Vaikas, sėdintis po sūpynėmis, kurios, už jo nugaros pakilusios į aukščiausią tašką, tuoj pradės dideliu greičiu leistis ir aiškiai kliudys vaiko galvą. Vaikinas, sėdintis prie parvirtusio dviračio sulenktu priekiniu ratu. Dar vienas vaikinas sėdi po medžiu, kurio nulūžusi šaka guli šalimais. Tai trys situacijos iš Vladislavo Novickio (g. 1990), Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros ketvirtakursio, situacijų-instaliacijų serijos „Be pavadinimo" (2012–2013). Su pastarosiomis dviem instaliacijomis žiūrovai jau supažindinti, o trečioji bus pristatyta „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje balandžio 25 dieną.
Sudedamosios dalys iš esmės visose situacijose tos pačios: objektas, nurodantis buvusią ar būsimą pavojingą situaciją, ir subjektas – gyvas žmogus, ramiai sėdintis, kvėpuojantis, mirksintis, galbūt retkarčiais apžvelgiantis žiūrovus. Būtų idealu, jei žmogus prie objekto sedėtų visą ekspozicijos laiką. Galėtume ilgai stebėti šį keistą realybės, virtualybės ir vaizduotės konstruktą: įvykis nutiko iš tikrųjų, buvo nufotografuotas, o dabar sukuriama gyva fotografija. Perteikti judesį ar veiksmą – pagrindinė dailės užduotis nuo piešinių ant uolų sienų laikų (leidžiu sau atsiriboti nuo ritualinių tų piešinių prasmių). Vėliau tapyboje buvo nuolatos tobulinami metodai perteikti judesį, veiksmą, įtampą. Išradus fotografiją, atrodė, kad įvykęs vyksmas perteikiamas visiškai tiesiogiai, o ką jau kalbėti apie kino kameros privalumus. Šiais laikais kino kamera galima sukurti tokį vyksmą, koks iš tiesų gyvenime net neįmanomas.
Kuriamų vaizdų nebematuojame matu „kaip iš tikrųjų" ir gyvenimą matuojame kitu matu – „kaip kine". Iš kuriamų vaizdų reikalaujame nebe realybės imitacijų, o ko nors esmingesnio. Kino, televizijos ir interneto atsiradimas nesunaikino teatro, baleto ir operos salių, tiesiog davė peno suvokimo psichologijai. Mes ten vis dar einam pajusti tiesioginio, per jokias perdavimo priemones nepertrans­liuoto ryšio tarp žiūrovo ir atlikėjo. Šis tiesioginis ryšys apima ir vizualiuosius menus, performatyvaus meno įvykius šiuo metu netgi galima pavadinti pagrindine vizualiųjų menų mada. Performatyvumas – tai būsena, kai atliekamas veiksmas atlikėjui reiškia daugiau nei matoma plika akimi (kasdienis pavyzdys: rankos paspaudimas –­ pagarbos ženklas) ir kai jis atliekamas suvokiant, kad tave kas nors stebi (žiūrovai ar kameros akis). Darydami įprastus veiksmus pabandykite įsivaizduoti, kad esate įdėmiai stebimi, ir pateksite į performatyvumo būseną, padėsiančią pamatyti tas paslėptas ir pamirštas reikšmes.
Tad sėdintys Vladislavo žmonės atlieka performatyvų veiksmą. Iš Vladislavo jie gauna vienintelį nurodymą – nieko nevaidinti. Tačiau mes žiūrim į juos, o jie vaidina, kad ne vaidina. Ir kartkartėm pažiūri į mus. Mums leidžiama į jį žiūrėti, jis įkūnija paveikslą ar fotografiją, kurią apžiūrinėdami nesigėdytume. Tačiau čia –­ gyvas, nieko nedarantis žmogus, į kurį nėra jauku spoksoti. Tad taip Vladislavas žaidžia su mūsų žvilgsniu ir suvokimu.
Tuo tarpu situacijų siužetai pagrindžia norą sustabdyti tas sėdėjimo akimirkas: tai sekundė prieš (sūpynių atveju) ir minutė po pavojingo ir skausmingo įvykio. Žinodami, kad sūpynės praskels vaikui galvą, akimirką žvelgiame iš ateities ir natūralių globėjiškų jausmų genami norime patraukti vaiką į šalį. Kitais dviem atvejais žvelgiame į akimirką realiu laiku –­ stebime žmogų, patyrusį fizinį sukrėtimą. Kiekvienas mūsų galime prisiminti, kaip šoko būsenoje trumpam patenkame į kitaip nepasiekiamą sąmonės vakuumą – viskas aplinkui išnyksta, o mintys būna visiškai netikėtos, neadekvačios situacijai, bet itin skaidrios.
Kritimo iš medžio situacija „Be pavadinimo" serijoje atsirado Vladislavui atlikus performatyvą „Nida 1" (2011). Lengvo uragano dieną Vladislavas nutarė pakovoti su stipraus vėjo baime ir beveik valandą pririštas sėdėjo ant kopėčių Nidoje prie jūros. Kopėčioms linguojant, apniktas panikos menininkas pradėjo abejoti, ar tikrai verta rizikuoti sveikata dėl meninės saviraiškos. Netikėtai, pirmai panikos bangai nuskaidrinus sąmonę, Vladislavui atėjo mintis, kad šiuo jo gyvenimo momentu jam tai tinka. Ir vertėjo rizikuoti, kad pajustų šitą skaidrumą. Todėl situacijoje „Be pavadinimo (Medis)" jis pagerbs akimirkas, kai staigiu judesiu persijojam savo vertybes.

Vladislavo Novickio kūrinį „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti balandžio 25–gegužės 2 dienomis.

Vladislavo Novickio improvizacija „Be pavadinimo" – 4 viršelyje.