2020 m. lapkričio pradžioje Vilniuje Prospekto galerijoje atidarytos Alvydo Lukio parodos „Ne tik šak­nys...“ lankymą sustabdė antrasis visuotinis karantinas. Parodą vėl buvo galima pamatyti šių metų kovą, bet, kaip autorius pastebi: „Paroda sumušė kabėjimo rekordus, bet pamatė nedaugelis...“

 

Juozas Lukys. Nuotrauka iš Sibiro, 1954–1958 m., pigmentinė spaud

 

A. Lukys pasakoja, jog šis projektas brendo ilgai, o jo pradžia siekia tėvų, senelių ir kitų artimųjų tremties metus: „Jonas ir Agota Lukiai su nepilnamečiu sūnumi Juozu, 1948 m. ištremti iš nuosavo ūkio Buvainių kaime, Joniškio rajone, bei Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu, tais pačiais metais ištremti iš Sauginių kaimo, Šiaulių rajone, atsidūrė viename barake... Aldona su Juozu sukūrė šeimą, o per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą...“

Kiek vėliau, 1958 m., Aldonos ir Juozo šeimoje gimė Alvydas Lukys – fotografas, menininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, vienas iš Fotografijos ir medijos meno katedros įkūrėjų, ilgametis šios katedros vadovas. Per kūrybinės karjeros metus A. Lukys surengė reikšmingų personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, į meno pasaulį išleido ne vieną mokinių kartą.

 

Alvydas Lukys. „Botanica. Lapų serija“, 2020, 60 x 60 cm, pigmentinė spauda

 

2020 m., jau sumažėjus akademinės veiklos tempui, į parodų sales autorių sugrąžino... botanikos studijos. Ši, daugiau kaip dešimtmetį trunkanti, augalų stebėjimu grįsta vaizdinė estetika sujungė tėvo ir sūnaus fotografijų archyvus. Parodoje „Ne tik šaknys...“ eksponuotų fotografijų seka sudaryta autoriui apmąstant augalo ir žmogaus likimo paraleles. Parodoje naudojami Juozo Lukio (1927–2001) fotonegatyvai iš tremties vietų Irkutsko srityje, vėlesnio laikotarpio jau sugrįžus į Lietuvą ir A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Parodos anotacijoje autorius sako: „...žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių...“ Tėvo sudaryti šeimos albumai autoriui tapo ir pirmąja fotografijos mokykla, jo dėka A. Lukys susipažino ir su pačiu fotografijos amatu.

Prisimindama šią A. Lukio parodą nusprendžiau pakalbinti patį autorių ir pasidalyti viena asmenine impresija prisiminimu, kurį sukėlė „Ne tik šaknys...“. Paskutinėje savo prieškarantininėje kelionėje po, ko gero, visų mūsų taip mėgstamą Veneciją, belaukdama potvynio, atokios nedidelės meno galerijos vit­rinoje pamačiau italų menininko Bruno Munari’o 1970 m. išleisto darbų katalogo „Presenza Degli Antenati“ („Protėvių buvimas“) fragmentą:

 

 

„Protėvių buvimas

Kai mano močiutė Luigia pamatydavo naujagimį, apžiūrėdavo jį, ir tada nenuleisdama nuo jo akių pasakydavo, kad jo nosis yra kaip jo motinos, jo akys kaip jo tėvo, bet jo išraiška yra kaip tetos Bernardos, kuri gyvena Veronoje, bet niekada neaplanko; jo ausys kaip senelio, burna kaip mano sesers Kim. Kūdikis nusišypsotų ir mano močiutė tęstų toliau: jo šypsena kaip tavo dėdės, kurio ji nematė nuo to laiko, kai jis paliko miestą, ir dabar dirba (ar tik tariasi tą darantis) Australijoje, bet mes jau seniausiai nieko apie jį negirdėjome...“

 

Tuo metu pagalvojau, jog B. Munari’o močiutė Luigia, kurią jis aprašo, veidus skaito kaip aš vaikystėje fotografijas giminaičių namų albumuose. Labai panašiai pasijutau ir įžengusi į parodos „Ne tik šak­nys...“ ekspozicijos erdvę. Ant vienos jos sienos pamačiau ir verkiančio vaiko, kone natūralaus dydžio, fotografinį atspaudą. „Kūdikio“ veidas man pasirodė matytas. Beveik iš karto supratau, jog buvau sutikusi ne tik Vilniaus dailės akademijos auditorijose, gyvenime, bet atpažinau ir skirtingose šios parodos herojų fotografijose, jų veiduose.

 

Juozo Lukio nuotrauka.

 

Juozas Lukys. Nuotrauka iš Sibiro. 1954–1958 m., pigmentinė spauda.

 

Juozas Lukys. Nuotrauka iš Sibiro. 1954–1958 m., pigmentinė spauda.

 

Pirmiausia noriu paklausti, ką iš tiesų žmogus atpažįsta žiūrėdamas į fotografijas?

Gražiai pradėjai. Todėl nesunku ir atsakyti. Visą gyvenimą mokomės atpažinti ir pradedame nuo artimųjų. Kitas dalykas – kokios asociacijos kyla iš to vadinamojo proceso. Nesinori kalbėti apie kognityvinius ir psichologinius mechanizmus, o metaforiškai, matyt, atpažįstame kitus savyje arba save kituose. Man visada buvo įdomu, kas išeina lyginant bendrumą turinčius dalykus. Per pasikartojimą ir skirtumą arba, kitaip tariant, kalbėti per tipologijas.

 

 

Parodoje svarbi vilties tema. Kas šiuo atveju bendra tarp vilties ir fotoaparato, fotografijos?

Universalia prasme nedaug arba beveik nieko. Bendra lygiai tiek, kiek ir tarp plunksnakočio ir vilties. Vilties tema yra veikiau mano kuriamas naratyvas, kurį įžiūrėjau tame laike. Pati situacija – represijų metai pokario Lietuvoje, paskui tremties kelionė, pagaliau nežmoniškos sąlygos įsikuriant Sibire, – atrodo, turėjo sugniuždyti natūralius žmogiškus poreikius, jau nekalbant apie estetinius. Po Stalino mirties atsiradęs fotoaparatas ir paveikslavimosi ritualas (iki krioklio, prie kurio fotografuotasi, buvo keliaujama dvi paras) greičiausiai ir yra tos vilties ženklai, pasiūlę tokią mintį. Ji nėra išvystyta, o grįžus į komunistų valdomą Lietuvą dėl tos vilties ir nebuvo tikslo stipriai akcentuoti nerimo temos. Nors augalų „portretais“ tą akordą bandžiau paspausti. Ši augalų kontrapunkto idėja kilo iš vienos spalvotos fotografijos (šeimyninis port­retas prie upės. Žr. ant 4 viršelio – red. past.), kurioje aptikau dirbtinę dekoraciją – pirmas planas apkaišytas kažin kokio krūmo, gal alyvos, šakelėmis. Yra ir nespalvota šios scenos nuotrauka, matyt, fotografuojant nepasitikėta, kad su spalvota juosta viskas pavyks. Ją specialiai įtraukiau kaip tam tikrą sustiprinimą. Beje, ši scena padiktavo ir pavadinimą „Ne tik šaknys...“. Šaknis mes suprantame ir metaforiškai. Tos kyšančios šakelės juk be šaknų. Kaip ir tremtis – atplėšimas nuo šaknų. Prašau atleisti už šį simbolizmą. Nesusilaikiau.

 

 

Parodoje vaizdų seka sudaryta gretinant šeimos fotografijas, giminių portretus ir augalus. Parodos pavadinimas sako, jog esama šio to daugiau nei tik šaknys. Ką žino menininkas ir ko nemato žiūrovas? Kitaip tariant, kokios istorijos susijusios su šio projekto atsiradimu?

Iš dalies jau atsakiau... Ši augalų ir žmogaus likimo paralelė tiesiog naratyvinis poetinis metodas. Žinoma, jis turi priežastį. Paroda brendo labai ilgai, sunku net pasakyti, kada prasidėjo. Tėvo fotografijų albumai nuo vaikystės man buvo vizualinės kalbos mokykla. Paroda susikomponavo tik tada, kaip tam naratyvui radau raktą. Gerai, kad žiūrovui susidaro įspūdis, jog tai giminių portretai. Tremtiniai – jie ten buvo sumesti kaip nereikalingi daiktai – tapo artimi, vieni kitus vadino sibiriakais. Grįžę susitikdavo, vieni kitus įspėdavo, kad yra sekami. Nors buvo gavę dokumentus apie reabilitaciją, namie jų niekas nelaukė, turtas buvo konfiskuotas ir negrąžintas. Sunku pasakyti, kas būtų atsitikę, jei ne giminės, kurie, suteikdami pagalbą, beje, taip pat rizikavo.

 

 

Sakote, tėvo sudaryti šeimos fotografijų albumai buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, dėl kurios susipažinote su šiuo amatu. Kaip pats tėvas vertino jūsų kūrybą? Ar turėdavote progų apie tai pasikalbėti?

Taip, iš jo gavau pirmas fotografijos technologijos pamokas, padovanojo fotoaparatą „Smena 6“... Jam patiko, ką tada dariau, jo nuomone, meniškai. Bet vėliau, kai ėmiau rimčiau domėtis fotografija, mano darbai jam atrodė keisti ir nelabai suprantami. Sakydavo: kuo man blogiau, tuo geriau. Šioje parodoje pabandžiau neišsišokti ir likti fone, tokiu pritariančio balso komentatoriumi, it choru graikų dramose.

 

 

Daugiau kaip dešimtmetį domitės augalais ir jų auginimu, kuris, kaip sakote, jums reiškia ne ūkininkavimą ar mokslines studijas, bet veikiau susijęs su gamtos stebėjimu, mokymųsi iš augalų priežiūros klaidų ir sėkme. Augalų stebėjimu grįsta fotografinė estetika virto dešimtmetį trunkančiu projektu. Kas toliau?

Kas toliau? Pats sunkiausias klausimas. Visą tą laiką renku medžiagą – fotografuoju gana įvairia technika, kai kuriuos aparatus gaminuosi pats. Kol kas iš tos serijos – „Ars Botanica“ – keliose parodose (taip pat šioje, ir gana specifiškai) parodyti tik fragmentai. Kartais pakviečia kuratoriai iš užsienio, pvz., iš Čensta­kavos sakralinio meno trienalės „Świętość natury?“ („Gamtos šventumas?“). Lietuvoj nelabai kam įdomu, nors, vilnijant spekuliatyvaus realizmo bangai, matau pasirodant panašių darbų šia tema. Tenka galvoti apie personalines parodas. Vienos iš jų kontūrai jau ryškėja.

 

Alvydas Lukys. „Botanica. Lapų serija“, 2020, 60 x 60 cm, pigmentinė spauda