Fotografė Daiva Kairevičiūtė pristato naują nuotraukų ciklą „Menininkas savo kūrinyje“. Cikle kūrėjas tampa savo kūrinio dalyviu ir atsako į du klausimus.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Kas tau yra arbata?

Arbata man yra nuolatinė gyvenimo palydovė, su kuria kartu keliaujame jau daugiau nei 20 metų. Ir nors nemėgstu visokių ezoterikų, tenka pripažinti, kad mano santykis su ja pranoksta įprasto pasaulio suvokimo ribas. Arbatą suvokiu kaip visavertę gėrimo proceso dalyvę, kurią tinkamai prakalbinus išmokstama ir patiriama labai daug. Per pažinties su ja metus nuolat patiriu virsmą: nuo arbatos tyrinėtojos, ekspertės iki kolekcininkės. Pamažu tampu atnašautoja Arbatos šventykloje, kuri spontaniškai pasireiškia kiekvieną kartą išsitraukus arbatos indus. Didžiausią džiaugsmą teikia akimirkos, kai galiu tiesiog sėdėti ir pilstyti arbatą, kad ir visą dieną, savaitgalį, gėrėjai vis keičiasi arba lieka tie patys, o ji prakalbina skirtingas patirtis ir netikėtais deriniais sujungia tai, kas atrodė pažįstama ir banalu. Esu arbatos neformalė, man gyvas santykis su arbata gerokai svarbiau už visokias taisykles ir nurodymus, kaip turėtų ar neturėtų būti ji geriama.

 

Kas tau yra arbatos indas?

Tai įrankis, padedantis atsiskleisti ir plėtotis pokalbiui su arbata. Iš pradžių indai man atrodė labai svarbūs, norėjau gražių kiniškų, taisyklingų, leidžiančių patirti arbatos skonį, kvapą, spalvą. Kadangi arbata ir jos kultūra atsirado ir plėtojosi Kinijoje, arbatos indų istorija taip pat prasidėjo Vidurio karalystėje. Man, nuo vaikystės susižavėjusiai keramika ir pabaigusiai dailiosios keramikos technologijos studijas, arbatos indo istorija taip pat labai svarbi. Įdomu stebėti, kaip santykis su arbata diktavo skirtingas indo formas ir paskirtis klodamas pamatus nepranokstamai Kinijos keramikos ir porceliano kultūrai. Ir dar įdomiau stebėti, kaip arbatos indas keičiasi Japonijoje, kai patenka į dzenbudizmo filosofų ir samurajų pasaulį. Kiniškas ir japoniškas arbatų pasauliai skiriasi iš esmės, nors šak­nys tokios pat. Ir mums nereikia kopijuoti kiniškų ar japoniškų indų formų. Mums derėtų susikurti asmeninį santykį su arbata ir jos indais, tokį, kokį pasiūlys ji pati, geriama lietuviško miško paunksmėse ar šalia senamiesčio pašonėje gurgiančių Vilnelės vandenų. 

 

Parengė Daiva Kairevičiūtė