Meilė arktinei isterijai – sunkiai paaiškinama. Man ji prasidėjo nuo pirmojo rimto grožinio vertimo, Timo K. Mukkos romano „Balandis ir aguona“: per jį galiausiai atsidūriau Suomijos šiaurėje, pradėjau domėtis kitais regiono rašytojais bei menininkais ir vis giliau kapstyti tamsią provincijos sielą. Suomių dailininkas Kalervo Palsa buvo Mukkos draugas: kai apie jį sužinojau, meilė šiaurei jau buvo peraugusi į lengvą maniją, ir tuo metu atrodė, kad Palsos paveikslai tiksliai atvaizdavo, ką ir aš įžvelgiau Arktyje – ne tik kraštutines proto būsenas, bet ir šiurkštų, pašėlusį grožį. Šiaurė galingiausia artėjant kaamos, poliarinei nakčiai, tad atrodo tinkama – beveik būtina – apie ją rašyti kaip tik šiuo metu. Rašydama rėmiausi Palsos dienoraščiais – nes kas gi geriau už jį atskleis fantasmagoriškas šiaurės spalvas. Dienoraščius po jo mirties išleido ilgametė draugė Maj-Lis Pitkänen („Kalervo Palsan päiväkirjat. Merkintöjä vuosilta 1962–1987“; sud. Maj-Lis Pitkänen. – WSOY, 1990).

 

 

Jei į Suomijos šiaurėje glūdintį Kitilės bažnytkaimį keliauji iš Helsinkio, pirmiausia turi ištverti maždaug 8 valandų kelionę traukiniu iki Rovaniemio. Iš ten iki Kitilės – jau vieni niekai: vos 200 km autobusu – na, arba slidėmis. Didžiumą šiauriausio Suomijos regiono, taigi ir Kitilę, per itin sudėtingą Antrojo pasaulinio karo periodą, vadinamą Laplandijos karu, iki pamatų sudegino vokiečių kariai ir istorija byloja, kad miestelyje nepaliesti liko tik du pastatai: Carlo Ludvigo Engelio suprojektuota bažnyčia ir netoliese stovėjusi lūšnelė, vietinių praminta „kiosku“, kurioje 1947 m. gimė Huugo Kalervo „Kalle“ Palsa.

Nors Palsa – vienas įdomiausių ir savičiausių Suomijos menininkų, jo likimas daug kuo primena kraštiečio ir artimo draugo, lietuvių skaitytojams jau pažįstamo rašytojo Timo K. Mukkos (lietuvių k. išleisti du romanai „Žemė – nuodėminga giesmė“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), „Balandis ir aguona“). Dėl daugybę dešimtmečių Suomijoje vyravusios kultūrinės skirties tarp neva netašytos šiaurės ir išsilavinusių pietų, tokiems kūrėjams kaip Palsa iki pat mirties teko kratytis įvairių etikečių, kurias klijavo konservatyvūs, uždaram ir elitistiniam „iškilių“ menininkų rateliui priklausantys kritikai, aiškintis dėl savo netinkamų darbų, gyvenimo būdo, mąstymo.

Vaikystėje Palsa svajojo tapti rašytoju, ir nors vėliau pasuko į tapybą, nuo pat ankstyvos paauglystės rašė dienoraštį ir visą gyvenimą, švelniai tariant, ėjo iš proto dėl skaitymo – ryte rijo viską, ką tuo metu buvo galima gauti Kitilėje, kurioje, beje, veikė puikus knygynas ir biblioteka. Su iškiliaisiais pasaulio dailininkais, iš kurių vėliau mokėsi ir sėmėsi įkvėpimo, Palsa taip pat susipažino per knygas, mat išvažiuoti į užsienį ir gyvai pamatyti bent kai kurių menininkų darbus jam teko tik paskutiniaisiais gyvenimo metais: Boschas, Goya, Picasso, Dalí – visi buvo kruopščiai išstudijuoti per biografijas ir albumus. Svarbūs buvo ir įvairūs, dažniausiai amerikietiški ir švediški, komiksai, kurių Palsa užsisakydavo per biblioteką ar pažįstamus, nors pinigų nuolat trūko (komiksai vėliau įkvėpė kurti juos ir pačiam, pasirašant slapyvardžiais Porno-Kalle ir Markizas de Palsa; neretai vaizdavo nekrofiliją, masturbaciją, celibatą, fetišus). Visa tai turėjo didžiulę įtaką pamažu susiformavusiam jaunojo tapytojo stiliui, ir įvairiais laikotarpiais jo darbus bandyta priskirti vis kitai srovei: tai siurrealizmui, tai naivizmui, tai primityvizmui. Pats Palsa savo meną kartais apibūdindavo kaip „fantastinį realizmą“, tačiau dienoraščiuose stebėtinai retai aprašo konkrečius darbus ar temas (gerokai dažniau mini tapybos technikas ir medžiagų bei reikmenų kainas), o išsamių Palsos kūrybos tyrimų iki šiol nėra. Skaitydamas Palsos tekstus ir studijuodamas paveikslus imi galvoti, kad tikroji jo atstovaujama meno srovė buvo vadinamoji arktinė isterija, pokario Suomijos šiaurė, siurrealistiškesnė už bet kurį Dalí paveikslą.

Ankstyvieji Palsos dienoraščių įrašai literatūrine prasme gali pasirodyti nuobodoki („ėjau ten, tada atėjo tas, valgėm tą, tada tas išėjo, tada ir aš išėjau, tada skaičiau tą, tada motina pasakė aną, tada baigėsi diena“), kita vertus, yra neblogas – ir gana retas – to meto Suomijos provincijos kasdienybės liudijimas. Pavyzdžiui, viename pirmųjų metų įrašų Palsa apibūdina epizodą, kaip vienas vyresniųjų brolių naktį grįžta iš šokių girtas, pažadina kitą brolį ir pradeda plūstis, abu galiausiai susimuša ir jau traukiasi peilius, bet motina sudraudžia, kad „su peiliais negalima“; kiek pasiautėję (netyčia kiek kliūva ir motinai) broliai galiausiai nusiramina, sutvarko nuniokotą virtuvę ir nueina miegoti. Šiandien Suomija mums siejasi su socialine gerove, lygiomis teisėmis ir pavyzdine švietimo sistema, bet dažnas pamiršta, kad po karo ji buvo viena vargingiausių valstybių Europoje (pavyzdžiui, Suomija buvo viena pirmųjų, gavusių tarptautinės organizacijos UNICEF paramą). Ypač gūdu buvo provincijoje ir, anot Palsos, „ten, kur užaugau, nudurti ką nors peiliu nebuvo nei retas, nei pavienis reiškinys“. Kitame dienoraščio įraše jis lyg tarp kitko užsimena, kad motina ir vėl prastos nuotaikos, nes per šventinį gegužės 1-osios savaitgalį brolis su keliais draugais išgėrė 30 butelių degtinės ir buvo sunkiai sukalbamas. Vargu, ar tokia aplinka jau ir taip į depresiją ir nerimą linkusiam jautriam ir uždaram paaugliui galėjo įkvėpti kitokių motyvų nei vėliau figūravę jo tapyboje.

 

 

Palsos tėvas mirė anksti, motina šeimą išlaikė pardavinėdama alkoholį ir apgyvendindama į šiaurės kirtavietes keliaujančius vyrus bei kontrabandininkus; to meto provincijoje nepasiturinčios moterys ne itin turėjo iš ko rinktis, ir apylinkėse Palsų namai buvo žinomi dėl, kaip dienoraščio įvade rašo Maj-Lis Pitkänen, „tam tikros reputacijos“. Perėjūnai mėgdavo kortuoti ir dalintis istorijomis, tad vaikystėje Palsą supo pasakojimai apie vaiduoklius ir žiaurias žmogžudystes, nepaprastai žavėję jį visą likusį gyvenimą. Pasakorių istorijos susipynė su tikro gyvenimo realijomis: žmonių žiaurumu ir vulgarumu, smurtu, brutalia erotika – visa tai Palsa regėjo savo akimis. Matyt, čia ir padėjo formuotis pirmosios idėjos tokiems paveikslams kaip „Kulervas“ („Kullervo“, kelios versijos) ar „Išsivadavimas“ („Vapautuminen“, kelios versijos).

Tam tikra ezoterika, simbolių ir sapnų sureikšminimas apskritai buvo gana būdingi visam šiauriniam regionui, jau nekalbant apie ten gyvenusius menininkus. Net ir įpusėjęs trečiąją dešimtį Palsa, pavyzdžiui, aprašo Mukkos delne įsirėžusią beprotybės liniją ir aiškina pats turįs panašią (dienoraštyje jis dažnai teigia, kad beprotybė jame glūdi nuo pat gimimo). Kitame 1978-ųjų dienoraščio įraše pasakoja istoriją apie tetą, kuri, jaunystėje patyrusi persileidimą, batų dėžutėje išsaugojo negyvo vaikelio lavonėlį; po jos mirties tą dėžutę savo palėpėje saugojo kita teta, mėgdavusi rodyti ją vaikams. Prietarai, įtikėjimai, užkeikimai buvo šiaurės provincijos kasdienybė, be to, įtakos regionui neabejotinai turėjo ir glaudus ryšys su samių bendruomene ir jos turtingu folkloru.

Bene daugiausia dėmesio Palsos kūryboje sulaukia seksualumo, neretai supinamo su mirties motyvais, vaizdavimas, o tų laikų Suomijos kultūriniame lauke tokios temos buvo stačiai skandalingos: teigiama, kad 1973 m. prezidentui lankantis Dailės akademijos studentų parodoje, organizatoriai Palsos paveikslus paslėpė. Seksualumas suomių mene ir literatūroje atviriau pradėtas vaizduoti tik 9 dešimt­metyje. Palsos polinkis į perversiją (veikiau į tai, kas tuo metu buvo laikoma perversija), gana savitas: iš tekstų susidaro įspūdis, kad jį skatino ne noras provokuoti, o smalsumas. Kartais atrodo, kad Palsa taip niekad ir neišaugo iš paauglystės (šiuo klausimu jis ir pats gana saviironiškas), tad ir į seksualumą dažnai žiūrėjo peralkusio nesubrendėlio akimis. Svarbu paminėti ir lestadionizmo įtaką: šiai šiaurės Suomijoje itin paplitusiai konservatyviai surinkimininkų atšakai, kuriai būdinga ir tai, kad gero sakytojo pamokslas susirinkusiesiems galėjo sukelti euforiją, kartais paskatindavusią vadinamąjį kalbėjimą kalbomis ir orgijas (Mukka tai įspūdingai aprašė garsiausiame romane „Žemė – nuodėminga giesmė“). Svarbu suvokti, kad šiaurės žmonėms viskas sumišę: religija, seksualinė gėda (ir net pažeminimas), besiveržiantis užgniaužtas seksua­lumas, gaivališkumas, juslingumas – ir negebėjimas to iškomunikuoti.

Dienoraščiuose gausu epizodų, kai Palsa masturbuojasi gavęs draugės laišką arba pagiringas, arba per gedulingus pietus; girtas ateina į parodą ir nusprendžia renginį pagyvinti išsirengdamas nuogai; viename įraše 20-metis tapytojas girtas prisipažįsta, kad ką tik nuo kaimynų virvės pavogė trumpikes, pasimasturbavo ir vėl jas pakabino kaimyno kieme. Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu pasitaiko ir pavienių seksualinių santykių su vyrais, ypač su garsiu suomių tapytoju Reidaru Särestöniemiu, kurį Palsa visada laikė autoritetu, nors ir nemėgo to pripažinti (Särestöniemis buvo vienas iš tų retų menininkų, kuris dar gyvas praturtėjo iš savo tapybos ir buvo vertinamas kultūriniuose ir net politiniuose sluoksniuose – kitaip tariant, reprezentavo kaip tik tą buržua kūrėją, kurių Palsa tvirtino negalįs pakęsti, nors, matyt, ir šiek tiek jiems pavydėjo). Dienoraščiuose jis visa tai aprašo paprastai, kaip dar vieną dienos įvykį, tačiau paveiksluose šis smalsumas ir šėlsmas atsiskleidžia visa jėga, nepagražintai ir – daug kam – nepatogiai: galima tik įsivaizduoti, kokią reakciją turėjo sukelti pirmą kartą eksponuojami darbai „Paruzija“ („Toinen tuleminen“) ir „Arktiniai geiduliai“ („Arktinen hekkuma“).

 

Kalervo Palsos muziejus, „ateljė“, kurią jis pats vadino Getsemane ir „debesų pilimi“. Heikki Immoneno nuotraukos.

 

Šiandienos psichiatrai Palsai nustatytų ne tik sunkią depresiją, bet, ko gero, ir bipolinį sutrikimą, gal net ir lengvą šizofreniją. Dienoraščiuose nuolat blaškomasi – kartais net tą pačią dieną – nuo „menas neturi jokios prasmės“ iki „tik mano menas turi prasmę, galbūt šiandien dar nenusižudysiu“. Jis myli, nusprendžia nebemylėti, vėl myli, kenčia nuo begalinės, nepakeliamos vienatvės ir nerimo ir nuolat įsivaizduoja savo mirtį: vieną savo dirbtuvių sieną buvo išklijavęs nekrologais iš laikraščių – ant visų užrašė savo vardą. Laikinos šviesos į gyvenimą įpučia pinigai ir ilgametės (o ilgainiui ir kone vienintelės) draugės Maj-Lis laiškai, skambučiai ir apsilankymai: gavęs nedidelę stipendiją Palsa trumpam aprimsta, išsiblaivo ir puola dirbti; išgirdęs Maj-Lis balsą pasiryžta gyventi dar vieną dieną.

1973 m. įvyksta esminis lūžis: netikėtai miršta Mukka. Mukkos mirtis Palsai buvo tarsi paskutinis lašas, po kurio, rodos, užsidarė visos durys. Palsa tuo metu studijuoja Helsinkyje ir Mukkos laidotuves aprašo kaip „vieną beprotiškiausių savo kelionių“: per 7 dienas, kurios dienoraštyje sutelpa į kelis tankiai prirašytus puslapius, Palsa geria traukiny į Rovaniemį, ten aplanko našlę, geria toliau, važiuoja į Kitilę, ir vėliau – į Mukkos gimtąjį miestelį, po laidotuvių geria su Särestöniemiu ir garsiai aiškina, kad nori su juo gyventi, per atminimo vakarienę pasiperša Mukkos našlei (o ši atsako: „Nu jau tikrai ne“), geria, liepia Särestöniemiui jį išdulkinti („Padaryk iš manęs homoseksua­lą. Padovanok man gyvenimą. Nenoriu mirti.“), šitai Särestöniemis ir pabando padaryti tualete, bet nė vienam nepasiseka, todėl visi toliau geria, dainuoja dainas pritardami gitara ir dalinasi prisiminimais apie velionį. Palsa grįžta į Helsinkį, kitas dienoraščio įrašas jau tik po metų.

Pastarasis epizodas iš esmės apibendrina ir tolesnius Palsos gyvenimo metus iki pat mirties: dienoraščių įrašai darosi vis trumpesni ir padrikesni, kupini daugiadienio gėrimo pagimdytų kliedesių, blaiviomis savaitėmis tampančių paveikslais. Ironiška, bet kaip tik tuo laikotarpiu Palsa pabaigė keletą svarbių, ilgai tapytų ir pertapytų darbų, tematinių serijų, surengė gana sėkmingų parodų ir pirmą kartą gyvenime gavo stipendijų kelionėms į užsienį. Pasak Maj-Lis, kaip tik užsienyje (Švedija, Olandija, Niujorkas) Palsa tarsi išsilaisvino: ten niekas į jį nežiūrėjo kaip į keistuolį. Be šių kelionių ir kelerių studijų metų Helsinkyje, tapytojas visą gyvenimą praleido Kitilėje, gimtuosiuose namuose. Trobos kieme stovėjusi pašiūrė dar paauglystėje tapo jo „ateljė“, kurią vadino Getsemane arba debesų pilimi. Pašiūrė praktiškai nešildoma, joje dažnai nebuvo elektros, nes nebuvo kaip už ją susimokėti, bet Palsa vis tiek ten praleisdavo didžiumą savo laiko, ten kaupė visus darbus ir knygas, sienas iš vidaus buvo ištapęs fantasmagoriškais paveikslais. (Juos galima pamatyti ir šiandien – 2013 m. namą ir ateljė perėmė privatus fondas, ir dabar ten veikia oficialus Palsos muziejus. Tiesa, jį aplankyti galima tik vasarą ir tik iš anksto susitarus.) Iš dienoraščių akivaizdu, jog tapytojo santykis su gimtine buvo komplikuotas: jis dažnai kartojo, kad dūsta mažoje provincijoje, kad žmonės joje riboti ir retai gali su kuo įdomiau pasišnekėti, jau nekalbant apie kūrybos perspektyvas. Pamačius pasaulio bambagyslė galutinai nutrūko.

1987 m. vasarą baigėsi paskutinė Palsos stipendija, laukė nežinia. Rudenį vietinis knygynas paskolino jam pinigų kelionei į Amsterdamą, kuri buvo paskutinė. Sugrįžęs Palsa įjunko gerti ir susirgo plaučių uždegimu. Pasak Maj-Lis, sukaupęs paskutines jėgas, jis nusivilko iki ateljė, užgriuvo savo darbus ir taip ant jų užgeso.

Palsa yra pasakęs: „Absoliučiai visuose dalykuose noriu būti išskirtinis. Tapytojas iš Laplandijos privalo būti nepaprastai gabus, turėti seksualinių iškrypimų ir garbinti nedievus.“ Suomijoje jis tapo pamišėlio menininko archetipu ir, nors tai sena kaip pasaulis klišė, sekdamas jo minčių vingius supranti, kad būtent to jis norėjo ir tuo didžiavosi.

 

Paveikslus, piešinius, komiksus (darbų iš viso – apie 3000), tekstus Palsa paliko Maj-Lis, kuri 1999 m. visą jo tapybinį palikimą padovanojo „Kiasma“ modernaus meno muziejui. 2002 m. muziejus surengė parodą „Kalervo Palsa, antrasis atėjimas“: tai iki šiol vienintelė Suomijoje surengta tapytojo darbų retrospektyva (2013 m. rodyta ir Berlyne, darbai priimti itin entuziastingai). Po jos kolekcija liko dūlėti muziejaus sandėliuose.

 

Palsos darbai muziejaus archyve ČIA