Radvilų rūmų dailės muziejuje bendradarbiaujant su Latvijos šiuolaikinio meno centru parengta paroda „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“.
Paroda „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“ Radvilų rūmų dailės muziejuje, 2024. Gintarės Grigėnaitės nuotr. (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Jei ši paroda būtų žmogus, tai būtų žmogus-orkestras: grojantis, piešiantis, rašantis, vaidinantis, filmuojantis ir, be abejo, šokantis. Muzika parodoje supa visą laiką: ji „gyvai“ atliekama ekranuose, sklinda iš ausinių, kolonėlių. Kala nuolatinis kompiuterinis, sintetinis „Kraftwerk“ stiliaus ritmukas, o fone kartais galima išgirsti operos ariją, kartais – fleitos solo ar egzaltuotą pokalbį. Vienoje salėje gieda gaidžiai, kitoje ekspresyviai skaitoma Beno Januševičiaus eiles primenanti poezija. Garso įrašai čia gana ilgi ir pilni netikėtumų: ausinėse išgirsi ir mitinio žvėries riaumojimą, ir melodikos išgautą trelę. Balsai groteskiškai ištęsiami, varijuojama intonacijomis, žongliruojama žodžiais ir frazėmis kaip muzikoje – melodijomis. Perklausyti visus įrašus ir perskaityti tekstus tikrai užtrunka, dėl to judama gana lėtai. Gal ir nebūtina visko klausytis, bet būtent garsai diktuoja judėjimo per šią parodą ritmą.
Nenuostabu: juk dažnai čia minimi Juris Boiko ir Hardijas Ledinis turėjo net savo muzikos leidyklą. Meno formos jų veikloje organiškai perteka viena į kitą: iš paveikslo gimsta tai, ką šiandien vadintume menine instaliacija, teatralizuota kelionė virsta muzikos kompozicijomis, šokiui konstruojami specialūs akiniai. 1982 m. susiformavusi Latvijos postmodernistinė muzikos grupė NSRD („Nebijušu sajūtu restaurēšanas darbnīca“ – „Neišjaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“) aplink save subūrė gausią kūrybinę bendruomenę. Ilgiau būnant parodoje apima chebros pojūtis: visi čia kažką meistrauja – sprendžiant iš gausios, Latvijos archyvuose puikiai išsilaikiusios medžiagos (net neišblukusios rankų darbo garso įrašų dėklų flomasterių spalvos), nuoširdžiai mėgaudamiesi procesu.
Iš sovietinės sistemos šie menininkai šaipėsi savotiškai: inteligentiškai, oriai, išlaikydami mokslišką toną, rimtus veidus. Nors kartais jų inicijuotas veiksmas gali peraugti į karnavalą, per daug neįsisiūbuojama (o gal tik nedokumentuota). Dar vienas puikus pavyzdys, kad nuoširdžiai kuriant nereikia įmantrių koncepcijų: pasitelkus foliją, neono vamzdelius, iš aplinkos susirinktus įdomesnius buities daiktus, drabužius, muzikos instrumentus, tiesiog žaidžiamas žaidimas su „Fluxus“ elementais (su šiuo judėjimu autoriai buvo supažindinti užsienio kolegų). Lietuvoje panašiai žaidė gal Artūras Barysas-Baras ir tebežaidžia Beno Šarkos vadovaujamas „Gliukų teatras“ Klaipėdoje.
Žaidimas vis dėlto labai rimtas: kruopščiai aprašyta darbo koncepcija, pateikti smulkūs idėjos plėtojimo brėžiniai, procesas dokumentuojamas, daug filmuojama, fotografuojama, spausdinami aktualūs veiklą fiksuojantys savadarbiai leidiniai. Veiksmas priminė parodoje „Neįrėmintos“ eksponuotos latvių tapytojos Majos Tabakos, prisidėjusios prie Latvijos performanso meno užuomazgų, rengtus teminius vakarėlius. Tik NSRD atveju linkstama ne į teatrališkumą, o į kitokį ekscentriškumą – šaltoką techno-, disko- ir „Naujosios bangos“ stilių estetiką. Savadarbiai kostiumai, daug blizgančių detalių, makiažo ir netikėtų formų šukuosenų (ypač muzikantės Ingunos Rubenės). 1985 m. nuotraukose ir vaizdo įrašuose matomi keistų groteskiškų, geometriškų formų siluetai, primenantys dešimtojo dešimtmečio muzikos klipus, nekelia nuostabos: Ryga nuo pat tarpukario buvo mados sostinė, iš ten atkeliaudavo naujausi stiliaus vėjai. Atmosfera nuotraukose ir vaizdo įrašuose turi šį tą bendro su dokumentiniu filmu „Paskutinis rokenrolas“ (rež. Elizabetė Gricmanė, Ramunė Rakauskaitė) apie panašaus laikotarpio grupę „Pērkons“; tarp jos muzikantų yra ir NSRD dainavusi Ieva Akuraterė, atvykusi į minėto filmo premjerą Lietuvoje.
Yra čia ir objektas, kuris tegu lieka mįslė, pasakysiu tik tiek, kad jis valdomas elektra ir primena kitame eksponate minimą kinišką stalą. Naudojami didžiuliai objektai – kurmiarausių formos galvos apdangalai, siūtos gyvių figūros („Perkėlimas“), panašios į Jūratės Stauskaitės dailės mokykloje 2021 m. eksponuotas Irmos Balakauskaitės „bobas“. Perkeisti aplinkos objektai yra makabriško mastelio, jie suteikia siurrealumo ir kažin kokio jaukumo. Viešosiose erdvėse figūruoja paniurę mikrorajonai, milžiniški pramoniniai plotai („Pasivaikščiojimas į Buolderają“), yra kur paganyti akis geležinkelio mėgėjams – jo konstrukcijos paįvairina nykias sovietinio stiliaus miesto plokštumas.
Kasdienybės transformacijos patiks ir praėjusio amžiaus pabaigoje Klaipėdoje veikusios menininkų grupės „Doooooris“ gerbėjams. Tokiais žaidimais siekiama pabėgti nuo skurdžios tikrovės, pagyvinti aplinką, kai ką suestetinti sukuriant ypatingumo pojūtį. Vaizdams būdinga eklektika, postmodernumas, žavus autentiškumas (ekspozicija latvių meno parodoje Vakarų Berlyne), muzikoje skardūs ksilofono garsai maišomi su Afrikos ritmais („Šokis abiem akims“), o kostiumai tarsi iš mokyklinio pasirodymo: jų disko- ir vintažo elementai kuria sovietinėje aplinkoje pažįstamą „pasidarėm, iš ko galėjom“ atmosferą, kurią dar paryškina surežisuotos ciklo „Senovės istorija ir postmodernus naktinis gyvenimas“ fotografijos. Kartu tai tikrų profesionalų žaidimai: kūriniuose atsispindi tada dar ne itin populiarus budizmas ir metafizika („Metafizinis interjeras“), vizualiniai linkėjimai funkcionalistui Ludwigui Miesui van der Rohe, spalvinama ranka, kruopščiai lankstomi kartoniniai diskų dėklai, o romano „Zun“ dėžutė yra itin meistriškai ranka raižytos odos dirbinys.
Apskritai galima sakyti, kad grupės NSRD ir į jos projektus įsitraukiančių muzikantų, dailininkų, fotografų, filmuotojų darbas itin kokybiškas, meno stilių raida išbandyta savo kailiu (spalvotos „Pasivaikščiojimo į Buolderają“ nuotraukos). Parodoje keliaujama laiku – nesunku persikelti į vėlyvąjį sovietmetį ir gariūnmetį, kurie atsispindi ir Lietuvos mene. Kai kurie kūriniai sukelia minčių apie vizionieriškumą: į erdvę pratęsiami sintetinių elementų „peizažai“ („Anga“) yra instaliacijų užuomazgos, „verbatim“ tatro medžiaga „Žmogus gyvenamojoje aplinkoje“ primena apie persitvarkymo laikais užgimusį socialinio viešumo principą, grupės performansai – šiuolaikinius muzikos klipus („Pavasario girnos“). Galima įžiūrėti ir dėmesingo įsisąmoninimo (mindfullness) ar didžėjų praktikos kontūrus.
Vis dėlto grupė ryškiai rodėsi būtent per judėjimą: akcijas, diskotekas, performansus, pasivaikščiojimus, kuriuose daugiausia dainuota latviškai. Tačiau nemokant latvių kalbos klausytis performansų, dainų ir pjesių ne itin įdomu, tad parodoje praverstų kad ir pažodiniai vertimai, tokie kaip „Apytikslio meno manifesto“. Kuratorės Mara Traumanė ir Mara Žeikarė teigė norėjusios jų parūpinti, tačiau suabejojo, ar kas sklandžiai išverstų dainų tekstus, juolab kad parodoje ir taip tenka nemažai perskaityti norint labiau suprasti istorijos vingius, platesnį kūrinių kontekstą. Kuratorės atskleidė ir utopišką tokio sklandaus bendražygių žaidimo pusę, kai idėjomis užsižaidžiama: nieko neišmanydami apie viešuosius ryšius ar meno vadybą, nepriklausomybės pradžioje NSRD ketino į Latviją pakviesti juos įkvėpusią Laurie Anderson. Nes jiems viskas atrodė įmanoma: groti oranžerijoje, gudriai kalbinti nepažįstamus žmones, surengti tapybos akciją Rygos oro uosto tūpimo take, pėsčiomis nukeliauti į Italiją, pakeliui aplankant Švediją.
Lietuviams gali būti sudėtinga suvokti šio meno mastą Latvijoje, praverstų kai kurių pavardžių paieškoti gūgle arba jutube. Grupė paliko 30 įrašytų dainų, mažiausiai 40 juodraščiuose dar laukia savo žvaigždžių valandos. NSRD kaip nepriekaištinga estetikos legenda įkvepia jau ne vieną latvių menininkų kartą. Gal būtų galima tikėtis, kad įkvėps ir lietuvius. To labai palinkėčiau parodos lankytojams.