Apie mėginimą salai prie Vingio parko suteikti Johno Lennono vardą

Vasario 24 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyko visuomenininko Sauliaus Paukščio organizuota spaudos konferencija-hepeningas apie ROKENROLO/BITLŲ/JOHN LENNON salos Vilniuje, šalia Žvėryno, istoriją, ministerijų ir komisijų nuomonę ir susirašinėjimą dėl salos vardo suteikimo. Taip pat –­ istoriniai liudijimai, fotografijos, laiškai, salos flora ir Lennono salos garsų rinkinys iš kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kolekcijos (buvo atliekama salos muzika / muzika salai).

Šis precedentas įdomus negęstančių diskusijų, rietenų dėl skulptūrinių objektų sostinės viešosiose erdvėse (at)statymo, (iš)saugojimo ir/ar griovimo fone. Pažeriama daugybė ideologinių ir/ar estetinių (nors tai yra tas pat) argumentų už ir prieš, nors didžiosios dalies argumentų šaknys glūdi tiesiog vienų ar kitų asmenų arba interesų grupių politikavime. Be to, argumentai dažniausiai, ypač įsijungiant komercinei žiniasklaidai, būna nukreipti ne į sudėtingų socioisto­rinių, socioideologinių klausimų narp­liojimą, o į jų (su)primityvinimą. Kuo primityvesnė, paversta opozicijomis ir „skandalu" polemika, tuo lengviau viešąją erdvę transformuoti į žiniasklaidos/politikos prekę, ją (per)pardavinėti, taigi gauti greitų dividendų.

Nežinau, kaip Paukštys pats supranta inicijuotą sumanymą, nepaisant to, šis projektas savaime sukuria alternatyvius pozityvius turinius. Žinoma, tam tikroje aplinkoje. Pirmiausia todėl, kad jis nemanipuliuoja dirbtina gėrio ir blogio ideologija. Šis projektas, tiksliau sakant, jo procesas atveria tai, kas paprastai, inicijuojant vieno ar kito skulptūrinio objekto viešoje erdvėje statymą ar griovimą, lieka už kadro. Visuomenei pateikiamas skulptūrinis objektas arba jo demontavimo faktas, o Paukštys ir bend­raminčių grupė išeksponuoja procesą.

„Prieš pusmetį pasiūliau bevardę, maždaug penkių arų ploto salą Neryje, šalia Žvėryno, pavadinti muzikanto Johno Lennono vardu. Pasiūlymą nusiunčiau Vilniaus savivaldybės Vardų ir pavadinimų komisijai. Komisija net inicijavo viešą apklausą, bet paskui atsiuntė raštą, kad ji neturi įgaliojimų suteikti vardą geografiniam objektui. Tuomet kreipiausi į Aplinkos ministeriją, bet jie taip pat parašė, kad neturi įgaliojimų. Aplinkos ministerijos patarimą kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją išnaudojau, bet iš ten gavau nurodymą kreiptis į savivaldybę. Dar gavau raštą iš Lietuvių kalbos komisijos, kur išreikštas principinis nepritarimas mano siūlymui. Mat, komisijos nuomone, Lietuvoje yra tradicija suteikti vardus ne dirbtinai juos prikabinant, bet iškeliant juos iš bendrinės kalbos, iš liaudies, žmonių šnekų, istorijų ir panašiai. Patyrinėjus nuodugniau –­­ išaiškėjo, kad mūsų sala turi įdomią, bent kelių dešimtmečių istoriją. Užrašėme liudininkų prisiminimus apie salą, radome fotografijų. Išsiaiškinome, kad dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sala buvo populiari jaunimo susirinkimų vieta, savotiškas „maišto" prieš sovietų režimą simbolis. Išsiaiškinome, kad sala jau tuomet tarp jaunimo buvo vadinama tai ROKENROLO, tai BITLŲ vardu, liudininkų prisiminimuose buvo minimas ir LENNONO salos vardas", – teigė Paukš­tys*.

Žinoma, parodyti procesą įmanoma būtent todėl, kad šis atvejis kitoks nei skulptūrinių objektų viešose erdvėse. Tačiau žavesys ir, anot kai kurių koleg(i)ų, „nerimtumas", „kvailiojimas", balansuojant ant absurdo ribos, iš tiesų kelia rimtų viešųjų erdvių ideologizavimo klausimų, susijusių su „kraujuojančiais" skulptūriniais objektais sostinėje. Šis salos įvardijimo projektas nukreipia dėmesį nuo pačių objektų, t. y. pseudopersonifikuotų skulptūrų, socioideologinių fetišų, prie vienų ar kitų prasmių suteikimo jiems, ideologinių turinių sąmoningo ar savaiminio projektavimo į juos mechanizmų. Tokiu atveju, procesas ir pats objektas iš dalies netenka vienoms ar kitoms interesų grupėms naudingo „paprastumo", „primityvumo", t. y. prekės auros, tiesmuko lozungo formos ir turinio. Jis atrodo „kvailas", „nevertas dėmesio", tačiau būtent ši juokdario kaukė gali leisti pažvelgti į viešųjų erdvių (už)valdymo mechanizmus, kurie dažnai ir pateikiami kaip „elementarūs", „savaime suprantami" ir pan. Dažnai „vertuose dėmesio", „rimtuose" viešųjų erdvių įpaminklinimo, (už)valdymo projektuose, geriau įsižiūrėjus, būna žymiai daugiau absurdo, kvailumo ir netgi (komercinio) cinizmo.

Šis kvazibiurokratinis projektas ir yra vertingiausias dėl balansavimo ant pa­rodijos ribos, taip pat tuo, jog yra neįgyvendinamas arba sunkiai įgyvendinimas. Tiesą sakant, jo įgyvendinamas kaip tik būtų pati neįdomiausia projekto dalis. Kalbant apie skulptūrinius objektus, kai viešoje erdvėje atsiranda toks objektas, daiktas, fetišas, jis iš karto tampa tiesmukai politiniu (net jeigu jis grynai dekoratyvus) ir, deja, subanalina aplink esančią erdvę.
Bet koks viešos erdvės įpaminklinimas iš dalies tampa totalitarinės ideologijos reprezentantu, kadangi savimi jau okupuoja, ideologizuoja aplinkinę erdvę ir teigia esąs labiau elitinis, labiau privilegijuotas etc. nei kiti naratyvai, net jeigu simbolizuoja „deideologizavimą", tiesiog „hipišką meilę pasauliui" ar ką nors dar „visiškai nekalto". Fiziškai pastatomas viešojoje erdvėje objektas, nesvarbu, ar tai skylėta trispalvė tvora, ar paminklas kunigaikščiui, sovietiniam ar kuriam kitam kariui, Ivanauskaitės katinui, varnai, tarakonui, Kernagiui, jo gitarai, Vamzdžiui, Perkūnui, (kurios nors) tautos dainiui, Zappai, Lennonui ar Iggy Popui, automatiškai pradeda atstovauti didesnės ar mažesnės prievartos, elitizmo ideologijai. Žinoma, statant ar demontuojant objektą visada dalyvauja sudėtingas kolektyvinės atminties įprasminimo aspektas, tačiau jį irgi visada linkstama suprimityvinti ir juo tendencingai manipuliuoti.

Žinoma, paminklai Zappai ar Lennonui nėra visiškai tas pat, kas ideologiškai tiesmukai įkrauti, politizuoti skulptūriniai paminklai. Kol pastarieji dominuoja, paminklai Zappai, Lennonui ar dar kam kitam, žinoma, atstovauja „demokratijai", netgi iš dalies parodijuoja totalitarinę ideologiją, tačiau kartu nesąmoningai, visiškai to nenorint, ja ir užsikrečia.

Galų gale, grįžtant prie salos, man kyla klausimas, kodėl ji turėtų vadintis būtent Lennono vardu? Tokiu – Lennono vardo suteikimo salai –­ atveju, kitos kartos, kurioms bitlai ir rokenrolas mažai ką reiškia, tarsi eliminuojamos iš salos... Nesu įsitikinęs, kad Lennono vardo saloje jausčiausi jaukiai... Išeitų, jog tam tikra, sakykime, Zappos ar Lennono gerbėjų karta, jau mėgina primesti kitoms kartoms savo vertybes kaip universalias. Žinoma, galima teigti, jog „The Beatles", Lennonas, rokenrolas yra universalios vertybės, kuriomis žavisi įvairios kartos, tačiau vos tik įsivelia universalių vertybių kategorija, paradoksaliai pasukame totalitarizmo ideologijos link...

Nenoriu neigti universalių vertybių, tačiau kai jos, tiksliau sąvokos, tampa įrankiu kovoje dėl objektų viešose erdvėse, valstybinio finansavimo, savielitizacijos ir panašių dalykų, žinoma, lieka tik daugybė tarpusavyje konkuruojančių totalitarizmo versijų, jau nieko bendra nebeturinčių su universaliomis vertybėmis.

O jei aš esu kitos kartos ir socialinio sluoksnio atstovas ir man atrodo, kad salą prasmingiau būtų pavadinti (arba paminklus statyti) „Modern Talking", „Al Bano & Romina Power", „Depeche Mode", „Napalm Death", „The Exploited" arba „The KLF" ir „Scooter". vardu, nes ši socioestetinė eklektika, telpanti į man svarbius XX a. (8)–9–10 dešimtmečius, tarkime, hipotetiškai simbolizuoja mano (kartos formavimosi socioestetinę) pasaulėžiūrą. Ši eklektika, sakykime, man asmeniškai kur kas svarbesnė ir prasmingesnė už man prievarta (paminklų ar salų pavadinimų forma) kišamus kažkokius „The Beatles", kažkokį Lennoną ir kažkokį rokenrolą...

Bet kokiu atveju kyla klausimų, kam iš tiesų statomas paminklas: konkrečiam asmeniui, tam tikrai pasaulėžiūrai, komercinei kultūrai, rokenrolui, savo (kieno konkrečiai?) jaunystei, savo kartai? Kokiai nors ideologijai? Tačiau svarbu, kad šiuo atveju tokių klausimų kyla ir iš dalies jie keliami sąmoningai, kai ideologizuotų paminklų viešose erdvėse statymas ar griovimas remiasi priešinga – bet kokių gilesnių klausimų maskavimo, niveliavimo ir blokavimo –­ strategija.

Taigi, jei sala pavadinama vienu ar kitu vardu, pastatomas vienoks ar kitoks objektas viešojoje erdvėje, objektas savaime formuoja opozicijų, binarinę situaciją ir joje funkcionuojantys turiniai, naratyvai taip pat neišvengiamai pamažu primityvėja, primityvinami dirbtinai, kol galop virsta populistine erdve. Apskritai viešoji erdvė privalo būti kuo labiau populistinė, ne „skaidri", o būtent populistinė, t. y. skaidrumas simuliuojamas, o vienokie ar kitokie skulptūriniai objektai, blogiausiu atveju, įvardijimai, pavadinimai tam puikiai tarnauja.

Žinoma, tai jokiu būdu nėra projekto kritika ar protestas prieš paminklą/salą, skirtą Lennonui ar dar kam kitam, veikiau pagiriamasis žodis, nes projektas provokuoja daugybę klausimų, kurie paprastai slepiami ir maskuojami. Paukš­tys ir jo bendraminčiai viešųjų erdvių įpaminklinimo klausimą pakreipia gana ironiškai, bet tuo pat metu iškelia rimtų klausimų. Parodijos elementas savaime kreipia politinių-biurokratinių įpamink­linimo aspektų analizės link. Šiuo atveju įdomiausia, kaip vienas ar kitas iniciatorius ar grupė žmonių mėgina įteisinti vieną ar kitą socioideologinį turinį viešojoje erdvėje ir kaip į tai reaguoja įvairios instancijos.

Įdomus tokių pastangų viešinimas, be to, viešinimo pavertimas papildomu vizualiu/muzikiniu/sakytinės istorijos projektu. Jis savaime sukuria žaidimą populizmo sąvoka ir kartu pakursto šioje sąvokoje glūdinčių turinių dekonstravimą. Galų gale, man šis projektas tapo simpatiškas ir todėl, jog gražią saulėtą kovo 11 d. popietę teko, kaip, atseit, sąžiningam dailės kritikui, paprakaituoti, pavaikščioti, ieškant tos salos, mėginant ją pamatyti gyvai, nufotografuoti iš (ambasadų ir senųjų-naujųjų buržujų) Žvėryno, paskui iš Vingio parko pusės, tada leistis stačiu skardžiu, ieškoti tinkamos vietos kadrui, vėl kabarotis aukštyn ir t. t. Šios pastangos tapo puikia, turininga psichogeografine iškyla mano gimtajame Vilniuje.

* www.slapeliumuziejus.lt/spaudos-konferencija-hepeningas-ar-bus-john-lenon-sala-vilniuje/