Emilija Lipska. Gal suvalkiečiui reikėjo akinių?

Valentino Antanavičiaus paroda ,,Pasaulis suvalkiečio akimis“ VDA parodų salėse „Titanikas“ veikė iki spalio 1 d.

 

Parodoje greta visiems gerai atpažįstamų ir kone ikonomis tapusių Valentino Antanavičiaus darbų puikavosi ir nė vienoje ekspozicijoje neregėti, privačioms kolekcijoms bei muziejų fondams priklausantys darbai. Kūriniai, iki šiol dulkėję meno kolekcionierių Violetos ir Romano Raulynaičių namuose bei dailininko studijoje ir pirmą kartą pristatyti plačiajai visuomenei, stebina net visko mačiusį parodos lankytoją.

Kaimiška erotika, buržuazinė technika, kraupios lėlės, (auto)ironija, bjaurumo estetika – daugumos žodynas apsiribotų šiomis sąvokomis prireikus aptarti menininko kūrybą. Išties pasaulis suvalkiečio akimis – ne rojaus kampelis. Jame nerisnoja vienaragiai, tolumoje nematyti vaivorykščių. Valentinas kuria savitą rojų. Čia skraidančius drugelius atstoja iš dangaus krentančios galvos, o vietoje viltį teikiančių debesų danguje skraido raudona antropomorfinė figūra nukarusiomis krūtimis. O gal suvalkiečiui reikėjo akinių? Gal realybė buvo visiškai kitokia nei menininko pavaizduota drobėse, lentose ir kituose paviršiuose?

 

Valentinas Antanavičius. „Išskalbta“, 2012. Nuotraukos autorė - Rusnė Šimulynaitė
Valentinas Antanavičius. „Išskalbta“, 2012. Nuotraukos autorė - Rusnė Šimulynaitė

 

Siurrealistiniame ,,Peizaže su bažnyčia ir krentančiomis galvomis“ (1973) sunkiasvorės galvos, veikiamos gravitacijos jėgos, krinta ir šis vaizdas sukelia neapsakomą nerimą. Galbūt tik laiko klausimas, kada šių laikų žmonių makaules paveiks fizikos dėsniai. Dėl informacijos pertekliaus svorio reikšmė gali įgyti ne tik perkeltinę, bet ir tiesioginę prasmę. Ir riedės tuomet galvos nuo sprandų tartum boulingo kamuoliai. Juk net nesuvokiame, kiek duomenų kasdien įsirašome į atmintines. Krauname informaciją nelyginant šiukšles į konteinerį. O ar pagalvojame jį ištuštinti?

Levituojantys kūnai, kėdės ir ore pakibę batai, laisvas elgesys su žmogaus veidu, ausis vietoje galvos – siurrealizmas, ištryškęs lyg geizeris ir išsiliejęs spalvomis ir formomis. Sekant pavadinimais galima pamatyti, kokius vaizdinius suvalkietis mato sapnuose ir ką laiko vaizduotės lentynėlėse. Menininkui siurrealizmas, matyt, buvo tarsi religija. Dalibaimingas suvalkietis siurrealizmo dievo atminimui juk net asambliažą ,,In memoriam Salvador Dali“ (1998) lyg altorėlį padirbo.

Terorizmas, manipuliacija, kova už gyvybę – štai su kuo susiduria žmogus, patekęs į totalitarizmo rankas. Ir jau nebesvarbu, tu jaunas ar senas, aukštas ar žemas, vyras ar moteris, tik vienas žingsnis skiria nuo atsidūrimo taikinyje. Asambliaže ,,Žmogus taikinyje (Terorizmas)“ (2016) nusiminęs lėlės veidas išduoda neviltį, pasidavimą antihumanizmui. Šių dienų kontekste tokiomis lėlėmis yra pavirtę tūkstančiai ar net milijonai vyrų, moterų bei vaikų. Juk tai ne kas kita, kaip iš žmogaus gyvybės žaidžiamas smiginis.

Menininkas nepabūgo į smiginį įtraukti ir Stalino. Asambliažinėje kompozicijoje ,,Vadas“ (1995) taikinio centre išdidžiai kabo medinis diktatoriaus profilis. Galima daryti prielaidą, kad į jį jau ne kartą buvo pataikyta. Ant medinės lentos ir batų apačioje pasipylęs raudonas kraujas liudija žaidėjo triumfą. Publikai patinka azartas. Kieno dabar eilė? Atvirą palieku klausimą: ,,Gal dabar metas pažaisti šį žaidimą, į taikinio vietą pastačius Putino gyvybę?“

Ir kitas klausimas. Kaip V. Antanavičius gali matyti tokį subjaurotą, radikaliai deformuotą pasaulį? Galbūt tam suvalkiečiui išties reikėjo akinių? Juk žmogus negali matyti tokio iškreipto pasaulio gyvendamas tokioje tobuloje komunizmo santvarkoje, kurioje visi yra lygūs. Valentinas savavališkai, atvirai šaržuoja tiek sovietinę santvarką, tiek neturinčius kito kelio, todėl jai pasiduodančius tautiečius. Kitaip tariant, autorius nevynioja realybės į vatą, o, priešingai, ją apnuogina, parodo visus defektus bei iškrypimus.


Emilija Lipska VDA studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę. Interesų laukas – vizualieji menai. Jos siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.