Goda Aksamitauskaitė. 294 į Šiaurę

Kelios valandos ant ratų į Šiaurę ir jūs su pasirinktos kokybės kompanija atsiduriate beveik Vilniuje, tik Rygoje. Mano kompanijos pirminis tikslas nebuvo konkretūs renginiai ar įvykiai, tačiau taip sutapo, kad vilnietišką tarptautinę muziejų naktį iškeitėme į latvišką (sakau latvišką, ne rygietišką, nes Rygoje, 2016 m. duomenimis, gyveno trečdalis – beveik 650 tūkst. – visos Latvijos populiacijos). 2–3 dienų kone idealiai užtenka paslampinėti po sostinės senamiestį, atokesniuose rajonuose turinio ir formos aspektais atrasti urbanistinių mūsų sostinės atitikmenų, aplankyti kelias parodines erdves ir dar lieka laiko neveikti nieko.

Ievos Rubezės darbas, 2017

Sakoma, detalėse velnias slypi, tačiau atsidūrusi svetur pradedu vertinti būtent nedideles detales, darančias lietuvišką dailės gyvenimą draugiškesnį. Pvz., pas mus jau įprasta (bent feisbuke) praktika parodos aprašymus pateikti dviem kalbomis – valstybine ir anglų, –­ o lat­viai dar mažai apie tai girdėję. Jie taip pasitiki ar kaip tik nepasitiki savimi? Įsivaizduoja, kad tie, kuriems aktualu, patys išsivers arba bet kokiu atveju atvažiuos; nesitiki, kad ne vietiniams gali būti įdomu; visai apie tai negalvoja ir nevargsta? Antra, informacijos sklaida viešojoje fizinėje erdvėje arba jos nebuvimas. Aišku, (ne)lengva prieiga prie aktualių meno naujienų yra susijusi su konkretaus miesto konteksto pažinimu, kurio, kaip paaiškėjo, Rygoje mums vis dar stinga. Galų gale edukaciniais ir pramoginiais tikslais aplankėme kelias kultūrines erdves, tačiau aptarsiu tik dvi įdomesnes ekspozicijas, kurios su Muziejų naktimi tiesiogiai nieko bend­ra neturėjo.

Galerijoje „Putti“ (Peitavas iela 5-31), į kurią eiti kompanija iš pradžių kiek spyriojosi, iki birželio 19 d. veiks grupinė paroda „Eksperimentinis žingsnis į šoną“ („Eksperimentālais sānsolis“). Menininkams buvo pasiūlyta mesti iššūkį pirmiausia turbūt sau, o vėliau – ir žiūrovui, įprastą discipliną vienam kūriniui pakeičiant kita. Rezultatas: 25 šiuolaikiniai menininkai kūrė juvelyriką, o 3 juvelyrai – po paveikslą. Juvelyrika – ypatingą ir tiesioginį ryšį su žmogaus kūnu turinti meno rūšis. Kai kurie autoriai jau anksčiau domėjosi kūno tema, jei jį vertinsime ne tik kaip fizinį, materialų objektą, bet ir socialinį agentą, simbolį. Nemažai žmonių, tarp jų ir aš, į juvelyriką esame ar buvome pratę žiūrėti utilitariai. Na, gal ne taip utilitariai, kaip senovės gentainiai, papuošalus naudoję tam, kad nebūtų nužiūrėti blogos akies, tačiau, visų pirma, jie turi būti nešiojami. Antraip juvelyrika praranda savo funkciją ir virsta savarankišku skulptūriniu objektu ar intymia laikina instaliacija, gal net performansu ant kūno. Kita vertus, haute couture objektai seniai nebeprivalo būti funkcionalūs ar patogūs, funkcinio aspekto ribos apskritai ima nykti. Galbūt čia tam tikri lingvistiniai spąstai – žodžiai „juvelyrika“ ir „papuošalai“ labai skiriasi etimologiškai, nors buitinis jų vartojimas dažnai tampa sinoniminiu.

Panãšios minties kryptys išryškėjo ir parodoje: vieni menininkai iššūkį priėmė konceptualiai (ar tai būtų žmogaus kūno formų, aprangos istorijos kvestio­navimas, ar iš naujo apmąstytas šalies kontekstas), kiti užsiėmė taikomuoju dekoravimu, sunku pasakyti, ironiškai ar ne. Tapytoja Dacė Zilgalvė eksponuoja tarsi iš karamelizuotų drugelių sukurtą spekuliatyvų vėrinį, kuris ant kieno nors kaklo išgyventų turbūt tik parą – visai kaip tikras drugelis. Iš pradžių autorė drugelius pati gaudė pievose, vėliau trūkstamą kiekį įsigijo iš augintojų ir jau negyvus (be abejo) apliejo stiklu. Forma seka turinį, arba atvirkščiai. 2012 m. oficialiai įkurtas duetas MAREUNROL’S, pasaulyje išgarsėjęs drabužių dizaino sprendimais (kelis jų kūrinius į savo fondą jau įsigijo Latvijos nacionalinis muziejus), o pernai pasirodęs ir „Mados infekcijoje“ ŠMC, šioje parodoje pristatė kelis darbus. Vienas jų – marškinių krūtinės ir kaklo dalį atkartojantis kaklo „papuošalas“, iš pirmo žvilgsnio atrodąs sunkios konstrukcijos. „Salomės karoliais“ pavadintas darbas iš tiesų pagamintas iš sintepono ir nurodo ne tik į Naująjį Testamentą, bet ir smokingų kultūrą – kadaise nepasiturintys vaikinai vietoje visų marškinių dėvėdavo tik jų priekinę dalį, o per švarką nebuvo matyti, jog „marškiniams“ trūksta rankovių ir net nugarinės dalies, – sutaupoma medžiagos ir pinigų; keblių situacijų pavykdavo išvengti dėl dėkingo etiketo suvokimo – nusivilkti švarką prie damų formalioje aplinkoje laikyta blogu tonu. Kai kurie latvių juvelyrikos kūriniai kone identiškai veiktų ir mūsų kontekste: gintaras, plokštumų gamta, maxima... O dekoratyvumas yra universalus.

Šioje vietoje svarbu paminėti, jog „Putti“ – visų pirma komercinė juvelyrikos galerija, grubiai tariant, skoninga parduotuvė. Dėl skoningumo galite neabejoti. Ypač draugiška, paslaugi ir puikiai atrodanti galerijos darbuotoja (tik iš po ilgo sijono draperijų kyšantys kedai išdavė, kad ji irgi žmogus, kuris tvarkėsi iki ateinant lankytojams) pusiau juokais, pusiau rimtai jau pačioje pradžioje šūktelėjo: „Oi, tik nemanykite, kad pas mus čia taip visada, šiaip jau pardavinėjam va tokius dalykus.“ Tada parodė stiklinę vitriną su gal kiek kičiniais, turinio tikrai neperpildytais koljė. Tačiau jau po kitu stiklu – nešiojama idėjinė japonų, rumunų ir kitų tautų juvelyrika, atmintyje neišvengiamai sužadinanti vizualinės kultūros stereotipus. Japonai – minimalistai, konstruoja redukuodami, naudoja abstrakčias formas; rumunai, bulgarai – truputį slaviški, truputį banalūs, savotiški ir nespėjantys (o gal nė nenorintys spėti) su pasaulinėmis tendencijomis, bet nuoširdūs; patys latviai pasiklydę tarp pataikavimo vietiniam skoniui ir Vakarų paklausai etc. Išsamiai aptarti kiekvieno „Eksperimentinio žingsnio į šoną“ dalyvio sprendimą, naudojant naują mediją, deja, negaliu, nes reikėtų išmanyti jų kūrybines biografijas (kalbant atvirai, kai kurias pavardes išvydau pirmą kartą), bet tam tikros gairės išryškėjo. Paklausta, ar „Putti“ dalyvauja Lietuvoje vykstančiose juvelyrikos, stiklo ar metalo plastikos parodose, bienalėse, galeristė atsakė taip pat žaismingai: „Žinot, Vilnius yra Vilnius... Mes važiuojame į Vokietiją ar Japoniją.“

Maris Argalis. „Akis“, 1977. Godos Aksamitauskaitės nuotraukos

Keliais dešimtmečiais anksčiau iš Vokietijos, tiksliau, Kaselio, latviai parsivežė hiperrealizmą. Kiekvienąkart Rygoje nekantrauju nueiti į parodų salę „Arsenalas“ (Torņa iela 1), kurioje mūsų apsilankymas sutapo su paskutiniuoju parodos „Hiperrealizmas. Judėjimo apraiškos Latvijoje“ („Hiperreālisms. Virziena variācijas Latvijā“) savaitgaliu. Ji yra dalis projekto „Dešimt XX a. ant­ros pusės latvių meno epizodų“, skirto Latvijos valstybės 100-mečio minėjimui. „Literatūros ir meno“ internetiniame archyve esu mačiusi daugiau nei 10 metų senumo komentarą, kad 9 dešimt­metyje beveik visi Instituto (dabar –­ VDA) tapybos studentai, ar bent tie, kurie turėjo tapybinių ambicijų, sirgo hiperrealizmu ir beikonizmu. Mūsiškiai, matyt, pasveiko, o latviai vis atkrenta. Parodoje eksponuojami darbai nuo 1967 m. iki šių dienų. „Šių dienų“ skamba kiek nepatikimai – negana to, kad jau sėdime meno kapinyne, „sendaikčių turguje“, tai dar ir toliau savanoriškai tais daiktais apsikrauname (įdomu, Marinetti įtarė, kaip greitai pats taps vienu iš sendaikčių, tyrinėjamu meno archeologų-gang­renų?). 2017 m. sukurtų darbų autoriai turbūt ne itin noriai dėtų save į XX a. antros pusės meno stalčių. Nepaisant to, paro­da, kuruota dr. Elitos Ansuonės, „Arsenalo“ kolekcijos ir mokslinių tyrimų skyriaus vadovės, nuosekli, išsami ir informatyvi. 170 darbų išties demonstruoja skirtingas lat­viško hiperrealizmo apraiškas – „gryno“ pačioje pradžioje ir susipynusio su kitais meniniais judėjimais vėliau.

Fotorealizmas, užgimęs JAV iš diskusijų su fotografija, abstrakčiuoju pokario ekspresionizmu bei spalvinga, kerinčia vartojimo kultūra, Europoje įgijo ir išplatino hiperrealizmo vardą. Retas latvis sąžiningai sekė 5 Louiso K. Meiselio fotorealizmo postulatais. Netgi vienas šio judėjimo Latvijoje pio­nierių Maris Argalis netruko pradėti hiperrealizmą maišyti su siurrealizmu, taip imponavusiu ir mūsų modernistams. Pats Dalí vėlyvąjį savo periodą vadino „hiperrealiu siurrealizmu“, o Argalis paveikslu „Akis“ atidavė duoklę Magritte’ui ir siurrealistų mėgtam akies motyvui.

Judėjimas, be abejo, patyrė socrealizmo įtaką. Kažkuria prasme net pratęsė jo tradicijas. 7–8 dešimtmečių Josifo Elgurtso didelio formato monochrominiai darbininkų portretai su visa privaloma atributika – šūkiais rusų kalba, kūju ir priekalu ant drabužių bei kepurių – kelia pagrįstą abejonę dėl buvimo tokioje parodoje: ir turinys, ir forma atitinka ideologinius to laikotarpio pageidavimus (reikalavimus). Vis dėlto, manau, kuratorei buvo svarbu parodyti, jog realistinė raiška, net jei prievartinė, Latvijos menininkams visai nebuvo svetima, kitaip nei, tarkim, amerikiečiams. Nesvetimas buvo ir fotografinės medžiagos naudojimas kuriant tapybos darbus, tiesa, greičiau kaip pagalbinė, o ne konceptuali priemonė. Amerikiečiai fotorealistai, tapydami pagal fotografijas, siekė kvestionuoti šios medijos neginčijamumą vaizduojant realybę, o socrealistai tiesiog siekė natūralizmo. Vėliau sovietiniai įvaizdžiai – asmenybės, architektūros ir kasdienybės elementai, kompozicijos principai – latvių dailėje imti naudoti ironiškai ir jau visai kitokio turinio bei spalvinės gamos hiperrealistiniuose paveiksluose. Parodos ekspozicijoje buvo galima perskaityti Lygos Purmalės atsiminimą, kad jų (jos ir kolegų) kitonišką susidomėjimą realizmu kai kurie amžininkai priėmė kaip pavojingą precedentą valdžiai liepti grįžti prie natūralistinio socialinio realizmo. Kitaip tariant, ideo­logija, savo naudai pasitelkusi vien formalistinį naujojo latvių realizmo aspektą ir visiškai ignoruodama pakitusią koncepciją, galėjo pradėti teigti, jog patys dailininkai norį likti prie teisingo ir gero, visiems suprantamo meno. Abu judėjimai, vienaip ar kitaip, buvo susirūpinę mimetine regimosios realybės problematika.

Jaunesni hiperrealistai ėmėsi ir imasi koncepcijų, skaitmeninio amžiaus bei šiandienos keliamų klausimų sprendimo ar bent jau artikuliavimo. Taip kiekvienas menininkas liečia vis kitas temas: lytiškumą, nuogumą ir dogmas, lyčių vaidmenis ir ritualus, tapatybę, miestietiško gyvenimo būdo pliusus bei minusus etc. Žodžiu, temos standartinės, vakariau (ne socialistiniame bloke) spręstos keliais dešimtmečiais anksčiau (kai kur anksčiau ir už patį hiperrealizmą), vizualinė raiška irgi nenauja. Keista, tokią nepagiriančią išvadą priėjau tik dabar – būnant paro­doje, man ji patiko. Šiame numeryje R. Čičelis (p. 7) cituoja Kavolį, kalbėjusį apie tarpukario Lietuvos dailę: nieko originalaus ir savito nesukurta, tik vakarietiškos įtakos ir jų kartotės. Panaši tendencija ryškėjo po Antrojo pasaulinio karo ir politinių bei mentalinių ilgamečių jo padarinių. Hiperrealizmas – tik vienas iš dešimties latvių meno nuo XX a. antros pusės epizodų, tačiau kol kas jis šią hipotezę patvirtina. Globalumas išlaisivina, o kartu ir niveliuoja. Nesiimu spręsti, šis procesas geras ar blogas. Galbūt tai ir yra mano bei tų jaunųjų latvių prob­lema – nieko tvirtai neteigiam, bet ir nepaneigiam. Tarsi vizualiniu menu, tekstu užklausti ką nors, atkreipti dėmesį būtų gana. Bet kokiu atveju, pasižvalgyti, kuo gyvena vieni artimiausių kaimynų, atrasti sąlyčio taškų ir įvertinti kolektyvinės patirties niuansus verta, o jei bene 300 km į Šiaurę vis dėlto pasirodys per toli, mugėje „ArtVilnius“ kasmet dalyvauja bent 3–4 galerijos iš Rygos.