Emilija Lipska. (As)meniniai austrų fragmentai

Paroda „APEIRON. – Kodėl dabar austrai? – Austrų ekspedicija 2021“ Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilnius) veikė iki sausio 30 d.

Kaip susitikti su Austrijos meno pasauliu nepaliekant savo šalies? Ypač pandemijos laikotarpiu, kai kiekviena kelionė gali būti lemtinga.

Pradėdama ekspediciją po Vilniaus senamiestyje įsikūrusį Radvilų rūmų dailės muziejų pirmiausia norėčiau aptarti Ernsto Koslitscho kūrinį „Netikusi karalystė“ („Bad Kingdom“, 2021). Kuratorės teigimu, menininkas iš medžio konstruoja savą pasaulį, o kita, galbūt slapta jo intencija – žiūrovui sukelti sentimentus ir vaikystės prisiminimus. Jam puikiai tai pavyko. Šie medinukai vienas šalia kito nelyginant dėlionės dalys sudaro vieną didelį interpretacijų žemėlapį. Kita vertus, figūrėlės primena priešistorinius urvų piešinius. Tai tampa praeities fiksacija. Tiek kiek­vieno iš mūsų asmeninės praeities (t. y. vaikystės), tiek paleolito periodo priminimu. Taip menininkas asmenines patirtis paverčia meninėmis.

 

Ernst Koslitsch. ,,Netikusi karalystė“
Ernst Koslitsch. ,,Netikusi karalystė“

 

Kita kelionės stotelė – Elisabeth Molin ir jos video­darbas „Jaukas“ („Decoy“, 2015). Ekrane rodoma situacija, kurioje tarp varnų atsiduria negyvas objektas, atrodantis taip pat kaip jos. Menininkė fiksuoja paukščių reakciją į svetimkūnį, o per ausines galima pasiklausyti jų „pokalbio“. Tokios dirbtinai sukurtos situacijos stebėjimas verčia žiūrovą susimąstyti, kaip reaguojame į Kitus. Kiek reikia laiko, kad prisileistume svetimą? Ir ar išvis įmanoma jį priimti kaip savą? Parodos kuratorės teigimu, E. Molin nori užfiksuoti akimirką, kai susitinka du pasauliai (šiuo atveju gyvas ir negyvas) ir bando vienas kitą transformuoti. Menininkės kūrybą veikia kasdienybė, jos paradoksai bei neįtikėtinos, iracionalios realybės pažymėtos scenos. Žiūrovas, stebintis šią paukščių istoriją, įtraukiamas į tinklą, kuriame išryškinami paslėpti ir nepastebimi kasdienybės reiškiniai.

Palikusi E. Molin užfiksuotas varnas ramybėje, dešinėje pastebiu sandalus. Apsidairau. Savininko nematyti. Sandalai vidury salės be jokio šeimininko. Negalėdama pamiršti varnų, pasijaučiu lyg viena iš jų. Strikinėju aplink Michaelio Gumholdo sandalus „Be pavadinimo“ („Untit­led“, 2009), bandau nuspėti jų atsiradimo kontekstą, kokia batuose esančių akmenų paskirtis. Įsižiūrėjusi imu nebesuprasti, ar tai iš tiesų batai? Galbūt tai riedučiai? Pats autorius kūrinio neįvardijo, todėl žiūrovas gali likti begalinių interpretacijų pinklėse. Pats parodos pavadinimas perša mintį apie materijos ir formos priešpriešą. Sąvoka „apeironas“ (gr. apeiron – begalybė) vartotina norint išreikšti neapibrėžtį. Suvokusi, jog pasaulyje yra dalykų bei objektų, kurie nereikalauja apibrėžties ar būti įvardinti, keliauju po šią austrų parodą toliau.

 

Michael Gumhold. ,,Be pavadinimo“
Michael Gumhold. ,,Be pavadinimo“

 

Mano dėmesio sulaukė instaliacijų kūrėjas Berndas Opplas bei jo kūrinys „Nakties ritmas“ („The Rhythm of the Night“, 2019). Autoriui juodoje dėžutėje pavyko užkonservuoti vakarėlį. Sukurta miniatiūrinė mizanscena žiūrovui leidžia iš šalies pažvelgti į linksmybių kambarį, kuriame kiekvienas anksčiau ar vėliau atsiduriame. Galbūt šioje paslaptingoje kapsulėje autorius užfiksavo asmeninį linksmybių nakties prisiminimą, tačiau žvelgiant į erdvinį modelį net ir manyje sukirba nostalgija. Prisiminimai, kai būdama ne vakarėlio žiūrovė, o dalyvė norėdavau, kad jis niekuomet nesibaigtų. O kad turėčiau tokią dėžutę, į kurią galėčiau sulįsti, kai įgrysta rutina. Tačiau kūriniui kažko trūksta. Trūksta žmonių, todėl autoriaus sukurta sterili aplinka kupina nejaukumo.

Patrickas Topitschnigas „EXT.NOC“ ciklo kūriniu „Statiškas“ („Static“, 2021) lankytojui primena, kokia svarbi yra šviesa. Būtent dėl jos net ir aklinoje tamsoje galime išvysti gražiausias pasaulio detales. P. Topitschnigo nuotraukoje matyti dirbtinai apšviestas saulėgrąžų lauko plotelis. Kuriant vizualinį įspūdį sužadinti subjekto pojūčius menininkui pavyksta. Jie stiprėja kreipiant dėmesį į detales. Maži elementai iš pradžių gali pasirodyti ne itin akivaizdūs, tačiau norint atskleisti pasakojimo prasmę jie tampa esminiai. Galbūt ne veltui pasirinktas laukas – būtent SAULĖgrąžų.

Kelionė dar nesibaigė. Kitas lankytinas objektas – Beate’s Gatschelhofer akmenys. Apžiūrinėdama juos pasijuntu tarsi geologijos laboratorijoje. Menininkė objektus – „vulkaninės kilmės uolienas“ pavadino „Normalumo produkcija“ („Production of normality“, 2021). Dievaži, niekuomet nepamanyčiau, kad šie objektai 3D spausdintuvu sukurti iš keramikos. Menininkė pristatydama keramikos dirbinius įrodo, jog ši medžiaga gali daug daugiau, atrodyti visiškai kitaip, nei mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia mano smegenys ir vėl perša mintį apie apeironą. Tą būties pirmojo prado neapibrėžtumą.

Paskutinė kelionės stotelė – Anja Ronacher bei jos fotografijose užfiksuoti senųjų civilizacijų artefaktai. Jausmas – lyg būtum stebimas. Tarsi praeitis žvelgtų į tave, dabarties žmogų, ir kvestionuotų tavo poelgius. Dvigalvė statula, kikladų figūrėlė, gipsinė kaukolė, molinis užkalbėjimų dubuo iš nuotraukų žvelgia į parodos lankytoją. Gan didelis juodas fonas fotografijoms prideda dar daugiau mistikos. Imu abejoti: esu Vilniuje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, ar kokioje senosios civilizacijos kapavietėje. Supratusi, jog esu saugi ir su vienu iš nuotraukose matomu laidotuvių apeigų reliktu artimiausiu metu neteks atsidurti po žeme, lengviau atsikvepiu.

 

Anjos Ronacher senųjų civilizacijų artefaktų fotografijos. Linos Albrikienės nuotraukos
Anjos Ronacher senųjų civilizacijų artefaktų fotografijos. Linos Albrikienės nuotraukos

 

Praskleidusi paskutines juodas užuolaidas, vedančias išėjimo link, baigiu šią kelionę. Išeinu kupina emocijų. Ekspedicija esu patenkinta – jos vedle tapau sau pati.