Mūza Rubackytė. „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, 2022). Jau ir pas mus sparčiai plečiasi menininkų biografijų meninis ir komercinis laukas. Leidyklos vilioja išsiviešinti ne tik meno kūrėjus, bet ir visokių kitokių menų žvaigždes – garsenybes. Kadaise vienam artimam žmogui mėginau įpiršti genialią idėją – parašyti padorų biografinį romaną apie Egidijų Dragūną-Selą. Tiražas iškart 100 tūkstančių. Deja, neįpiršau.

Skaitytojai žino, kad kokio nors artisto vaidmuo ekrane ar scenoje yra viena, o jo asmuo – visai kita, tačiau vis tiek tikisi susiliejimo, paaiškinimo, kaipgi tam žmogui pavyko šitaip persikūnyti, parašyti, padainuoti, nutapyti. Smalsu ir pro rakto skylutę pasižiūrėti. Su kuo gi iš tikrųjų ana va įžymybė gyveno, ak, ir kokios buvo jo politinės pažiūros. Biografija – viena ar kita forma perteikta, paties ar kito reikalą išmanančio užrašyta – yra faktografijos, atsiminimų ir fantazijos samplaika (pasirinkus vieną dominantę), todėl dažnai aplenkia XXI a. išsirašiusią grožinę literatūrą.

Taip, leidyklai svarbu naujo realaus tipažo vardas. Pianistė Mūza Rubackytė vardą turi. Net jos koncerte nebuvusieji apie ją girdėjo, matė ekrane jos įstabią povyzą prie instrumento. Tad kaip gyvenimą nugyveno muzikai kūnu ir siela atsidavusi moteris? Kuo tampa Lisztą, Brahmsą ar Godowskį atliekantis?

Norisi, kad tas atlikėjas būtų vertas kūrėjo vardo. Deja, dažnai atlikėjas – muzikantas, šokėjas, aktorius – nugriebia iš to kuriančiojo Viršaus (kompozitoriaus, dirigento, režisieriaus, dramaturgo) tik dalį jo ypatingos pasaulėjautos. Ir, pavyzdžiui, per kūrybinius atlikėjų vakarus dažniausiai girdi pasakojimus apie nuotykius filmavimo aikštelėse, gastrolėse, apie žvaigždės susitikimus su kitomis žvaigždelėmis jų bohemiškoje orbitoje.

 

 

Naujoji biografinė knyga pagaulesnė antroje dalyje, kurioje, taip sakant, paprastuoju būdu trumpais skyreliais persakomos pianistės kelionės po tolimas, dažnai egzotiškas šalis. Ooo, tavo atmintyje iššoka net Wernerio Herzogo „Fickaraldas“...

Iš karto ir stipriai nuvilia pirmoji dalis. Jeigu jau ryžtiesi viešinti autobiografiją, tai atėjęs į šią skaistyk­lą turi būti arba labai nuoširdus (tada tiks ir primityviosios dailės žanras), arba gerai rašyti, išsisukinėti iš keblių situacijų. Gerai rašyti reikia mokytis ir mokėti – taip pat kaip groti. Pianistė Mūza to nežinojo. Todėl šis jos „koncertas“ nėra pavykęs. Autorės rašymo stilius – lyg gimnazistės, gyvenimo posūkiai ir pakeleiviai pateikti su akivaizdžiai į primadoną nukreiptu apšvietimu, įpilta daug paklausaus antisovietinio padažo, gausu loginių prieštarų (žinoma, leidyklos redaktorių pareiga buvo jas derinti su autore).

Lengva ranka užrašoma: „Mes buvome ištremti“, „Neketinau tapti tipiška sovietine muzikante.“ Ir greit paneigiama: „Tos mergaitės tėvas Lifšicas buvo sovietų valdžios atstovas Lietuvoje ir neabejotinai apsaugojo mus nuo tremties“, „Supratau, kad laikas palikti namus, (...) mokslo metai Maskvoje buvo gražiausias tarpsnis, mokytojai buvo išskirtiniai.“ Knyga pirmiausia išėjo Prancūzijoje, kur gyvena autorė, todėl stengiamasi aprašyti sutirštintą okupacijos foną: „Kad ir kaip keista, nors televizija per dieną transliuodavo tik tris valandas, Čaikovskio konkursas būdavo plačiai nušviečiamas“, „Tokie išsvajoti vaisiai kaip ananasai, apelsinai, bananai būdavo pardavinėjami vidury apsnigtos gatvės, o žmonės ilgas valandas stovėdavo eilėje“, Gorkis ir Gaidaras MKČ mokykloje „buvo dėstomi vietoj nepriklausomos Lietuvos istorijos ir literatūros“. Menininkui neprivalomos patrioto pozicijos demonstracija kelia nepasitikėjimą (teisinamasi, kad išvyko per Sąjūdį, nes „karjera stovėjo vietoje“, „buvau akylai sekama“, „žlugdoma KGB“).

Daug sėkmingesnė profesionalės grojimo fortepijonu „virtuvė“ (trukdžiai, įpročiai, maistas, tragikomiškos situacijos svetimose scenose): „...neįstengsiu skambinti tokiomis apgailėtinomis sąlygomis. Todėl, kad nereikėtų groti, sugadinau instrumentą“, „Koncertus su orkestru groju užmerkusi dešinę akį, nes publika sėdi labai arti“, „Jei negroju, jaučiu abstinenciją – tiek fizinę, tiek dvasinę. Esu priklausoma.“ Puikus motinos, fanatiškai ruošiančios dukrą muzikantės solistės karjerai, portretas: „Ji valdė geležine ranka, apmauta šilkine pirštine.“ Jos likimas vertas atskiros knygos, bet jau grožinės literatūros.

/ / /

„Sidabrinės gervės“ šiemet Valdovų rūmų kieme buvo įteiktos per nūnai smarkiai skiepijamą Tėvo dieną (birželio 5 d.). Dauguma laimingųjų dėkojo būtent tėvui – stebėjausi, kaip meno žmonės šitaip uoliai siekia susilygiuoti, neišeiti į užribį. Iš pernykščių apdovanojimų atsimenu vien tik nestandartinį operatoriaus Algio Mikutėno šokį su mūsų Premjere.

Dabar į širdį smigo surežisuotas „kinas“ aplink a. a. Mantą Kvedaravičių. Regis, turėjom pagerbti tradicinį maestro „Už viso gyvenimo nuopelnus“, tačiau koncertui labai reikėjo patriotinio motyvo. Kiek atsimenu, Mantas buvo ypač kuklus, reklamos ryžtingai atsisakantis kino kronikininkas-mokslininkas. Priešingybė kitai apdovanotai artistiškai režisierei Giedrei Žickytei. Todėl vėl ištempiama į areną skaudžia drama suabejojau: tarp jos dalyvių buvo ir Manto mama, galbūt vaikai, artima raudanti moteris. Ne, jam nebūtų patikę...

Nepagarbiai – nuolat perkirsdamas videoekraną dainininke ir akordeonistu – operatorius (ir LRT televizijos režisierius ar redaktorė, jeigu tokie buvo) visai Lietuvai rodo „In memoriam“... Į Valdovų rūmus pakviesta mažai tiesioginių žiūrovų – renginys skirtas transliuoti, taigi, ponai transliuotojai, nemuilinkit su savo muilinėmis, aiškiai rodykit iškeliavusiųjų paskui gerves veidus ir vardus. Nesibaiminkit šitaip mirties. Na, čia tiktų riebesnis žodis, bet susilaikysiu. Tiesa, per apdovanojimus ir dėkojimus nenutylantis muzikinis fonas buvo įkyrus ir nesumažintas. Bijome tylos? Tai prisiminkime apdovanotuosius nuščiuvusius „Piligrimus“.

/ / /

LXXII Vilniaus aukcionas, vykęs Samuelio Bako muziejuje (birželio 10 d.), trečdalį turinio skyrė šiuolaikinei dailei. Savaime suprantama, pirkėjų buvo geru trečdaliu mažiau... Investuoti į jaunųjų kūrybą patyrę kolekcionieriai nesiima (labiausiai jie varžėsi dėl Raimundo Sližio, Prano Domšaičio, Antano Cukermano, Algimanto Švėgždos). Man, kultūros darbuotojai, įkandami buvo kaip tik jaunieji, todėl mostelėjau savo numeriu ir įsigijau lotą – Augusto Bidlausko (g. 1981) senovine mecotintos technika sukurtą ofortą „1+1“ (70 × 100), kaina 540 €. Sumokėjau, suvyniojo, parsinešiau. Nuostabu.

 

Vilniaus aukciono nuotrauka

 

Nuostabu buvo ir tai, kad pataikiau į savo „Litmenio“ atgimimą neįtikėtina meno ir prekybos forma. Į aukciono „Varia Lituanica“ poskyrį buvo pateiktas (žinau, kieno, bet nesakysiu) 45 metų senumo labai geros būklės pilnas (53 numeriai) savaitraščio „Literatūra ir menas“ komplektas. Kaina 200 eurų. Per pusę minutės šis lotas buvo nupirktas. Sveikinu visus prijaučiančius.

Jūratė Visockaitė – kino, teatro kritikė. Ilgametė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.