Vieni svarbiausių „Kaunas – kultūros sostinė 2022“ renginių – Marinos Abramović paskaita ir paroda. Kaži, ar menininkę kam nors dar reikia pristatyti, bet dėl visa ko: tai performansų močiutė, sužibėjusi dar 7–8 dešimtmečiais, vėliau kūrusi performansus su mylimuoju Ulajumi, dar vėliau – nuskynusi Venecijos bienalės apdovanojimą, tačiau bene labiausiai išgarsėjusi performansu „Dalyvauja menininkė“ („The Artist is Present“, 2010), kuriame 3 mėnesius, 8 val. per

dieną, sėdėjo ant kėdės kantriai žvelgdama kiekvienam, atsisėdusiam priešais ją, į akis. Šiandien Marinai 75-eri, ji noriai vežioja savo kūrinių retrospektyvas po pasaulį, tad Kaunas – jokia išimtis ir galimai vienas svarbesnių organizatorių pasiekimų.

 

 

Prieš parodą gerokai nervinuosi – vis kalbuosi su savimi, užklausiu savo būseną, nusiteikimą, koncentraciją. Tarsi eičiau į susitikimą su pačia M. Abramović. Jau žengdama K. Donelaičio gatve pritaikau ir kelias jutube išmoktas kvėpavimo technikas – turbūt siekdama įtikinamiau nusimesti pati save, įsivaizduoju lyg stodama akistaton su menininkės performansais turėčiau būti švari ir be išankstinių nuostatų. Taip, M. Abramović mane pagirtų – tad aukščiau kilsteliu galvą.

Parodoje „Būties atmintis“ Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamos rinktinių M. Abramović kūrinių – performansų ir videodarbų – videoinstaliacijos. Pirmojoje salėje neįprastai tamsu, pirmiausia paliečia garsas, tiksliau – galybė jų: Marinos ir Ulajaus pliaukšėjimas vienas kitam per skruostus, pratisas staugsmas, nuogų kūnų plakimasis į kolonas, bet viską nustelbia pirmasis nufilmuotas menininkės performansas, kuriame desperatiškai kartojama: „Art must be beautiful. Artist must be beautiful“ („Menas turi būti gražus. Menininkė (-as) turi būti graži (-us)“). Ilgai spoksau, kaip menininkė drasko sau plaukus šepečiu, tarsi norėdama iššukuoti šią keistą dogmą, tačiau nesvarbu, prie kurios projekcijos salėje prieisiu, šios frazės pasieks visur. Ilgam sustoju prie performanso „Išpažintis“, kuriame nejudri menininkė valandą žiūrėjo į priešais stovintį asiliuką. Jei ne vos virptelinčios jo ausys ar kiek palinkstanti M. Abramović nugara, net neįtartum, jog tai ne fotografija. „Išpažintis“ yra vienas meditatyvesnių menininkės darbų, kuriame dėmesį prikausto būtent ši apgaulė. Bendri, jau su Ulajumi kurti darbai suskamba naujai – ar dėl garsų ir vaizdų polifonijos, ar dėl vaizdo monumentalumo. Parodoje yra šis tas hipnotizuojančio, veikiausiai ritmas: pirmasis – judesių projektoriuose, antrasis – monotoniškų garsų ir chaotiško jų tarpusavio susipynimo. Apvalantis ritmas svarbus ir paskiruose M. Abramović performansuose, pakanka prisiminti, kiek jų buvo pavadinti „Ritmas 0“, „Ritmas 5“, „Ritmas 10“...

Sunku nepastebėti kitko – Kauno paveikslų galerija pirmąsyk tokia pilna žmonių. Suskubu prisiplakti prie grupės, kuri per parodą keliauja su gide. Greitai įsitikinu, kad gidei labiau rūpi atskleisti biografines peripetijas ir menkai pačius kūrinius. Čia ji įninka pasakoti apie Ulajaus išdavystes, vėliau – apie pačios M. Abramović performansui pasisiūtas vilnones suk­neles, kad nesušaltų. Kai pakylame į trečiąjį aukštą, pasitinka bene reikšmingiausias performansas „Dalyvauja menininkė“. Mažuose kvadratėliuose – gausybė skirtingomis dienomis filmuotų menininkės ir žiūrovų veidų. Nors per vidurį stovi (tas pats?) stalas su kėdėmis, kviečiantis prisėsti, šio performanso pristatymas mane labiausiai nuvilia – jis efektyviai perteikia kiekybę (performanse „MoMa“ prieš menininkę sėdėjo daugiau nei 1500 žmonių), tačiau nebelieka paties žvilgsnio galios.

 

Iš M. Abramović parodos „Būties atmintis“. Martyno Plepio nuotraukos

 

Kitą salę galima būtų pavadinti meditatyviąja – joje eksponuojami menininkės performansai, paveikti įvairiausių meditacinių praktikų, nuolatinių kelionių į Indiją, Tibetą. Šie darbai itin estetiški, persunkti neveiklumo, nejudrumo, pasyvaus dabartiškumo. „Čia praverstų ir kėdės iš „Dalyvauja menininkė“, – topteli vos benustovint ant kojų. Regiu daug žmonių, pažvelgiančių į šiuos darbus ir lekiančių prie kitų – gal dėl jų panašumo į statišką fotografiją. Kiek laiko žmonės šiais laikais žiūri į fotografiją? Čia pat prisimenu performanse „Dalyvauja menininkė“ ištartus M. Abramović žodžius: „...žmonės nesupranta, kaip sunku daryti kažką, kas yra taip arti nieko.“ Paroda nėra skirta skubantiems ar bent jau neatsiskleis jiems visiškai. Bet prie kiekvieno darbo vienodai ilgai stoviniuoti nepavyks, juolab imant per daug apie juos mąstyti – M. Abramović kūriniai skleidžiasi pasidavus ritmui ar neveikai, pasidavus kylančių emocijų ar tiesiog jų nebuvimo provokacijoms. Išėjusi iš parodos pastebėsiu, kad joje praleidau beveik tris valandas, ir įsitikinsiu kitu menininkės talentu – sutraukyti šiaip jau įprastą laiko tėkmę. „Protestas prieš laiką“ būtų geresnis parodos pavadinimas“, – dar pagalvosiu, niekaip nepriimdama esamo „Būties atmintis“. Bet kol tebesu čia, prieinu Jugoslavijos karams skirtus performansus – mažyčiame televizoriuje ir kraupusis „Auksinį liūtą“ laimėjęs „Balkanų barokas“, ir „Pasikliaukite mumis“, ironiškai pašiepiantis Jungtinių Tautų „indėlį“ į šias pjautynes. Atmintyje iškyla man nežinomo menininko nuotrauka su Jungtinėms Tautoms skirtu užrašu „UN. United nothing“ („JT. Jungtinis niekas“), kadaise matyta Sarajevo muziejuje. Stebint, kaip M. Abramović gremžia kruvinus karvių kaulus ar apsirėdžiusi skeletu diriguoja vaikų chorui, šlovinančiam Jungtines Tautas, reikia pripažinti, jog šiandienio Rusijos karo su Ukraina kontekste šie darbai nesunkiai randa sąskambį su žiūrovu. Dar vienas ritmas – šįsyk agresijos, žiaurumo ir tų, kurie privalės visa tai išvalyti.

Storas šalikas, nežinia kiek sverianti kuprinė ir žieminė striukė mane galiausiai įveikia – atsisėdu čia pat, jau paskutinėje erdvėje, priešais M. Abramović „Menininko gyvenimo manifestą“. Jis monotoniškai skamba per garsiakalbį, skaitomas pačios menininkės: „Menininkas turi suprasti tylą... Menininkas neturėtų paversti savęs ikona... Menininkas neturėtų kartotis...“ Čia laikas apibendrinti parodą: vos keliose, nors ir erdviose salėse sutalpinta didžioji M. Abramović gyvenimo dalis. Skirtinga darbų paletė – nuo ekstremaliausių (nors „Ritmo 0“ ir nebuvo) iki meditatyviausių – kalba, nors ir nevienodai įtaigiai, apie performanso dabartiškumo, kiek jis apskritai gali būti pagaunamas, galią. Parodoje galima kone chronologiškai sekti nuolatinį idėjinį „apsivalymą“ – kai nubyra vis daugiau simbolių, objektų ir tuščioje erd­vėje belieka pati menininkė, besistengianti tiesiog būti. Būtent šie darbai emociškai kone provokatyviausi – gali piktintis, klausti, ko ji nejudėdama guli ištisas valandas, gali mėginti analizuoti, tačiau anksčiau ar vėliau turėsi pripažinti, kad šie performansai reikalauja tokio pat, tiesiog čia ir dabar būnančio ir juos reginčio žvilgsnio.

Parodoje sunku nepagalvoti apie M. Abramović išgarsinusią kūno ir proto ištvermę, žaidimus su sąmonės būsenomis. Tik ištvermės pobūdis pamažu keičiasi: pradedant valia nukreipti protą nuo skausmo šaltinio, baigiant valia pristabdyti proto inerciją ir susitelkti. Tie, kas yra mėginę medituoti, puikiai žino, kaip sunku nepaklusti staigiai kilusiai minčiai atsigerti vandens, atsistoti, pasikasyti ir t. t. Antai biografijoje M. Abramović teigė, kad atlikdama performansą „Dalyvauja menininkė“ net įvaldė meną... nečiaudėti. Ši griežta disciplina aiškiai juntama visoje parodoje. Kaip juntamas ir maištaujančio, sau skausmą keliančio ir kartu siekiančio išsilaisvinti kūno dabartiškumas.

Nėra kada atsikvėpti, nes Žalgirio arenoje – M. Ab­ramović paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Menininkė su didžiule, per šitiek metų neišblėsusia pagarba kalba apie performansą – jos manymu, vieną sudėtingiausių meno rūšių, ir pasidžiaugia, jog būtent jos dėka šis menas buvo deramai įvertintas. Performanso meną M. Abramović, kaip dažnai mėgsta kartoti, apibrėžia per priešingybę teatrui – kažką tikro, nesurepetuoto ir giliai emocingo, pasakoja kūrybai atidavusi visas jėgas, primena apie būtinybę kuriant pranokti patį save, tuo paantrindama parodoje susidarytam įspūdžiui.

Didelę paskaitos dalį M. Abramović skyrė vaizdo medžiagai taupiai pakomentuodama ir kai kuriuos savo darbus. Tarp jų – ir prieštaringų vertinimų susilaukęs, „operiškai“ dramatiškas filmas „Septynios Marios Callas mirtys“ („7 Deaths of Maria Callas“, 2020). Kalbėdama apie jųdviejų su Ulajumi tris mėnesius trukusią kelionę vienas pas kitą Didžiąja kinų siena ir paskui įvykusį išsiskyrimą M. Abramović cituoja nustebusius draugus: „...nejau negalėjot vienas kitam tiesiog paskambinti?“ Turint omenyje M. Abramović simpatijas dramatizmui, ištvermei ir iššūkiams, klausimas rodosi netgi naivokas. Visgi menininkė neapsistoja išimtinai ties savo darbais. Tehchingas Hsiehas, Laurie Anderson, Jonas Mekas, Alejandro Jodorowsky, Marco Brambilla – tik žiupsnelis menininkų, kurių kūrinių ištraukas stebime projektoriuje. Tai Mariną žavintys ir jos kūrybą paveikę darbai. Visi jie turi sąlyčio taškų (nemažai jų – performatyvūs), tačiau vaizdo medžiaga neretai stokoja platesnių menininkės komentarų, išsamesnio konteksto. Savo gyvenimą, požiūrį į meną menininkė yra atvirai atskleidusi autobiografinėje knygoje „Eiti kiaurai sienas“ („Kitos knygos“, 2018) ir galybėje interviu, viešų paskaitų, tad tiems, kas ja domėjosi jau anksčiau, paskaitoje gal teko ir panuobodžiauti – čia nuskambėjo daug jau girdėtų frazių. Manifestu M. Abramović gal ir įtvirtino „menininkas neturėtų kartotis“ principą, tačiau, natūralu, nesikartoti už meno ribų yra daug sudėtingiau. Be to, visuomet aukščiausiai kėlusi nematerialųjį meną ji dažnai buvo iškalbingesnė darbais, ne žodžiais. Trumpai tariant, menininkės paskaita įrodo, jog menas – daug iškalbingesnis už paskaitas. Arba tai, kad paskaitoms reikėtų ne mažiau kūrybiškumo.

M. Abramović užsimena ir apie transcendentines būsenas, sąmonės būsenų keitimą. Bandymai peržengti mentalines, fizines ir emocines savo ribas – viena svarbiausių ir, bent man, labiausiai intriguojančių pastangų jos kūriniuose. „Yra tik dabar“, – ryžtingai prideda menininkė ir po parodos šie žodžiai nenuskamba banaliai – gal net budina kaip žmogaus, meditavusio ištisus mėnesius, gyvos patirties rezultatas. Na, o kokia performanso meno ateitis? Tai nedetalizuojama, menininkė sako besivilianti, kad ateityje menui reikės vis mažiau objektų ir jis primins veikiau energetinius mainus. Jau minėti vėlyvieji M. Abramović darbai išties veda asketizmo link, o turint omenyje jos įkurtą institutą, ruošiantį performanso menininkus, ir jame taikomus mokymo metodus, tokia ateities vizija (bent tam tikruose menuose), rodos, turi perspektyvų. Turbūt svarbiausia menininkės siunčiama žinia – performansas yra neeilinis menas ir jis turi gyvuoti.

Paskaitoje vis dėlto pritrūksta pačios M. Abramović. Menininkė nestokoja charizmos, humoro, šilumos ir, iš pažiūros, mėgaujasi būdama priešais publiką, tačiau pasigedau tiek jos asmeninių pažiūrų, tiek platesnio, performansų kūrybos procesą apimančio pristatymo. Kalbėti buvo palikta daugiausia vaizdui, tiksliau – nemenkam vaizdų chaosui, todėl džiaugiausi sulaukusi diskusinės renginio dalies. Tačiau žiūrovams išsirikiavus į eilę prie mikrofono, prasideda blogiausioji dalis: antai viena mergina paprašo, kad M. Abramović pasirašytų ant jos knygos, kita – kad menininkė pažvelgtų jai į akis. Nors ir sutrikusi, kūrėja paaiškina, jog salėje – 6000 žiūrovų ir tai padaryti bus galima vėliau. Egocentriškiems prašymams nurimus, publikoje esanti ukrainietė teiraujasi – kaip kurti vykstant karui, kai jautiesi visiškai tuščias? M. Abramović atsako panašiai besijautusi per Jugoslavijos karą – tik po dvejų metų, atslūgus sukrėtimui ir gėdai, sugebėjo pasisakyti apie tai mene. Suklūstu menininkei pasakojant apie savo šeimą, kuriai komunistinės idėjos buvo visa ko pagrindas, privatus gyvenimas ničnieko nereiškė, tad ir Marina privalėjo gyventi dėl „didesnio gėrio‘. Veikiausiai čia slypi radikalaus M. Abramović pasišventimo darbui ir ego atsisakymo (na, ar bent mažinimo) paaiškinimas. Pasirodo, net komunizmas gali duoti šį tą gero.

Paskaitoje netrūko dėmesio karui Ukrainoje, deja, žvilgtelėjusi į laikrodį, supratau, jog tai mano paskutinė galimybė spėti į autobusą Vilniun. Dar spėju pagalvoti, kaip nuo ilgo sėdėjimo maudžia užpakalį ir veržia kuprinės petnešos, bet prisiminusi geležinę M. Abramović ištvermę net susigėstu. Kauno autobusų stotyje tokių kaip aš – daugybė, tad visi bilietai jau seniai išparduoti. Būriuojantis ir svarstant, ką daryti, paaiškėja, jog bene visi čia atlėkėme iš M. Abramović paskaitos. Galiausiai su kelių žmonių grupe į Vilnių dardame „CityBee“ automobiliuku. Margoje kompanijoje – ir teatro entuziastas, vardijantis naujausias Kauno ir Klaipėdos spektaklių premjeras bei nuogąstaujantis, jog tai ne pirmas kartas, kai po renginio Kaune nebetelpa į autobusą. Štai po „Žalgirio“ krepšinio rungtynių į Vilnių kursuodavo papildomi. Ką gi – akmuo į paskaitos organizatorių (o gal į Kauno miesto savivaldybės?) daržą, prioritetai aiškūs. Ir, rodos, jau sėkmingai lėktume namo, tačiau niekaip neužsisega manasis keleivio diržas, tad automobilio automatinė sistema nenustoja rėkusi. „Čia nuo kultūros pertekliaus“, – topteli man. O viename interviu yra sakiusi M. Abramović: „Rytoj yra per vėlu.“

Eglė Mikulskaitė – literatūros, antropologijos entuziastė. Realių, menamų, literatūrinių, įsivaizduojamų vietų tyrinėtoja, VDU literatūros studijų magistrė.

Fotoreportažas iš parodos ČIA