europos publika pažįsta tą civilizaciją gerokai mažiau nei po jos gyvenusius majus ir actekus. Muziejus atgabens per 200 eksponatų, demonstruojančių ūkinius, visuomeninius, politinius ir meninius olmekų pasiekimus, pasakojančius, kaip jie tapo pirmąja didžia Mezoamerikos civilizacija. Parodoje nagrinėjamos tokios temos kaip simboliai, raštija, ritualai ir ideologija, padėję olmekams tapti sudėtinga visuomene, o tai nutiesė kelią vėlesnių Mezoamerikos civilizacijų raidai. „Šuoliai, dėl kurių susidarydavo sudėtingos sąrangos visuomenė, vykdavo itin retai, – pasakoja Steve’as Bourgetas – vyriausiasis muziejaus kuratorius, atsakingas už abiejų Amerikų kolekciją. – Galima teigti, jos tik apytikriai vyko šešiuose pasaulio taškuose, o Mezoamerikoje vykęs procesas vis dar labai mažai ištirtas.“ Ši civilizacija plačiausiai išgarsėjo milžiniškomis akmens galvomis, tačiau olmekų amatininkai taip pat darė dirbinius iš molio, medžio ir nefrito.

 

Olmekų figūrėlė – vaikas su kukurūzo burbuole. Nuotrauka iš Meksikos nacionalinio antropologijos ir istorijos muziejaus archyvo
Olmekų figūrėlė – vaikas su kukurūzo burbuole. Nuotrauka iš Meksikos nacionalinio antropologijos ir istorijos muziejaus archyvo

 


Londono nacionalinės galerijos šedevrai

Nacionalinis meno muziejus, Osaka

2020 m. liepos 7–spalio 18 d.

Pirmą kartą istorijoje į Japoniją atvyks Vincento van Gogho „Saulėgrąžos“ (1888) kartu su dar 60 paveikslų iš Londono nacionalinės galerijos kolekcijos. Toks meno kūrinių kiekis iš Londono dar niekada nebuvo išsiųstas eksponuoti į kitą muziejų! Meno mėgėjai Japonijoje, taip pat Vasaros olimpinių žaidynių svečiai pamatys skirtingų epochų šedevrus – nuo Italijos Renesanso iki XX a. – tarp kurių ir Paolo Uccello, Diego Velázquezo, Antoono van Dycko, Claude’o Monet, Williamo Turnerio ir Auguste’o Renoiro darbai. Kartu su V. van Gogho „Saulėgrąžomis“ bus rodomi tokie garsūs kūriniai kaip Rembrandt’o „Autoportretas sulaukus 34 metų“ (1640) ir Jano Vermeerio „Mergina, grojanti virdžinalu“ (apie 1670–1672). Paroda veiks Tokijo nacionaliniame Vakarų meno muziejuje kovo 3–birželio 14 d., liepą persikels į Osaką, o vėliau bus išsiųsta į Australijos nacionalinę galeriją Kanberoje (lapkričio 13–kovo 14 d.).


Gerhardas Richteris. Vis dėlto tapyba

Šiuolaikinio meno muziejus, Los Andželas

2020 m. rugpjūčio 14–2021 m. sausio 19 d.

Šiemet Gerhardas Richteris grįš į JAV muziejus su pirmąja tokia didele retrospektyvine paroda per du dešimtmečius. Rugpjūtį Los Andželo šiuolaikinio meno muziejuje vokiečių dailininkas pristatys pub­likai daugiau kaip 6 dešimtmečių kūrybinio kelio ap­žvalgą. Paroda veiks kaip pavasarį (kovo 4–liepos 5 d.) Niujorke atsidarysiančios ekspozicijos postversija ir bus viena iš paskutinių „The Met Breuer“ muziejuje. „Tai vienas didžiausių mūsų laikų dailininkų, – mano Sheena Wagstaff, viena „The Met Breuer“ vyksiančios parodos kuratorių. – Jo sukurtus abstrakcijos naudojimo modusus, perėmė jaunesnės kartos dailininkai.“ Be tokių reikšmingų G. Richterio ciklų kaip „Narvas“ (2006) ir „Birkenau“ (2014), bus eksponuojamos ir ankstyvosios litografijos bei kiti darbai, anksčiau nerodyti muziejuose. Tarp jų – „Grupė žmonių“ – nespalvotas 1965 m. sukurtas ankstyvojo kūrybos laikotarpio darbas, kuomet menininkas kūrė paveikslus remdamasis nuotraukomis. Jame regimas vyras, vidury demonstrantų minios skaitantis laikraštį. Kuratorės nuomone, tokie kūriniai byloja ne tik apie meno istorijos analizę, bet ir apie menininko įsitraukimą į sudėtingą politinį kontekstą.


Marina Abramović. Po gyvenimo

Karališkoji menų akademija, Londonas

2020 m. rugsėjo 26–gruodžio 8 d.

Niekada nežinai, ko gali tikėtis iš Marinos Abramović parodos. 1974 m. vykstant performansui „Ritmas 0“ vienas iš žiūrovų įrėmė jai į smilkinį pistoletą, o 2010 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ji valandų valandas žiūrėjo žiūrovams į akis. Kas laukia mūsų per Karališkoje menų akademijoje vyksiančią retrospektyvą? Muziejaus atstovė papasakojo, kad menininkė gyvens Londone tol, kol vyks paroda, tačiau „kol kas neapibrėžta, kaip ji dalyvaus“. Tarp darbų, kurie sudarys ekspoziciją, bus kūrinys „Imponderabilia“, pirmą kartą atliktas 1977 m. Bolonėje, kai M. Abramović ir jos tuometis partneris Ulajus nuogi stovėjo siauro galerijos įėjimo tarpduryje taip, kad lankytojams teko spraustis pro juos. Per parodą Karališkoje akademijoje menininkė nenusirenginės: tarpduryje stovės specialiai pasamdyti atlikėjai. Taip pat bus eksponuojami ir nauji kūriniai – juose M. Abramović apmąsto pokyčius, vykstančios jos kūne, ir slinktį tarp gyvenimo ir mirties.

 

Marina Abramović. „Portretas su žvake“ iš serijos „Places of Power“, 2013. Nuotrauka iš Marinos Abramović archyvo
Marina Abramović. „Portretas su žvake“ iš serijos „Places of Power“, 2013. Nuotrauka iš Marinos Abramović archyvo

 


Raffaello Santi

Nacionalinė galerija, Londonas

2020 m. spalio 3 d.–2021 m. sausio 24 d.

Tikėtina, Londono nacionalinėje galerijoje vyksianti Raffaello paroda taps viena didžiausių istorijoje, mat į ją planuojama suvežti svarbiausius dailininko darbus iš Luvro, Vatikano muziejų ir Uficių galerijos. Tarp jų – „Madona su Kūdikėliu ir Jonu Krikštytoju“ (1508) iš Budapešto dailės muziejaus, dar žinoma kaip „Esterhazių madona“, ir „Madona Terranuova“ (1504–1505) iš Berlyno valstybinių muziejų kolekcijos. Abu paveikslai bus eksponuojami kartu su Londono nacionalinėje galerijoje saugomais šedevrais, pvz., „Madona su gvazdikais“ (1506–1507). Iš viso muziejuje ketinama eksponuoti apie 30 menininko paveikslų, apytikriai 20 iš jų pateiks kitos institucijos. Be to, parodoje bus rodomi reikšmingi dailininko piešiniai, tarp jų „Apaštalo galvos“ eskizas „Viešpaties atsimainymui“ (1518–1520), patekęs į Angliją XVI amžiuje. Į paro­dą šis darbas bus atgabentas iš privačios kolekcijos Niujorke. Ekspozicija atspindės visą Raffaello kūrybos įvairovę: be tapybos ir piešinių, bus jo archeologijos, architektūros darbų, poezijos, grafikos ir skulptūros, gobelenų ir dekoratyvinio taikomojo meno kūrinių. 2020 m. įvyks kelios Raffaello 500-osioms mirties metinėms pažymėti skirtos parodos, tarp jų dar viena didelė – Popiežiaus arklidėse Romoje (kovo 3–birželio 2 d.).


Menas Tiudorų rūmuose

Niujorko Metropoliteno muziejus

2020 m. spalio 6–2021 m. sausio 10 d.

Palyginus su karališkosiomis šeimomis kitoje Lamanšo pusėje, Tiudorai XV a. pab. tebuvo valdžios naujokai. Jie aktyvai siekė įrodyti, jog prilygsta gerokai senesnėms Europos dinastijoms, pvz., Valua, kurios giminė siekia X a., ar Habsburgams ir d’Este (XI a.). Tačiau Tiudorų siekio užimti Anglijos sostą legitimumas kėlė abejonių, o negebėjimas pasigimdyti gausaus pulko palikuonių silpnino jų pozicijas. Kad neatsiliktų nuo kitų monarchų ir sutvirtintų savo statusą, kiekvienas Tiudoras (gal tik išskyrus trumpą Marijos I valdymo laikotarpį) rinko ir eksponavo meno kūrinius. Tad šios Niujorko Metropoliteno parodos ekspozicija atspindės visą jų skonių įvairovę nuo 1485 m., kai valdžią užgrobė Henrikas VII iki Elžbietos I mirties 1603-iaisiais. Europos ginklininkų, juvelyrų, spaustuvininkų, miniatiūrų kūrėjų, skulptorių, dailininkų ir audėjų darbai iš Metropoliteno muziejaus ir užsienio institucijų atskleis, kaip formavosi specifinis Tiudorų skonis. Vienu iš pagrindinių eksponatų taps „Henriko VIII portretas“ (apie 1537) iš Madrido Thysseno-Bornemiszo muziejaus.


Neronas. Gyvenimas ir palikimas

Britų muziejus, Londonas

2020 m. lapkričio 12–2021 m. kovo 28 d.

Neronas (37–68 m.) – archetipinis piktadarys, romėnas, kurį myli ir kurio nekenčia studijuojantys antikos istoriją. Visus jo laimėjimus, pasiektus per 14 Romos valdymo metų – jis buvo paskutinis Julijų Klaudijų dinastijos imperatorius, – užgožia pasakojimai apie žudynes, ištvirkavimus ir žiaurumą. Senųjų autorių – Svetonijaus, Plinijaus Senojo ir Tacito – dėka mums žinoma, kad Neronas buvo tėvažudis ir brolžudys, jis domėjosi abiem lytimis (ir kuo sunkiau pasiekiamas geismo objektas, tuo geriau) ir demonstravo beprotišką ekstravaganciją. Ryškiausia Nerono rafinuotumą iliustruoja „Aukso rūmai“, dekoruoti auksu, brangakmeniais ir dramblio kaulu, papuošti 36 m aukščio paties imperatoriaus statula ir dieną naktį besisukančia pokylių sale. Pasak kai kurių autorių, 64 m. degant Romai (gaisras sunaikino du trečdalius miesto) Neronas skambinęs lyra, gėrėdamasis liepsnos grožiu. Britų muziejus mėgins atskirti tiesą nuo prasimanymų paroda, kurioje analizuojami šaltiniuose aptinkami prieštaravimai ir bandoma atsakyti į klausimą, koks iš tiesų buvo Neronas. „Ar jis buvo nepatyręs valdovas, bandęs susitaikyti su pokyčiais politinės suirutės sąlygomis, ar negailestingas maniakas tėvažudis?“ – klausia organizatoriai. Pažiūrėsim.


Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

„The Art Newspaper“, 2019 m. gruodžio 23 d.