Grupinė paroda „Suaugę sapnai“, pristatanti Adomo Danusevičiaus, Alinos Melnikovos, Eglės Kuckaitės ir Eglės Gineitytės kūrybą, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia iki balandžio 26 d.

 

Dažnai pagalvodavau, kad egzistuoja kita, pasąmoninė dimensija. Erdvė, kurioje susitinkame nepaisydami mus skiriančių atstumų, laiko juostų ar kalbų. Net nutolę tūkstančius kilometrų, vis tiek pasiekiame vieni kitus, tik galbūt ne fiziškai, o nuojautomis, sapnais. Susitinkame jei ne tikrovėje, tai bent jau ten – kolektyviniame pasąmonės sraute. Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“ primena tokią teritoriją – sapnų lankas, kuriose skirtingi vaizdiniai, patirtys ir kūnai susitinka, o ryte susilieja, prarasdami aiškias pradžias ir pabaigas. 

 

Paroda „Suaugę sapnai“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Eksponuojamuose kūriniuose išblunka perskyra tarp nepaliestos gamtos ir civilizacijos, čia ir ten, tikrovės ir sapno. Parodos sumanymas susitelkia į dvi susipinančias kryptis: tamsiuoju metų laiku pasišaukiamos spalva ir gyvybė – kiek sutirštintos, pilnos neapibrėžtų formų ir slystančių tapatybių. Antroji kryptis kalba apie šiuolaikines judėjimo patirtis: išvykimus, grįžimus, buvimą tarp vietų. Vaizdai taip pat migruoja. Iš skirtingų vietų, ekranų, prisiminimų. Vis dažniau apima pajauta, kad tai kažkur jau mačiau.

Keturi skirtingų kartų autoriai – Adomas Danusevičius, Alina Melnikova, Eglė Kuckaitė ir Eglė Gineitytė – kurdami atskirai, įvairiuose geografiniuose taškuose, susitinka vienoje tėkmėje, bendrame sapniškame kontinuume. Jautrumas, hibridiškos formos, nepastovios tapatybės ir dėmesys ribinėms būsenoms kiekvieno kūriniuose pasirodo vis kitaip, bet galiausiai susipina į bendrą audinį, lyg keli vienu metu sapnuojami sapnai.

Į svajingą atmosferą perkelia A. Danusevičiaus kaukės, bylojančios apie nevientisą, takią tapatybę, gyvenimą ir prisitaikymą kitoje kultūroje. Jos pratęsia menininko kūrybos liniją, kurioje analizuojami vyriškumo konstruktai, jų dirbtinumas ir trapumas. Joje gausu maskaradiškumo – tapatybė iki galo neatskleidžiama, veikiau nuolat perrengiama, deformuojama, išbandoma. Parodoje tai išnyra tiek per kaukes, tiek per susiliejimą su aplinka. 

 

Paroda „Suaugę sapnai“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Šio menininko erdvė parodoje panėšėja į apdumblėjusią pakrantę: spalvos, paviršiai sunkūs, pastoziniai. Tarp tapybos darbų ir piešinių išnyra it į krantą nublokštos keraminės kriauklės susiraizgiusiais kraštais. Tarsi iš tolimų pasaulio pakrančių parsivežti suvenyrai – renkantys dulkes lentynoje, bet vis neišmetami, nes čiumpančią ranką kaskart sustabdo nostalgija. Kriauklės tokios įtikinamos, kad norisi jas pakelti ir pridėti prie ausies. Beveik neabejoju – išgirsčiau jūros ošimą. Dekoratyvumo ir intymumo derinys apskritai būdingas menininko kūrybai, o puošnumas tampa būdu išreikšti sunkiai nusakomas būsenas. 

Liūliuojančiame sraute mano žvilgsnis užkliūva už keisto aštuonkojo pavidalo gyvio didelėmis akimis, šešiais grybiniais čiuptuvais. Apima déjà vu – šį vaizdinį jau esu kažkur regėjusi. Gana tiksliai suveikia anotacijoje minima būsena: žiūrėdama į kūrinį imu abejoti, ar jis iš tiesų naujas. Prisimenu: prieš kelias dienas šis šešiakojis buvo išniręs mano instagramo sraute kaip Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto rengiamo projekto „Antropoceninio proto kritika“ vizualas. Vaizdai šiandien cirkuliuoja taip intensyviai, kad susidūrimas su kūriniu dažnai būna ne pirmas, o jau „antrinis“ – tarsi sapne, kuriame sugrįžta kažkur sutikti, per (pa)sąmonę perfiltruoti motyvai.

Su kūriniais arba jų plačiai pasklidusiais vaizdais dabar kaip su žmonėmis – neretu atveju pirmiausia susitinki virtualiojoje erdvėje, tik vėliau – realybėje. Šis antrinis susitikimas praranda neutralumą, jį lydi jau susiformavęs pirminis įspūdis, lūkesčiai, net tam tikras artumo jausmas. Parodoje tai tarsi sukuria dvigubą patirtį, kai žiūri į kūrinį ir kartu tikrini savo atmintį, bandai atsekti, kur ir kada jis jau buvo tave pasiekęs.

Drobėje, papuošusioje ir šio žurnalo numerio viršelį, paviršius ritmiškai banguoja mėlynomis linijomis. Ramu, kol tarp tų bangų nepastebimai išnyra akys. Nebeaišku, ar žiūri į jūrą, ar jūra žiūri į tave. Kituose dailininko darbuose vaizdai tirštėja: žalsvos, klampios masės, fragmentiškai išmetančios kažką, kas primena veidą, kūną, augalą. Formos slysta, subyra, tarsi niekada iki galo nesusiformuoja. Motyvai panašūs – kaukės, čiuptuvai, žvilgsniai. Iš pradžių atrodo kiek žaismingai, bet ilgiau stabtelėjus atsiranda šioks toks nejaukumas. 

Eksponuojami kūriniai susišaukia su platesne A. Danusevičiaus praktika, kurioje metamorfozė ir nestabilumas yra esminės būsenos. Tapatybė parodoje peržengia socialines, kultūrines ribas ir ima veikti kaip biologinis, ekosisteminis procesas. Visi kūriniai (išskyrus darbą su šuniu Mikiu) lieka be pavadinimų, sąmoningai siekiant neuždaryti jų vienos reikšmės rėmuose, leidžiant jiems išlikti atviriems, nepagaunamiems. Gamta ir žmogus susilieja į vieną klampią masę, kurioje forma tik pradėjo kurtis arba irti. Šis hibridiškumas, kai kūnas ir aplinka klojasi vienas ant kito lyg sapno vaizdiniai, persikelia ir į A. Melnikovos kūrinius.

A. Danusevičiaus žmogaus kūno formas primenančios kriauklės rezonuoja su A. Melnikovos tarsi iš sienos išaugusiais „Kosminiais koralais“ (2021). Kūniškumas dar labiau išsiskaido: koralų paviršiai primena išbrinkusios odos audinius. Veidai ir krūtinės portretuose nusėti žvynais. Kūnai paveiksluose ima atrodyti kaip dalis miško ar vandens gelmių, kupinų gyvybės ir vos įžiūrimų, nuolat judančių, viena nuo kitos neatsiejamų (eko)sistemų. Menininkė nuosekliai tyrinėja žmogaus santykį su aplinkos diktatu, instinktais. Skirtingais raiškos būdais autorė kuria iki galo sunkiai apibrėžiamus vaizdinius. Parodoje šis posthumanistinis požiūris ima ryškėti dar labiau, nebesistengiu suprasti, kas žmogaus, o kas aplinkos. Neriu. Iš pradžių nedrąsiai, paskui vis giliau. 

A. Melnikovos tapybos darbuose spalvos sodrėja, darosi kone hipergyvos. Svarbus tampa pakartotinis žvilgsnis. Antrą kartą įsižiūrėjus ima ryškėti tai, kas iš pradžių slypėjo tonų ir formų gilumoje. Briliantinės žalumos atspalvio augalų tankmėje užtinki nosį. Pasirodo, jų ten buvo ne viena ir ne dvi. Staiga pasikeičia santykis: nebe tu žiūri, uodi gamtą, o ji tave. „Dar vienas įsižiūrėjimas“ (2025) – pavadinimas tampa instrukcija. Liudiju intymų santykį, kai susilieji su uostomu žiedu taip, kad nebeaišku, kas ką sugeria. Žmonių figūros nuolat slysta iš savo ribų – jos pratęsia koralus, įauga į žolių tankmę. 

Hibridiškumas primena sapnus, kai vietos susilieja, žmonės įgauna vieni kitų bruožus, o kūnų kontūrai lydosi pasąmonės tirpale. Įžengiu į suaugusiųjų sapnų teritoriją. Ne tik susivijusių tarpusavy, o brandžių, su „S“ raide apatiniame dešiniajame ekrano kamputyje. Šis lietimas, susiliejimas, ribų nykimas savyje talpina nemažai erotikos. Kūnas nelyginat žiedas, galintis išsiskleisti bet kuria kryptimi. Menininkės žvilgsnis smalsus, tyrinėjantis, bandantis suprasti, kaip veikia pasaulis, kuriame žmogus, flora ir fauna susiraizgę viename nedalomame darinyje. 

Šis tankus, pulsuojantis vaizdinių audinys perauga į kitą būseną tarsi sapnas, nepastebimai keičiantis sceną. Esu įsiurbiama į E. Kuckaitės metamorfozinių būsenų terpę. Du kūrinių ciklai aiškiai išsiskiria, bet išlieka nenutrūkstamame dialoge lyg skirtingos to paties sapno fazės. „Saturnės pienas“ (2019–2021), sukurtas po kelionės į Filipinus, veikia kaip vis stiprėjantis haliucinogenas. Iš pradžių dar bandai laikytis įprastų orientyrų, bet netrunki pajusti, kaip jie išslysta. Kūriniai priverčia klausti, ar tai tikrovė. Tarsi būčiau supainiojusi uogas, grybus ir bandyčiau susigaudyti, ar vis dar esu tame pačiame pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio viskas įprasta, vaizdas atpažįstamas, bet, kaip ir A. Melnikovos drobėse, vos tik įsižiūri, ima ryškėti mažos išsyk nepastebėtos detalės. 

Figūros čia antropomorfinės, bet ne visai žmogiškos. Iš kūnų tįsta straubliai, gyslos, žarnos – linijos, nepaklūstančios anatomijos taisyklėms. Žmogaus ir gyvūno kūnai žaidžia slėpynių. Kū-kū! Kas ten? Pagauni save sutrikusią: iš tiesų negali tiksliai atsakyti, ką matai. Žmogus pasirodo kaip sudėtingas, nuolat besikeičiantis organizmas. „Palmės kvape“ (2019–2021) šis pojūtis itin stiprus. Iš pradžių net nepastebi mažų žmogeliukų drobės apačioje. Tačiau labiau atkreipus dėmesį ne tik negali jų „atmatyti“ – tie žmogeliukai ima ryškėti, daugintis, keistos nosių virtinės lyg palmių kamienai stiebiasi aukštyn. Sugrįžta dvejonė: aš subjektas ar objektas?

Kitame cikle, pradėtame 2011-aisiais ir užbaigtame 2025-aisiais, šis nestabilumas persikelia į kultūrinius vaizdinius. Jungiami du geografiškai nutolę pasauliai – vakarietiška ikonografija ir Pietryčių Azijos elementai. Leonardo da Vinci „Ledos su gulbe“ kompozicijoje išnyra iki gyvo kaulo pažįstamas Marilyn Monroe veidas. Hinduizmo dievybės Šiva ir Krišna į bendrą vizualinį srautą pakliūva kaip dar vienas sluoksnis, susiliejantis su kitais kontekstais. 

Šių skirtingų laikų, geografijų ir simbolių nesinori išnarplioti ar sugrąžinti į vietas. Kur kas įdomiau stebėti, kaip jie susilieja į vizualinį ir kultūrinį remiksą. E. Kuckaitė savo kūryboje sistemingai tyrinėja žmogaus, ypač moters, tapatybės pajautą ir jos perkūrimą, pasitelkdama hibridiškumą, paradoksą, vaizdo poetiką. Kismo procese užklupti veikėjai kupini nenumaldomo šėlsmo. Vis dėlto sapnai, kaip kasnakt, mainosi. Po intensyvios, mirgančios vaizdų masės vaizdiniai ima retėti, lėtėti – pereinama į kitą būseną, kurioje mažiau triukšmo, daugiau pauzių. Pusiausvyrą padeda rasti E. Gineitytės kūriniai, kai lieka tik mėgautis štiliu. 

Vaizdai nurimsta, kvėpavimas sulėtėja. Čia žvilgsnis nebeskuba, ima sekti spalvų santykiais, jų diktuojamu ritmu. E. Gineitytės kūriniai svyruoja ties abstrakcijos riba, tačiau jos neperžengia. Objektai išlieka atpažįstami, bet kartu išlaisvina žiūrovų vaizduotę, kviečia patiems užpildyti tai, kas tik nurodyta. Parodoje rodomi darbai tęsią šią kryptį: formos santūrios, struktūruotos, bet ne iki galo uždaros. Paveiksluose skleidžiasi tyli, sapniška, beveik metafizinė erdvė – retesnė, skaidresnė, grynesnė. Nebe tokia tanki ir klampi kaip prieš tai matyti vaizdai. Spalvos tik nurodo kryptį ir leidžia žvilgsniui judėti lėtai. Raudoni, geltoni ir geltonesni trikampiai, rombai uždaryti aiškiose kompozicijose, užkertančiose kelią formų kismui. 

Autorė nepaiso įprastų vaizdavimo taisyklių: figūros sulig galva nukertamos, stumiamos į drobės kraštą, tarsi netilptų į joms skirtas kompozicijos erdves. Gryna juoda spalva sustabdo žvilgsnį, sukurdama griežtesnį ritmą. Žmonių figūros nuasmenintos, nusisukusios nuo žiūrovo. Jose yra šis tas artimo XX a. siurrealizmo dailininko René Magritte’o tapybai – santūrus paslaptingumas, kai vaizdas atrodo aiškus, bet prasmė iki galo nepasiekiama. Vienur figūra stovi lyg įaugusi į horizontą. Lieka tik siluetai, minimalūs ženklai, suteikiantys buvimo čia ir dabar jausmą. Išryškėja susiliejantis santykis su aplinka, kaip ir kitų autorių darbuose, žmogus tampa gamtos tąsa ar fragmentu. Tik E. Gineitytė šį ryšį vaizduoja ne per hibridiškas, kintančias formas, bet per subtilų priartėjimą, kai riba tarp figūros ir aplinkos ima nykti.

Dviejose drobėse ir ant grindų atsiranda pilnatis. Tas pats Mėnulis, regėtas ir kitoje salėje, čia vėl grįžta, sieja skirtingas erdves, lyg sektų, stebėtų mane ir menininkus, sapnuojančius panašius sapnus. Atsikartojantys motyvai ir posthumanistinė pasaulėžiūra sujungia visų keturių autorių kūrybą į svajingą tėkmę. Ji neša kaip nenutrūkstanti sapnų virtinė: vaizdai kartojasi, kinta, bet neišsisklaido. Kartais jie aiškesni, kartais vos pagaunami lyg prisiminimai, kurie dar laikosi, bet tuoj išslys. Kiekvienas autorius išlaiko savo toną ir ritmą. Bet kai kurie motyvai perplaukia iš vienos erdvės į kitą, trumpam įsitvirtina ir vėl išnyksta palikdami atpažinimo pėdsaką, skatina treniruoti atmintį. Viena lieka aišku: žmogus, grybai, flora ir fauna čia egzistuoja viename audinyje. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau supranti esąs įstrigęs jame, suaugęs tuose pačiuose sapnuose.