Eglė Ridikaitė

Buvau turbūt penktoje klasėje, kai vyriausia sesuo (vyresnė už mane 10 metų) patarė rašyti dienoraštį. Nes, anot jos, kai užaugi, nebeprisimeni, ką galvojai, apie ką svajojai vaikystėje. Tad nusipirkau storą mėlyną sąsiuvinį langučiais, nes, matyt, ruošiausi rašyti daug. Ant viršelio užrašiau žodį DIENORAŠTIS. O prieš akis pirmas tuščias languotas lapas. Į pirmą lapą, kiek atsimenu, rašyti nedrįsau, atsiverčiau antrąjį, parimau ir pradėjau: „Suaugę sako, kad užaugęs nieko nebeprisimeni, tai tiesiog norėčiau neužmiršti, kad noriu būti dailininke.“ Užaugus to dienoraščio neprireikė, neužmiršau. Įdomu, kur dienoraštis dabar? Kažkur dingo per kraustymusis. Įdomu būtų pamatyti tą įrašą: ar jis atitinka šį prisiminimą? O gal visai tai ir nebesvarbu. Svarbu, kad neužmiršau... Turbūt.

Eglė Ridikaitė
2017 m. vasario 2 d.

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojos Eglės Ridikaitės portretas. Vilnius, 2017 m. sausis