Iki 2017 m. spalio 27 d. LDS galerijoje „Meno parkas“ Kaune veikė tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Naujos istorijos“. Ji rengta „Vitrum Balticum. Pinklės“ festivalio kontekste, tad turėtų reprezentuoti stiklo meną. Tačiau šių metų festivalis išskleistas labai plačia kultūrinių veiklų įvairove, tad Julijos Pociūtės (Lietuva) bei Majos Heuer (Švedija) kuruota paroda „Naujos istorijos“ tik tam tikrais rakursais tapo nuoroda į šią konkrečią meno šaką. Apžvelgiant visą trienalės principu nuo 1999 m. rengiamą „Vitrum Balticum“ evoliuciją, galime pagrįstai kalbėti apie išsikristalizavusį koncepcinį pagrindą, turinio daugiasluoksniškumą ir naratyvinį svorį. Įvairūs asmeniniai bei kolektyviniai praeities įvykiai ir jų rezultatas įvairiomis medijomis pristatyti parodoje, taip iš praeities substancijos formuojant naujai patiriamas istorijas.
Šių metų teminis festivalis reprezentavo kultūrinės atminties įprasminimo problematiką, laviravo tarp praeities reliktų, prisiminimų, šiandienos aktualijų ir ateities vizijų. VDA KDF rengtose kūrybinėse karšto stiklo dirbtuvėse buvo aktualizuotas dabarties vyksmas ir procesai, istorinė pramoninio ir studijinio stiklo dizaino ekspozicija A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje iš laiko perspektyvos apžvelgė sovietmečio vizualinį pavidalą ir socialinį kontekstą, o performatyvūs vyksmai buvusiame Kauno Aleksoto stiklo fabrike vienam vakarui prikėlė užmarštin nugrimzdusius vaiduoklius. Na, o paroda „Naujos istorijos“ tiesė projekciją į ateitį, siekdama per laiko metmenį iš naujo apmąstyti praeities struktūras ir įtakas dabarties formavimui. Parodoje praplėsta Baltijos regiono geografija: į ekspoziciją įtraukti Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, kitų šalių menininkų darbai. Visus dalyvaujančius autorius siejo stiklo pamatas: jie pradėjo ar kuriame nors kūrybiniame etape disponavo šia medžiaga. Tačiau parodoje nesunku tai pražvelgti – kūriniai funkcionavo kaip savarankiškos šiuolaikinių medijų instaliacijos, o medžiagiškumas balansavo ant koncepcinio išnykimo ribos. Kiekvienas menininkas vienaip ar kitaip meninėmis priemonėmis tyrinėjo dabarties fenomeną. Pasitelkdami praeities iliustracijas (labiau perkeltine prasme), jie operavo atminties laikmenomis, įvaizdžiais, asmeninėmis ir kolektyvinėmis patirtimis kaip žaliava šiandienos kūrybai.
Kūrinių temos bendrai užliejo konceptualų parodos foną, tačiau dėl skirtingų meninių eksperimentų atsirado įvairovė ir vizualinis daugiasluoksniškumas. Valmantas Gutauskas derino skirtingas medžiagas, taip kvestionuodamas stiklo (ne)materialumą, sugretindamas šią jo savybę su kiekvieno asmenine atmintimi ir emocijomis, kurios tiesiog esti, nebūtinai turėdamos racionalų būties paaiškinimą. Tikrovės iliuzoriškumas parodos kūriniuose persmelkė galerijos erdvę – leido žiūrovui įsivaizduoti neegzistuojančias dimensijas, tiltus tarp skirtingų laiko perspektyvų ir patirčių. Suomijos menininkė Riikka Haapasaari pristatė videodarbą, kuriame ant stiklo studijos grindų brutaliai talžo stiklo burbulus. Cituodama H. Jacobs mintį, kad norint sukurti kažką nauja reikia nužudyti ankstesnius numylėtinius, menininkė ginčija stiklo meno dabartį ir savo pačios poziciją.
„Naujose istorijose“ pristatyti vizualiai turtingi kūriniai – pasitelktos skirtingos reflektuojančios medžiagos, įvairios technikos, video, optiniai žaidimai žvilgsniu, liuminescenciniai ar ready-made’o objektai ir netikėtos jų kombinacijos. Įvaizdžiai sieti tiek subtiliais ir trapiais stiklo elementais, tiek ekscentriškais simboliais ar užuominomis, nuorodomis į visiems gerai pažįstamus stereotipus, barjerus, santykius tarp privačios ir viešosios erdvės. Viename iš kūrinių švedų menininkas Fredrikas Nielsenas iki absurdo apnuogino savo privatumą, agituodamas paskambinti kūrinyje pateiktu telefono numeriu, kuris, be kita ko, yra jo naudojamas numeris. Valda Verikaitė kūrinyje „Ikona“ brėžė ploną liniją tarp ekspansyvios ekraninės visuomenės, įsiveržusios į mūsų privatų gyvenimą, bei realybės ir jos atspindžių tapatumo, paliečiančio kiekvieno žiūrovo patirtį. Kūrinys šioje parodoje veikė ne vien per materiją, bet buvo sustiprintas kontekstualių kiekvieno kūrinio žinučių. Daug visuotinai suvokiamos simbolikos užkoduota Silvano Rubino instaliacijoje, kurioje stalas ir laikrodis žymėjo laiko tėkmę, druska – laiko užkonservavimą, o stikliniu gaubtu uždengta knyga su Mao Dzedongo atvaizdu tapo sustabarėjusio laiko metafora. Patiriant parodos kūrinius, svarbiausia ne įtemptas žvilgsnio ir objekto santykis, bet simbolinė laiko įkrova.
Kiekvieno kūrinio prasmė siejama su pasąmoniniais kūrėjo ir suvokėjo procesais, su jų asmenine patirtimi, prisiminimais. Kiekvienas kūrinys yra katalizatorius, žadinantis intymią žiūrovo sąveiką su praeitimi, atminties turiniu ir laikiškumo patyrimu, o atmintyje atsiveriančios prisiminimų spragos sukelia nostalgiją. Slovakai Palo Macho ir Jana Hojstričova tyrinėja asmeninę praeitį per kūniškumą, įtraukdami stipriai atmintį žadinančias kvapo, skonio, lytėjimo jusles. Lenkijos menininkė Marzena Krzemińska-Baluch pristatė interakciją su kraštovaizdžiu, esančiu antrinėje atmintyje, kadangi naudoja kelionių prisiminimų atkūrimo metodiką. Svarbus dėmesys skirtas erdvei: juk įsivaizduoti erdvę be laiko galime, o laiko be erdvės, ko gero, ne. Švedė Petra Thorgren aktualizavo stiklo fabrikų tuštėjimą, kartu kvestionuodama erdvės ribas ir vietos tapatybės kūrimą. Šiuo kūriniu ji pristatė archyvinius reliktus, t. y. imitavo fabrikuose dirbusių moterų kasdienybę, paversdama ją vizualine kūrinio plotme. Parodos objektai nefunkcionavo chronologine seka ar linijiniu pasakojimu – veikiau tai buvo fragmentuota visuma, atspindys to, kas periodiškai iškyla matomą vaizdinį kombinuojant su atminties šešėliais ir trumpais sujungimais vaizduotės elektrinėje grandinėje.
Parodos „Naujos istorijos“ ir viso festivalio tema pasakojo apie jungtį. Ant fundamentalios egzistencinės ribos balansuojančią praeities, dabarties ir ateities sąveiką. Pasak geštalto teoretiko F. Pearlso, dabartis yra lygi patyrimui, patyrimas – suvokimui, o suvokimas – realybei. Laiko patirtys šiuolaikiniame mene pasitelkiamos dabarties egzistencijai ir suvokimui konstruoti. Laikas – jau nebe fundamentali dimensija, o asmenybės transformacijos rezultatas. Dviejuose galerijos „Meno parkas“ aukštuose išdėstyta ekspozicija kalbėjo žiūrovui apie kolektyvinę atmintį, skirtingai suvokiamą praeitį, privatumo prasmę šioje ekspansyvios viešumos tikrovėje bei vaikystę, prisiminimus. Kai kurie kūriniai aktualizuoja skausmingą istorinį foną, tačiau ir juose išlaikytas subtilus nostalgijos jausmas, nenukrypstant į būties tragizmą ar baigties metaforas.
Nors laikas – universali dimensija, vis dėlto jo patyrimas labai subjektyvus, personalizuotas. Tokia reliatyvi samprata puikiai funkcionuoja kuriant ir suvokiant meną, taip pat atveria unikalios žiūrovo percepcijos gelmes. Kūriniai tampa vizualiais praeities perkėlimo į dabartį ekranais, tam tikras detales paslepiančiais arba atveriančiais filtrais, savotiškais laiko perspektyvos portalais. Tai leidžia iš individualių atminties fragmentų, kolektyvinės atminties atspindžių ir įsivaizduojamų ateities projekcijų konstruoti naujas dabarties istorijas.