Eglė Juocevičiūtė. A yra dėl to, kad yra b, o b yra dėl to, kad yra a

Tarkime, turime tuščiavidurį cilindrą, paprasčiau pasakius – vamzdį. Jei užgausime vamzdį, išgirsime pratisą garsą, nes smūgio banga sukelia virpesius vamzdyje. Virpesių dažnis lemia garso aukštį. Jei vamzdis suvirpa 132 ciklus per sekundę, šio garso dažnis yra 132 Hz. Užgavus vamzdį, smūgio banga keliauja vienodu greičiu. Kuo ilgesnis vamzdis, tuo ilgesnis kelias smūgio bangai ir tuo žemesnis dažnis bei garsas.

*
Mums matoma šviesa išsitenka šviesos spektre tarp maždaug 400 nm ir 700 nm ilgio bangų. Skirtingo ilgio šviesos bangos yra skirtingų spalvų: nuo trumpų violetinių ir ilgų raudonų. Balta šviesa – visas šviesos bangų spektras, matomas vienu metu.

*
Šias fizikos aksiomas pravartu prisiminti artėjant prie Tomo Daukšos (g. 1988) darbų apžvalgos. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūroje, jis užsiima iš pirmo žvilgsnio nevisiškai meniškais eksperimentais. Pradėdamas nuo tapybos, dar 2011 m. instaliacijoje „Pušynas“ jis išplėtojo matematinę-loginę šios miško rūšies sandarą. Plokštuminė ritminė juodai balta struktūra (aiškumo dėlei – panaši į brūkšninį kodą) iš akrilo ir drobės perėjo į kintamą plokštuminę struktūrą vaizdajuostėje, vėliau perėjo į garsą, o tada – į kelių planų erdvinę struktūrą metaliniame objekte; šioji trumpam grįžo į organinio stiklo plokštumą, paskui – į erdvinės struktūros pjūvį organiniame stikle; pjūvis atlaikė videoformato išbandymus, ir galiausiai nutįso du žybčiojantys šviesos objektai. Jei prieš keletą akimirkų pagalvojote, kad tokio komplikuoto teksto jau seniai nesate skaitę, bet vis dėlto iki šio sakinio nesiliovėte skaityti, galiu pasiaiškinti, kad aprašomi meno kūriniai dažniausiai paveikia rašymo manierą, o Tomo matematinės-loginės sistemos priverčia kalbėti loginėmis abstrakcijomis.
Vis dėlto poetinis instaliacijos „Pušynas“ motyvas žiūrovams sudarė sąlygas nardyti savo poetinių asociacijų verpetuose – nesvarbu, kiek jį suabstraktintum, pušynas lieka pušynu, apdainuotu šilu, kuriame ankstyvą rytą taip mistiškai žyra saulės spinduliai, o kur dar įvairialypės asociacijos, kylančios dėl skirtingų struktūros pateikimo formų. Tomui ši neišvengiamybė pasirodė verta dėmesio, todėl magistro darbe kuriamoms loginėms struktūroms jis nesuteikia jokio poetinio interpretacinio pagrindo ir stebi, kas išeis iš šio eksperimento. „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus pristatyti trys naujo jo projekto, kuris pavadinimo dar neturi, objektai.
Pirmas objektas – tai metalinis vamzdis, kurio galuose įtaisytos garso kolonėlės, skleidžiančios 132 Hz – garsą, kokį skleistų užgautas tokio ilgio ir pločio (230 x 10,8 cm) vamzdis, arba, moksliškiau pasakius, kokį dažnį toks vamzdis rezonuoja. Tad vamzdis, toks, koks jis yra, priklauso nuo garso, o garsas – nuo vamzdžio. Tai visiškai uždara loginė sistema. Idealus eksperimento rezultatas turėjo būti garsą panaikinantis ir vibruojantis vamzdis, tačiau išėjo kiek kitaip: judant aplink vamzdį, patenkama į labai aiškias ribas turinčias garso zonas.
Antras objektas yra priklausomas nuo fizikinių šviesos savybių. Tai aliuminio dėžutė su ruoželiu baltai šviesai išsiveržti, dėžutės kraštinių proporcijos priklausomos nuo matomų šviesos bangų ilgio tarpusavio proporcijų: 400 nm ir 700 nm = 4 ir 7. Konkretus kraštinių ilgis atsirado intuityviai žaidžiant su 4 ir 7 proporcija, ieškant tinkamos formos „šviesai uždaryti“. Taip dėžutės aukščio ir ilgio santykis tampa 4 ir 14, o pločio ir aukščio – 1 ir 1,5.
Trečias objektas – šviesos projekcija, kurioje matome kvadratinį šviesos rėmą. Rėmo plotas yra tolygus jo apribotam plotui. Projekcijos laikas yra baigtinis, nes, Tomo manymu, kvadratas yra baigtinė forma, todėl kas 9,89 s projekcija nutrūksta – šis laikas pasirinktas remiantis šviesos ir jos ribojamo ploto įstrižainių santykiu.
Tokios uždaros loginės sistemos, kaip minėjau, skirtos specifiniam kiekvieno iš mūsų asociacijų laukui. Mano galva, tai labai rafinuotas žaidimas su filosofinėmis sistemomis, besiaiškinančiomis, kaip randasi reikšmės. Maniškėms asociacijoms pirmiausia buvo svarbu medžiagiškumas (tamsus ir šviesus metalas, efemeriška šviesa) ir formos vizualumas (cilindro, stačiakampio ir kubo tūriai) –­ tai lyg konceptualaus meno formų stereotipų komentaras. Iš pirmo žvilgsnio –­ tai grynasis formalizmas, forma čia yra tiek priežastis, tiek tikslas. Tačiau šis formalizmas – logiškai daugiasluoksnis, konceptualus ir nepaleidžiantis (jame yra kažkas labai nepatogaus, bet įtraukiančio) bent porą dienų po pirmo įspūdžio. Belieka laukti projekto tęsinio ir baigtinės instaliacijos.

Tomo Daukšos instaliaciją „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti kovo 7–14 dienomis.

T. Daukšos instaliacija – 4 viršelyje.