× Aistė M. Grajauskaitė

 

Vienos galerijos užsidarė, kitos pralobo dėl valstybinių konkursų ir pašalpų. Vieniems menininkams teko atsisakyti ne tik privačių studijų ir išeiti dirbti į barus, kitiems – atvirkščiai – kūrinius sekėsi parduoti, vienos bienalės buvo atšauktos, kitos programas perkėlė į kitus metus, o štai Rygos fotografijos bienalė su pagrindine jos kuratore Inga Brūvere priešakyje renginio ne tik neatšaukė, bet ir sugebėjo išsaugoti programos idėją, turinį ir viską sustyguoti taip, kad šis ruduo Latvijos sostinėje nebūtų nuobodus. Apie pačią bienalę ir kodėl lietuviai visad laukiami kalbėjausi su pačia I. Brūvere.

 

Nuotrauka iš asmeninio I. Brūverės archyvo.

 

Kokia ta Rygos fotografijos bienalė? Kodėl nuspręsta, kad ji turi atsirasti?

Nors dabar vaizdo kultūra apskritai atlieka ypač reikšmingą vaidmenį, Latvijos dailės akademija dar nesiūlo studijų programos „Vizualus menas – fotografija“. Verta pažymėti, kad tokį išsilavinimą galima įgyti mūsų kaimynių sostinėse – Taline ir Vilniuje. Tai darė įtaką fotografijos raidai Latvijoje. Vienareikšmiškai. Dar netolimoje praeityje fotografija Latvijoje buvo atskirta nuo meno lauko ir vyravo klausimas – ar fotografija iš viso yra menas.

2011 m. vasarą, kai Ryga netrukus turėjo tapti Europos kultūros sostine, man kilo idėja sukurti renginį, kuris sugražintų fotografiją į vizualiojo meno terpę. Vizija sulaukė palaikymo ir iš pradžių projektas vykdytas kaip „Riga Photomonth“ (RPM), kuri buvo „Ryga 2014“ programos dalis. Nepaisydamos „RPM 2014“ sėkmės, su meno istorike Aiga Dzalbe dėl įvairių priežasčių palikome „Riga Photomonth“ ir 2015 m. sausio 16 d. įkūrėme kas dvejus metus vykstančią Rygos fotografijos bienalę ir Latvijoje ji prigijo.

Žodis „fotografija“ bienalės pavadinime suprantamas kaip visa apimantis terminas, jungiantis įvairias vaizdų kūrimo praktikas, kurios ir toliau keičia XXI a. meno kalbą.

Šiųmetė bienalė jau 3-ioji. Ji smarkiai pakeitė Latvijos meno kraštovaizdį – nebėra abejonių, kad fotografija turėtų būti vaizduojamojo meno dalis, nebesiejama tik su stačiakampiu rėmeliu ant sienos!

 

Kokie klausimai bus nagrinėjami šiemet? Ir ką reiškia programoje net keliskart minima „tikrovės archeologija“?

Šiais laikais vaizdas, kaip vienas informacijos nešėjų, iš esmės prarado dokumentavimo funkciją. Kartu įgijo laisvę kurti ir mėgdžioti begales tikrovių, o sparti technologinė raida pakeitė mūsų sąmonę.

Vienas esminių klausimų: kaip suvokiame ir patiriame realybę, kai fizinės ir skaitmeninės tikrovės skirtumas labai neaiškus, o komunikuojant vyrauja vertybių pliuralizmas? Greta tradicinio archeologinių kasinėjimų metodo – daugybės praeities sluoksnių apžvalgos – dėmesį atkreipiame ir į skaitmeninės eros kūrybą.

Itin aktualu, kokį palikimą paliksime kitoms kartoms. Mūsų požiūrį į ankstesnę visuomenę formuoja iš jos pasiekę vaizdai ir kiti dokumentai. Technologijos leidžia kurti skirtingas tikroves, tad smalsu, koks bus įspūdis po šimtmečio. Šių metų tema aktuali ir COVID-19 pandemijos kontekste – visi išgyvename precedento neturinčią realybę.

 

Kodėl bienalė būtent Rygos?

Visų pirma, Ryga yra mano gimtasis miestas – esu jau ket­virtos kartos rygietė. Deja, mano šeima labai nukentėjo dėl Latvijos okupacijos. Galbūt tai paaiškina, kodėl šis miestas man – ypatinga vieta, susijęs su šeimos istorija... Antra, Ryga yra Latvijos sostinė, čia gyvena kone pusė Lat­vijos gyventojų, todėl ji labai aktyvus, dinamiškas ne tik Latvijos, bet ir Baltijos šalių miestas. Reikia pažymėti: nepaisant to, kad esame būtent Rygos fotografijos bienalė, bendradarbiaujame ir su regioninėmis meno institucijomis – Cėsių parodų rūmais, Liepojos muziejumi ir Marko Rothko meno centru Daugpilyje. Ten irgi veiks parodos.

 

Nuo rugsėjo bienalė veikia kaip kelis mėnesius trunkantis projektas. Kokią įtaką pačiam formatui turėjo karantinas?

Bienalė turėjo prasidėti balandžio 9 d., o kovo 12 d., kai Latvijos vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį, bienalės programa jau buvo paruošta, dalyviams iš užsienio nupirkti ir bilietai... Be abejo, kilo daug painiavos, bandėme suvokti bendrą situaciją, ar viskas truks tik dvi savaites, ar ilgiau... Persiorientavome, pavyzdžiui: balandį Lat­vijos nacionaliniame dailės muziejuje turėjusi atsidaryti Lietuvos dailininko Pauliaus Petraičio kuruota paroda atidėta – vyks nuo spalio 1 d. iki lapkričio 8-osios.

Norėtųsi padėkoti partneriams – per trumpą laiką jie suprato situaciją ir perplanavo mūsų programos renginius. Pirmoji paroda atidaryta gegužės pabaigoje galerijoje „Alma“, po jos Cėsių parodų rūmuose, Latvijos fotografijos muziejuje ir Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. O didžioji programos dalis nukelta į rudens pradžią.

 

Kaip COVID-19 paveikė programą? Atrodo, išsaugoti originalius planus ir pabandyti įgyvendinti bent didžiąją dalį projektų turėtų būti milžiniškas iššūkis...

Turiu pasakyti, mums pavyko išsaugoti visą programą! Nė vienas renginys nebuvo atšauktas. Beje, dėl kelionių apribojimų kai kuriems dalyviams nepavyko atvykti į simpoziumą „Nėra tokios vietos kaip paskirties vieta“. Nežinia, ar rudenį bus antroji banga...

 

Papasakokite apie bienalės kuratorinį procesą.

Bienalė yra kuruojamas renginys. Programą be manęs formavo dar 7 kuratoriai ir kokuratoriai: latvės Šelda Pukytė, Evita Gozė, Elyna Kempelė, Astryda Rinkė, lietuvis Paulius Petraitis (Paulis Paperis), estas Indrekas Grigoras, lenkas Adamas Mazuras ir norvegė Marie Sjøvold. Keletas klausimų aptarėme kartu, o kitus niuansus kiek­vienas kuratorius sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į bendrą bienalės temą.

Vieni kuratoriai jau ilgai dirba su bienale, o kiti – pakviesti vykdyti konkrečius projektus. Pavyzdžiui, projektui NEXT 2021 m. bendradarbiaudami su kuratorių programa Latvijos dailės akademijoje, kuri bus atvira jauniesiems Latvijos kuratoriams ir jų idėjoms, planuojame skelbti atvirą kvietimą. Nugalėtojas galės realizuoti savo parodą kaip NEXT programos dalį.

 

Koks buvo menininkų atrankos procesas?

Kadangi bienalė yra kuruojamas renginys, menininkai pasirenkami pagal kuratoriaus idėją ir koncepciją. Didžiausia jų dalis dirba su fotografija kaip laikmena – fotografija, vaizdo įrašais, instaliacijomis, objektais ir pan. Pavyzdžiui, pagrindinėje parodoje 2020 m. „Screen Age II: Landscape“ („Ekrano amžius II. Kraštovaizdis“) bus eksponuojama norvego Sveinno Fannaro Jóhannssono garso instaliacija.

Beje, nors esame šiuolaikinio meno bienalė, kiekvienoje programoje yra bent vienas teorijai skirtas renginys, šiuo atveju – fotografijos istorijai. Šiemet, pavyzdžiui, yra lauko projektas (kuratorė Š. Pukytė), akcentuojantis fotografių darbą Latvijoje XX a. pirmojoje pusėje.

 

Pakalbėkime apie lietuvius. Kaip juos radote ir kokie jūsų lūkesčiai?

Lietuva mūsų kaimynė, tad projekto be jos menininkų neįsivaizduoju! Šiemet dalyvauja 3 lietuviai: menininkai Visvaldas Morkevičius ir Emilija Škarnulytė bei kuratorius P. Petraitis. Jo kuruojama paroda „Apie fotografines būtybes“ bus atidaryta spalio 2-ąją.

Reikia paminėti ir nuolatinius mūsų dalyvius lietuvius „NoRoutine Books“, deja, šiemet jų nebus. Su jais esame išleidę 3 knygas ir partnerystę planuojame tęsti.