Paroda „Aš“ Šiaulių universiteto Dailės galerijoje

 

Stagnacija, atskirtis, susvetimėjimas, smurtas – aktualios temos gvildenamos šių metų parodoje „Aš“. Per atidarymą du keisti personažai, dėvintys kostiumus, panašius į dažytojų „skafandrus“, ir neoninius šalmus, neskubėdami tyrinėjo kūrinius ir žiūrovus. Duetas, vadovaujamas Karolio Kairio, teigė, kad performansu siekė vizualiai perteikti tam tikrą mūsų visuomenės dalį, atsiskyrusią ar atsiribojusią nuo kitų. Performanso kūrėjai pasirinko banalią, matyt, holivudinio filmo apie gydytojus ar baisiu virusu užsikrėtusius nelaimėlius, estetiką. Spektaklis ir kostiumai, pasidaryti iš ūkinių parduotuvių pasiūlos, vis dėlto tarsi vizualizuoja reiškinį ar jausmą, kai savam „kaime“ bandome atsiriboti nuo pasaulio prob­lemų, manydami, kad nameliai, tvoros ir kitos „apsisaugojimo priemonės“ padės. Gal kiek deklaratyvus jaunų žmonių spektaklis, tačiau vizualiai įtaigus, kuriantis konkretaus reiškinio analizę ir metaforas.

Parodoje jauni kūrėjai jau ne pirmus metus atlieka karčius meninės potencijos tyrimus. Pirmaisiais kartais kuratoriaus teisėmis eksponavau vieną ar kelis savo jaunystės darbus, kad paskatinčiau studentus viešai rodyti kūrinius ir kviesčiau diskutuoti apie plastinius ar konceptualius šių ir anų laikų kūrybos skirtumus, paraleles ar tendencijas. Šiemet dalyvavo per 30 autorių (tarp jų – keturios užsienietės), tad diskusijų apie stilių ar vizualias metaforas susidarė užtektinai.

Aktualūs ir ekstremalūs vaizdiniai jaunų kūrėjų galvose rodo dabartinę situaciją Lietuvos visuomenėje – įtampą. Ketvirtą kartą parodoje dalyvaujanti grafikė Renata Murauskaitė prikelia tariamąjį skenduolio fantomą, tačiau tai tik ženklo metafora, nykstanti ir atsirandanti pasąmonėje. Kūrinyje „Paskendęs“ (2016) ji tiria vieno žmogaus ir aplinkinių stebėtojų santykį. „Žmogus taip ir lieka sėdėti vietoje, taip ir rimtai, ir nerimtai skęsta savo mintyse, ir bus sustingęs, kol į jį žvelgs kiti“, –­ sausos adatos technika atliktą darbą aiškina autorė. Jaunieji menininkai ieško atsakymų. Mažoje galerijos salėje buvo rodomi keturi videofilmai. „Šulinys“ (rež. Virginijus Malčius, 2016) analizuoja opią smurto provincijoje temą, neseną tragediją. Filmo pagrindinis akcentas yra nupieštas šulinys –­ baisaus akto vieta – ir siūbuojančios svirtys. Pirmame kadro plane kartais sužvilga šulinio apskritimas, į kurio vyzdį lašas po lašo kapsi sniegas ar lietus, monotoniškai braižydamas nakties vaizdą. Šis kūrinys trumpas, be akivaizdaus smerkimo ar didaktikos, greičiau tai liudijimas, sukeliantis diskusijas pirmiausia sau, paskui ir visuomenei. O prievarta klesti: TV laidomis tampa tiesiog gatvėse filmuojamų girtų ir agresyvių žmonių muštynių ar vagysčių naktiniai reportažai, alkoholiu pastiprinta nesuvokiama realybė.

Ekspresyvų, išraiškingą kūrinį, vaizduojantį vaiką skenduolį, šiam projektui nutapė Marius Bražas. Jį inspiravo neseniai per žiniasklaidą nuvilnijusios nuotraukos, kuriose užfiksuoti į krantą išmesti žmonių kūnai. Didelio formato kūrinys, vaizduojantis šuns dvėselieną, taip pat yra lyg aliuzija į dviejų garsiųjų ispanų siurrealistų filmą, kuriame beveik prieš šimtą metų buvo „vaizdingai“ tampoma asilo maita. Forma kita, metaforos panašios.

Skaitmeninės grafikos spaudinyje Greta Mizgirytė, remdamasi kitais principais ir aktualios, jau ne vien socialinės problemos analizės būdais kvestionuoja emigraciją – žmonės, sugrūsti lyg cigaretės pakelyje ir paruošti nelegaliam transportavimui. „Trys už dviejų kainą“ skelbia užrašas ant dėžės. „Žmonių silpnybės užkoduotos genuose. Atsikratyk jų –­­ prarasi save, saugok jas – būsi nelaimingas“ – tik iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusią frazę prie savo kūrinio prideda magistrantė.

Kitos menininkės nėra taip stipriai socialiai angažuotos, nuo pasaulio žvilgsnis krypsta į save, mažąjį pasaulį. Grafikė Lasma Pujatė (Latvija) lino raižiniais atsiriboja nuo aplinkos ir susitelkia į detalę. Moters plaukų sruogos, megzta servetėlė, frontaliai išskleistas virvės ryšulys – visa tai apie mazgus, pynimą, kasas. Čia užkoduoti gentiniai baltų ženklai, mergystės simbolika ar net patriarchalinės visuomenės segmentai. Kiek kitaip su palikimo, tipizuotų, moterį nurodančių „simbolių“ tematika tvarkosi Ieva Saulitė (Latvija). Ji eksponuoja instaliaciją iš mergaitės žaisliukų: spalvoti flomasteriai, plastmasinė lėlytė tarsi ant lentynėlės sudėliota mamos, kad būtų tvarkinga ir gražu... Švedė Ea ten Kate pateikia tekstilės kūrinius, kuriuose dominuoja tam tikros ornamentinės struktūros. Simetrinė kompozicija ir aktyvios spalvos: citrininė geltona, žydra, šiek tiek violetinės suteikia vėliavas primenantiems kūriniams tauraus šventiškumo ir ritualo nuojautų. Globalesnių „konstantų“ kritiką signalizuojantys darbai gręžiasi nuo moteriškumo rituališkumo. Visiškai į save atsisuka Donara Manukian: „Paskutiniu metu patiriamas stresas ir monotoniška, besisukanti žemyn rutinos spiralė mano gyvenime sukuria kūrybingumo stagnaciją (...) [tapyba] lyg terapija, per kurią aš sudvejinu savo realybę, įgaunu distanciją. Tai mano vidinio narcisistinio pasaulio šešėlis.“ Šiek tiek siurrealizmo ir ekspresijos – taip galima pristatyti jos naują tapybos ciklą. Manukian atvira širdimi, kaip ir praėjusių metų parodoje, sutinka žiūrovą, dalijasi su juo savo nuojautomis apie trapią ir pažeidžiamą moters būtį.

Justina Garanskytė jau antri metai šiai parodai pateikia vizualizacijų iš savo buities ir, prisistatydama katalogui, pratęsia savo kolegių iš Šiaurės Europos atvirą bei švelnų požiūrį į asmenines pajautas: „Mano įkvėpimas kyla tiesiog iš paprastos buities. Namai – tai vieta, kur jaučiamės savi, (...) kur kitų akys nepasiekia ir nestebi tavo veiksmų. Mes bijome kitų žmonių žvilgsnių bei jų minčių, nes tai gėda. Mes jaudinamės, ką kiti pamanys apie mus ir atsiduriame tiesiog po kiautu, kuris tampa mūsų komforto zona.... Nieko nepaprasto.“

Nieko nepaprasto, bet labai daug svarbaus yra pateikta žiūrovui. Tai detalės, fragmentai, jų ir mūsų būvio vaizdingi liudijimai, nuojautos, iliuzijos, realijos. Introspektyvus ir retrospektyvus atvirumas vidiniams, lokaliems ir globaliems, kone universaliems procesams, manau, yra didžiausia vertybė ir stiprybė, kurių turėtų siekti kiekvienas menininkas. Dabar noras kurti saugų ir jaukų pasaulį visomis prasmėmis, regis, svarbiausias uždavinys ir „Aš“, ir „tau“.

Gretos Mizgirytės „Trys už du“ - čia