× Oksana Judakova

Kauno paveikslų galerijoje iki liepos 27 d. veiks paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ (kuratoriai Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, dr. Karolina Jakaitė, Aidas Kulbokas). Šiemetiniuose Meno kritikos apdovanojimuose „Meninink(i)ų ir kuratorių tekstų“ kategorijoje laureatėmis tapo A. Petrulienė ir V. Mikelionytė už šios parodos tekstus. Komisija jų darbą įvertino už autorinį meistriškumą ir ironijos žaismę, tyrimo medžiagą paverčiant interaktyvia refleksija, už parodos eksponatų įgalinimą tekstais.

Kalbuosi su viena iš kuratorių A. Petruliene. Ji baigė studijas Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar Kauno kolegija) ir VDA Kauno dailės institute, dirbo iliustratore, Kauno dailės institute dėstė grafiką. Nuo 2001 m. dirba Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Švietimo skyriuje. 2005 m. kartu su vyru, menininku Dariumi Petruliu, įkūrė „Psilikono teatrą“. Menininkės sritys – grafika, šiuolaikinis menas, meno edukacija.

 

Šiemetiniuose Meno kritikos apdovanojimuose („Meninink(i)ų ir kuratorių tekstų“ kategorijoje) laureatėmis tapo Auksė Petrulienė ir Vaiva Mikelionytė. Auksės Petrulienės asmeninio archyvo nuotr.

 

Kartais atrodo, kad to visur girdimo „sovietmečio“ galėtų būti mažiau. Tai laikotarpis, su kuriuo turime stiprų ir gyvą ryšį – dar gyvi amžininkai, atmintys (tegu ir meluojančios, pakitusios, selektyvios), gana gausiai yra likę eksponatų, artefaktų, dokumentų. Bet kartu tai ir jautri tema – karas Ukrainoje tarsi atvėrė neužgijusią ar netinkamai sugydytą žaizdą. Taigi, kuruoti parodas apie sovietmetį yra lengva ar sunku? Ar dabar, kai viskas taip jautru, tam yra tinkamas laikas? Ar mes tiesiog pribrendome to laikotarpio tyrinėjimui?

Tas įkyrus, parazitinis žodis „sovietmetis“ imtas vartoti jau įžengus į nepriklausomybę, mėginant įvardyti ką tik pasibaigusį, pergyventą istorijos etapą. Pirmiausia jį pasigavo publicistai, netrukus perėmė ir istorikai. „Sovietmetis“ yra nukenksmintas žodis, ne toks kietas kaip „okupacija“. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje gal ir derėtų vengti žodžio „sovietmetis“. Bet jokiu būdu ne to laikotarpio tyrinėjimo ir permąstymo. Ypač šiuo metu. Nemanau, kad sudėtingo istorijos etapo nagrinėjimas yra žaizdos draskymas. Nors „Pasakon“ iš Medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus mes atsitempėme chirurginę lempą, bet kraujo nėra. Viso labo atkimšom užakusį ašarų lataką. Būna, žmonės parodoje apsiverkia – neseniai pati raminau, apie kitas ašaras tik girdėjau pasakojant. Deja, lyg koks nuodėmklausys turiu tas istorijas nutylėti. Taigi, kodėl dabar ne laikas kalbėti apie jaudinančius dalykus? Negi turėtume gūžtis nuo šešėlio, artėjančio iš rytų? Taip, yra baisoka: iki karo kikenome fonduose suradę Petro Stausko paveikslą „Kariai su vaikais“, kur po anuometinę Lenino aikštę Kaune svyrinėja kareiviai – dideli kaip kokie ant pakabų aukštai iškelti naftalininiai paltai. Prieš trejus metus atrodė lyg negrįžtama praeitis. O šiandien tai vienas baisiausių pa­rodos vaizdų. Kas, jei smėlio laikrodis bus apverstas ir naftalinas vėl subyrės į Vienybės aikštę?

Antra vertus, sovietmetį tyrinėjančios parodos gali nuteikti ir labai optimistiškai, nes lengva išmatuoti, ar toli pabėgome nuo sovietmečio – nors tik 35 metai, mes nutolome šviesmečiais. Visgi negrįžtamai!

Kuruoti tokias parodas sunku, kol nepagauni pusiau­svyros. Reikia šiek tiek lyno akrobato įgūdžių, kad nesukluptum. Viename šone tyko pavojus parodyti labai plokščią vaizdą ir paneigti visų to laiko žmonių gyvenimus, įskaitant ir savo paties, – pateikti istoriją kaip priplotą sudžiūvusį drugelį (o juk nebuvome bekraujai). Kitas kraštutinumas – nukrypti į per daug sultingą nostalgiją, kuri duotų peno koloradams, net jeigu nebuvo tokių ketinimų.

Nagrinėdama sovietmečio temą nesi naujokė. 2017 m. Kauno paveikslų galerijoje inicijavai pirmąją Lietuvoje bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“. Kuravai Kauno pramonės atmintį tyrusį parodų ciklą: „Didžioji pramonė“ (2017), „Dar kartą apie „Drobę“: kas pastatė ir kas sugriovė?“ (2018), „Atminties popierius“ (2019), „Inkaras“ (2020), „Banga“: žmonių balsų kanalas“ (2021). Taigi, aprėpei didžiulius miesto atminties laukus. Bet ši paroda kitokia, juk vaikystė paliečia mus visus. Spėju, kad ji gausiai lankoma – žmonės ateina įsitikinti, ar jų vaikystės atsiminimai atitinka parodoje pateikiamą vaikystės vaizdą. Dažnokai girdžiu vienokių ar kitokių priekaištų. Paroda ir sužadina asmeninius prisiminimus, ir tarsi neatliepia tam tikro menamo lūkesčio. Kaip manai, kokių neatitikimų patiria žmonės?

Paroda ir nesiekia atliepti visų ano meto vaikų lūkesčių. Kavinė „Pasaka“ gal ir norėjo palepinti savo lankytojus, bet paroda – tikrai ne. Mes ją dėliojome taip, kad atsirastų dvilypis jausmas: viena vertus – šviesiausi vaikystės prisiminimai, kita vertus – sistemos blogis. Nujaučiu, ką ji labiausiai erzina. Tuos žmones, kurie mano, kad jų šviesi vaikystė prabėgo sėdint ant močiutės kelių ir sovietmetis esą jų išvis nepalietė. Tokie nepalytėtieji susierzina, kad paroda jų vaikystės paveikslo kamputyje parodo tokį mažiuką, kaip musės paliktą, bet visgi sovietinio šūdo gabaliuką. Oi, kaip nemalonu.

Kartą sutikau lankytoją, besiblaškančią „Disciplinos maršo“ koridoriuje, kuris rodo idealų sovietinio žmogaus formavimo ciklą ir į vaikystę nutaikytą propagandą. Moteris įtūžusi šaukė: „Kodėl jūs neparašėte ant sienos didelėm raidėm, kad visa tai mūsų NEPAVEIKĖ! NE-PA-VEI-KĖ!!“ Labai norėčiau taip užrašyti, bet tai būtų melas. Nes veikė. Net jei buvai absoliučiai atsparus pionierių vadovių nesąmonėms, jeigu neveikė propagandinės kalbos, veikė nutylėjimai. Veikė istorijos nežinojimas – savo giminės, Lietuvos istorijos. Nuo manęs slėpė giminės partizaniškas šaknis, nes ir taip jos vis išlįsdavo ne vietoj: mama (mokytoja, vienu metu dirbusi Švietimo skyriuje) privargo su mano atvirais atsakymais „anoniminėse“ mokyklos anketose, už tai galėjo netekti darbo. Visi turėjom vaikščioti lyg su pagalvėm ant galvų, pridusinti to nežinojimo.

Bet apie propagandą parodoje – tik vienas nedidelis, ratu vedantis koridorius. Užtat visas trečias galerijos aukštas („Vaikas kaip laisvė“) pasakoja, kaip mes atsilaikėme, kaip vis dėlto užaugome, kas buvo tas priešnuodis. Iš tikrųjų pats sovietmetis mane domina mažai, labiau ta slapta tautos gysla, ta požeminė upė, kuri išplukdė mus daugmaž sveikus ir gyvus iki šių dienų. Paroda skirta ne tik ekspertams, kurie valgė „Pasakoje“ ir gyveno anuomet, todėl „ir taip viską žino“. Ji skirta ir nepriklausomybės vaikams – nemačiusiems, nepatyrusiems to laikotarpio gyvai.

Atidžiai stebiu žmonių reakcijas ir tai, kas mane pasiekia, – pradedant atsiliepimų knyga (kurioje įrašų kiekis toks, koks paprastai neatsiranda per dvejus metus), socialiniais tinklais, recenzijomis ir baigiant atsitiktiniais susidūrimais parodoje. Priekaištai nesudaro nė procento. Štai pats gražiausias atsiliepimas: „Toks jausmas parodoje, kad tuoj už kampo sutiksiu save.“ Supratau, kad neretai lankytojai vaikšto savo galvoje, o ne parodoje. Gal tai ir yra siekiamybė – pa­roda kaip vidinė kelionė? Tokia ir yra „Pasaka“ – jos suvokimas labai priklauso ir nuo žmogaus vidinių galerijų.

 

Parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ fragmentas. Marijos Valasevičiūtės nuotr.

 

Matome daug architektūrinių sprendimų. Kartais atrodo, kad parodos architektūra užgožia arba paslepia eksponatus. Ypač tai ryšku salėje, rodančioje vaikiškas knygas. Tai pasirinkimas ar išsisukinėjimas?

Eksponatų ir architektūros supriešinimas skamba labai senamadiškai. „Pasaka“ nėra istorijos muziejaus ekspozicija, tai šiuolaikinio meno instaliacija. Taigi taip ją reikėtų ir skaityti – kaip vientisą kūrinį, o ne kaip atskirų eksponatų pristatymą. Paroda užima visą pastatą, jos triaukštis pasakojimas turi aiškų scenarijų, pagal kurį sukonstruotos erdvės. Eksponatai gana skirtingos prigimties – nuo tapybos iki šikpuodžio, nuo laipynės „Gaublio“, kuris tik perpjovus perpus tilpo į salę, iki 2 cm skersmens motinystės medalio, nuo guminio žaislo iki skulptūros, nuo teksto iki garso. Absoliučiai visi eksponatai yra vienodai svarbūs liudininkai. Suvaldyti tokį liudininkų orkestrą, apimantį 1500 kvadratinių metrų ekspozicinio ploto, yra žygdarbis. Architektai Jautra Bernotaitė, Paulius Vaitiekūnas ir Andrius Ropolas („Office De Architectura“) tai padarė, nepabijosiu skambumo, genialiai.

Geltona prisiminimų šviesa ekspozicijoje, kintančio mastelio jausmas (vietomis tu sumažėji, o kartais užaugi kaip Alisa), „Pietų miego“ ir „Gimdyklos“ instaliacijos, „Disciplinos maršo“ „gardelis“, „Žaislų daktaro maišo“ salė. Ir, žinoma, „Pasakų abėcėlė“ – miškas su 32 šviečiančiomis drevelėmis, kiekviena jų kviečia į asmenišką akistatą, kone intymų susitikimą su kruopščiai atrinktu tekstu ar vaizdu. Niekaip nesutiksiu, kad šioje parodoje architektūra kažką užgožia – ji viską atveria! Atveria netikėtais ir įdomiais rakursais – vitražų „blogąsias“ puses, žaislų konsteliacijas iš apačios, gimdymus iš viršaus... O kur dar putplasčio cukraus gabaliukai – ekspoziciniai baldai, kurie po parodos bus perdirbti ir vėl panaudoti kaip apšiltinimo medžiaga.

Ar ši paroda „pririšta“ prie Kauno? Kaip ji kalbėtų kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje? Šiauliuose? Panevėžyje? Apskritai – ar pažįsti Lietuvą?

Paroda neišvengiamai yra kaunocentriška – čia net du kaunietiški fenomenai: pirmoji vaikų kavinė „Pasaka“, taip pat „Žaislų daktaras“. Tačiau paroda apglėbia ir vaikystes iš kitų Lietuvos miestų ar miestelių. Toks Lietuvos apkabinimas nebuvo sunkus, nes paro­dą kuravome drauge su kolegomis, kurie nėra tokie šimtaprocentiniai kauniečiai kaip aš. Pavyzdžiui, joje daug Panevėžio, nes iš ten kilęs A. Kulbokas, jis „padengė“ tą regioną absoliučiai originaliomis parodos istorijomis ir nematytais fotovaizdais. Kuratorės V. Mikelionytės šeima turi ryšį su Kėdainiais – taip į parodą atkeliavo įdomi kolūkinio darželio Labūnavoje istorija. O tu, Oksana, buvai mūsų žemaitiškas žvalgas, todėl parodoje turime Tytuvėnų vaikystės perliuką. Rasime nemažai Alytaus vaikystės – dėl čia kūrusių fotografų Vytauto Stanionio ir Zenono Bulgakovo. O Tomo Biržiečio šeimos albumų nuotraukų kolekcija leidžia žvilgtelėti į Saldutiškio ar kitų mažų miestelių vaikystes. Yra ir kaimiškos vaikystės: nors nėra jai sukurtos atskiros erdvės, bet tie žemės grumsteliai visur pasibarstę.

2021 m. interviu kultūros svetainei „Kultūros atlasas“ sakei, kad „labiau nei fabrikai yra sugriuvę ryšiai tarp žmonių“. Nuo to laiko nutiko daugybė pasaulį drebinančių įvykių. Ką apie tai manai dabar?

Dabar reikia užimti aiškią poziciją. Praėjo laikai, kai buvo galima sakyti: ak, juk nėra viskas juoda ir balta, tiesa kažkur per vidurį, – tai yra taikos meto prabanga. Vis dėto, nors turi rodyti pirštu į blogį, įvardinti jį, kartu privalai išsaugoti jautrumą. Kapojantis su priešu nepradėti naikinti savo paties kūno – tokia lietuviams būdinga savižala visai netinka karo akivaizdoje.

Ar galėtum pasakyti, kad tave, kaip kuratorę ir menininkę, šita paroda pastūmėjo link naujos, dar nenagrinėtos temos?

Ko gero, mes jau ateiname į pasaulį su savo temų rinkiniu – su tokia mums uždėta kuprine, savotišku baziniu rinkiniu. Mes žingsniuojame, o tos temos kuprinėje barška. Kiek jas išskleisi, priklauso nuo aplinkybių. Vienoj kuprinėj būna įdėtas parašiutas, kitoj – tik šaukštelis, na, ir krapštaisi su savo kuprinės turiniu iki kelionės galo.

Penketą metų tyrinėjau fabrikus, paraštines industrines istorijas. Sutikau daug žmonių, jie tiek lobio primetė į mano temų kuprinę. Fabrikų istorijose slypi didžiulė laikmečio pažinimo galimybė. Kaip gražiai yra pasakiusi Ieva Balčiūnė, su kuria pirmiausia susitikome per industrijos, o ne vaikystės temą: nuo fabrikų, lyg akmenuką įmetus į vandenį, sklinda raibuliai – jie vis plačiau ir toliau atitrūksta nuo epicentro. Tie raibuliai kol kas sklis plačiai – šita paroda dar labiau pastūmėjo susitelkti į universalius klausimus.