Dalia Aleksandravičiūtė. Meniniai riboženkliai Klaipėdoje

Pastarasis laikotarpis Klaipėdoje – kaip niekad įvairus ir gausus kultūrinių renginių. Regis, karantinas davė impulsą dar intensyvesniam kūrybiniam ritmui. Visai neseniai Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatyta Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio veržli audiovizualinė instaliacija „Tylios šventovės“ apie menininkams svarbias Minijos upės slėnio vietas, galerijoje „Si:said“ eksponuota Juozapo Kalniaus fotografijų pa­roda „#flirtasufiltru“ apie kasdienio gyvenimo objektus, vietas ir personažus, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre rodyta „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ apie XX a. pabaigoje pulsavusį uostamiesčio meninės inteligentijos gyvenimą. Iškart po karantino atsidariusios parodos artimos kūrybinės jėgos proveržiu, tarsi energija būtų prasiveržusi tinkamu momentu. Įdomu pažvelgti, kaip popandeminė kultūrinė situacija uostamiestyje rimsta ir mainosi kitokiomis – ramesnėmis, santūresnėmis, uždaresnėmis – formomis, kurios koncentruojasi apie du pagrindinius leitmotyvus – gamtos refleksiją ir ribos fenomeno permąstymą.

Atsinaujinusioje „Baroti“ galerijoje pristatoma Antano Gudaičio (1904–1989) paroda „Siela kaip paukštis“ (veiks iki rugpjūčio 5 d.) eksploatuoja būtent pirmąją – gamtos ir žmogaus santykio – temą. A. Gudaitis – žinomas tarpukario Lietuvos modernizmo ir neo­ekspresionizmo pradininkas, dailininkų grupės „Ars“ iniciatorius, kūriniais įsiliejęs į moderniosios eksperimentinės koloristikos atstovų gretas. Menininko kūrybos centre – stilizuotos folkloro figūros, simbolinių turinių perteikimas atpažįstamais gamtiniais ir gyvūniniais motyvais. Skambiu, kontrastingu koloritu, plačiais, skubiais, pastoziniais potėpiais ir veržlia, emocionalia, impulsyvia gestine tapysena bei primityvizmo formomis A. Gudaičio stilius primena tiek vokiškąjį ekspresionizmą, tiek prancūziškąjį fovizmą. Simboliniu krūviu pasižyminčios parodos idėjos apibendrinimu ir kompozicine jungtimi pasirinkta paukščio figūra. Ji tarsi žmogaus sielos, namų ilgesio ar tiesiog neapibrėžtos minties tropas. „Autoportrete su paukščiu“ (1981), „Baltame paukštyje“ (1979) bei kituose įvairius paukščio pavidalus vaizduojančiuose piešiniuose A. Gudaitis išlaiko jam būdingus stilizuotus liaudies motyvus, itin ryškų koloritą bei apibendrintą pasaulio vaizdą. Paukščio įvaizdį eksploatuojantis ciklas apima brandžiosios dailininko kūrybos laikotarpį, kuriame ryškėja egzistencializmo idėjos, siekis išsilaisvinti iš regimojo pasaulio ribotumo ir chaotiškos būties beprasmybės, kurių akivaizdoje artumas gamtai tampa gyvenimo tikslu ir prieglobsčiu. Žmogus ir paukštis – neatsiejamos egzistencijos dalys, suabstraktintos daiktinės tikrovės elementai, sąlygiški žymenys, įgaunantys kontūrus tik per tarpusavio santykį. A. Gudaičio darbai dėl ekspresijos, figūratyvumo ir ryškaus plastinio įspūdžio įsirašo į egzistencializmo tapybos lobyną, aktualiai suskambantį dramatiškų situacijų, grėsmės ir netikrumo nuojautos, kuriuos sukėlė pandemija, kontekste. Ši kūryba veikia kaip kvietimas ieškoti egzistencinio prieglobsčio, kuris pačiam A. Gudaičiui asocijavosi su gamta.

 

Antanas Gudaitis. „Autoportretas su paukščiu“, 1981
Antanas Gudaitis. „Autoportretas su paukščiu“, 1981

 

Galerijoje „Si:said“ atidaryta Rolando Marčiaus tapybos paroda „Padangių žiotys“ (veiks iki liepos 31 d.) papildo gamtos tematiką įvesdama koloristikos studijas. R. Marčiaus kūrinių ciklo pavadinimas nurodo į Klaipėdos krašto geografinę padėtį, pajūrio regiono kraštovaizdį bei istorinę atmintį. Autorius persvarsto nusistovėjusius vietos motyvus, ypač gamtinės struktūros įtaką žmogui ir istorijai. Ši paroda – 2015 m. pradėto ciklo „Memelio mėlis“ tęsinys; cikle autorius eksperimentavo mėlyna spalva ieškodamas subtiliausių jos niuansų. „Padangių žiotyse“ R. Marčius taip pat ieško vietinio spalvinio kolorito ir jam būdingų savybių, jaut­riai sutelkdamas dėmesį į figūratyvų vaizdą, į atmintį įsirėžusių realistinių pajūrio figūrų – žvejo, jūrininko, smėlyje užpustytos valties – perteikimą. Šios figūros, įsuptos į mėlyną foną ir niuansuotos dailininko išgautų mėlynos atspalvių palete, skleidžia nenusakomą jauseną. Tai tolimo, nepasiekiamo ar prarasto, tarsi dangaus ar vandens žiotys gyvenimą praryjančio laiko pėdsakai.

Kartu su „Si:said“ ir „Baroti“ galerijų egzistencinėmis nuojautomis dalinasi nekonvencinėje aplinkoje – kavinėje „10 tiltų“ – atidaryta paroda „Nuojauta“ (veiks iki rugsėjo 1 d.). Kuratorė ir viena ekspozicijos autorių Neringa Poškutė-Jukumienė subūrė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narius – Alfonsą Lekavičių, Gražiną Eimanavičiūtę-Kaščionienę ir Agnę Matulionytę – konceptualiai pažvelgti į pandeminę kasdienybę. Bendrumą, nežinomybę perteikianti paroda dar kartą apeliuoja į pasaulį ištikusio viruso grėsmę ir į tai, koks jausmas lydi kiekvieną autorių kūryboje. Išskirtiniai G. Eimanavičiūtės-Kaščionienės darbai, kurie gamtos rašte siekia įskaityti ateities perspektyvą: autorė pateikia mokslinių gamtos stichijų stebėjimų grafinius rezultatus, primenančius schematinį marių bangų ar kopų smėlio vaizdą. Sėkminga meno ir mokslo koreliacija šios autorės kūriniuose tik patvirtina teisingą kūrėjos sekimą nuojauta. N. Poškutė-Jukumienė, pristatydama savo kūrinių ciklą „Borders / Ribos“, teigė, kad jos darbai persmelkti karantiną primenančių spalvų, ribas žyminčių juostų. Juvelyrikos meistrė N. Poškutė-Jukumienė emaliuotus darbų fragmentus dažo tarsi popierių, kūrinių ciklui suteikdama grafinę pašto korespondencijos formą. Voko, atvirlaiškio ir laiško idėjos pateikia dar vieną laukimo momentą, tarsi nuorodą į neapibrėžtumą, paradoksaliai randantį vietą besikeičiančiose geltonos ir juodos spalvų juostose. Tai tarsi budėjimo riboženklis, kurį autorė paleidžia cirkuliuoti visus metus įvairiausiose erdvėse kaip priminimą ar įspėjimą ne tik apie nenuspėjamas meno, bet ir apie gyvenimo trajektorijas.

 

Rolando Marčiaus tapybos darbas
Rolando Marčiaus tapybos darbas

 

N. Poškutės-Jukumienės ciklą „Borders / Ribos“ galima perskaityti kaip nuorodą ir į dar vieną svarbų Klaipėdos kultūrinį renginį – kasmetę architektūros darbų parodą, šiemet pavadintą simboliškai – „Klaipėdos architektūra 2019 | Ribos“ (veiks iki liepos 19 d.). Pagrindinė ekspozicijos dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat klaipėdiečių architektų darbai kituose miestuose, tapę tarptautinių ir respublikinių architektūrinių konkursų laureatais. Nors planuojant ribos neatsispindi, jos tinka kalbėti apie situaciją įgyvendinus šiuos projektus. Skirtingai nei ankstesnių metų architektūros ekspozicija, kurios tema – „Kontekstas“, „Ribos“ suponuoja problemišką architektūros kūrinių įgyvendinimo pokarantininėmis sąlygomis klausimą. Tad abi architektūros parodos skiriasi ne tik diachroniškai, bet ir idėjiškai – jų prasmę koreguoja šiandienės aktualijos, keičiančios visuomenės, kultūros veikimo scenarijus. Per atidarymą architektas Tadas Sviderskas teigė, kad šiemet viena svarbiausių darbų tendencijų – dėmesys projektuojamoms viešosioms erdvėms, planuojamoms teritorijoms, pavyzdžiui, architektės Laimos Šliogerienės sukurtas Jono kalnelio bastioninių įtvirtinimų projektas, architektūros studijos „Plazma“ modelis viešajai erdvei šalia Danės upės ar architekto Edmundo Andrijausko pradėta ilgai neveikusio „Viktorijos“ viešbučio renovacijos iniciatyva. Tačiau labiau nei architektūriniai sprendimai akcentuotinas idėjinis krūvis, „Ribose“ paženklintas projektų vykdymo suspendavimu ar pradėtų darbų užbaigimo klausimais ir aštrinantis ribinę popandeminę situaciją daug efektingiau, nei tai būtų galėjęs padaryti „Kontekstas“.

 

Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė. „Palangos tilto žiemos spalvos“, 2017
Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė. „Palangos tilto žiemos spalvos“, 2017

 

Ar riba būtų Klaipėdos uosto ir marių susiliejimo krantas, ar gamtos ir žmogaus santykio linija, ar spalvų paletės niuansų atskyrimas, šiandien ribinės egzistencinės problemos, neapibrėžtumo, nerimo, nežinios ženklai kultūriniame gyvenime sulaukia gerokai daugiau dėmesio.

 

Pokalbis su N. Poškute-Jukumiene ČIA

 

Draugai