Karolina Rimkutė. Sentimentalūs niekų kalbėjimai

Neseniai surengusi personalinę paro­dą galerijoje „Artifex“ Dalia Mikonytė fotografijų seriją „rankos ir kojos“ dar kartą pristatė grupinėje ekspozicijoje šiųmetėje „PIN dienoje“, surengtoje balandžio 26–30 d. kultūros bare „Kablys“.

Dalia Mikonytė. Iš serijos „rankos ir kojos“

Toks menininkės sprendimas nepraėjus nė mėnesiui po personalinės paro­dos uždarymo tuos pat darbus vėl pristatyti tame pačiame mieste – rizikingas. Jei kūriniai per trumpą laiką pristatomi keletą kartų, susidaro įspūdis, kad jie turėtų būti labai geri ir vertingi. Tai gali ir nepasiteisinti, tuomet kvestionuojamas menininko produktyvumas, savipopuliarinimo siekiai neįdėjus per daug pastangų. Nereikėtų pamiršti, jog požiūris į personalinę ir grupinę parodas dažniausiai būna skirtingas: drauge su kitų autorių kūryba darbai atsiskleidžia naujai, išryškėja tam tikrų bendrų akcentų, atsiranda naujų pras­mių. Tačiau LRT renginių rubrikoje ir „PIN dienos“ internetinėje svetainėje nurodyta, jog Mikonytės ekspozicija yra paroda. Vadinasi, kūrinius reikėtų vertinti jų neįtraukiant į drauge eksponuojamų darbų kontekstą. Verta pastebėti, kad menininkų dalyvavimo renginyje tiks­las –­ ne vien parodyti savo kūrybą, bet ir laimėti piniginį prizą. Ar dalyvavimas konkurse pateisina du kartus per mėnesį rengiamą parodą?..

Serijos „rankos ir kojos“ pavadinimas – itin paprastas, apibendrinantis visose nuotraukose esančius objektus: pirštus, plaštakas ir pėdas. Vieni objektai priklauso menininkei, kiti – neaišku kieno. Nors labai abstraktu, nėra jokios gilesnės nuorodos į ciklo sumanymą, toks paprastumas tik dar labiau sustiprina poreikį išsiaiškinti kūrinių prasmę. Aliuminio fotospaudų išdėstymas iš pradžių sufleruoja apie gerai apgalvotą tematišką išskirstymą, turint mintyje, jog aplink fotografijas panašiu atstumu tame pačiame aukštyje lyg paeiliui surašyti skirtingai pavadinti tekstai. Tačiau taip nėra ir „išmėtymas“ šiek tiek suerzina. Fotografijos primena mėgėjišką stilių, ypač fokusuotė – ji atrodo it dabar labai madingi fotofiltrai nuotraukų redagavimo programėlėse, o kompozicijos nukelia į ne visai senus laikus, kai bene kiekvienas paauglys turėjo į krūvą sustojusių draugų kojų nuotraukų, darytų pečių aukštyje ar panašiai.

Neseniai socialiniuose tinkluose gyvavo ir pėdų asmenukių fotografavimo pomėgis. Iš tiesų toks savęs fotografavimo būdas ganėtinai įdomus, kadan­gi pagrindinis dėmesys sutelkiamas į aplinką, o pėdos akcentuoja subjekto santykį su ja. Taip per aplinką gali būti išreiškiami autoriaus vidiniai išgyvenimai arba fiksuojamas pats dalyvavimas aplinkoje. Šiaip ar taip, keista išvysti šiandien gana banalias fotografijas naujame menininkės cikle. Natūraliai iškyla klausimas, kiek šios asmenukės kalba apie asmeninius Mikonytės išgyvenimus, o kiek –­ apie visiems būdingas patirtis.

Bendrumo reflektavimas menininkės kūryboje pasireiškia ne vien estetiniais pasirinkimais, bet ir tematika – ant ekspozicijos sienos pateikiamos savotiškos vienatvės, susitaikymo ir apsivalymo, meilės, draugystės ritualų instrukcijos. Instrukcijos varijuoja nuo daug kartų rašytų ar sakytų abstrakčių frazių iki labai konkrečių, asmeniškų prisipažinimų. Eilutės, vienos kolegės taikliai pavadintos leknickiškomis, taiko į specifinę paauglišką auditoriją ir nepasako nieko nauja, o siekia vien sukelti sentimentalius jausmus. Štai viena instrukcijų:

Vienatvės ritualai:
Užsiimti savikritika ir savigrauža
Per daug galvoti
Tris dienas neišeiti iš namų
Klausytis muzikos ir įsikvėpti
Nusipirkti gėlių pačiai sau
Žiūrėti į nuotraukų albumus
Verkti bent porą valandų per mėnesį
Tvarkytis gyvenimą iš naujo
Probleminti ir dramatizuoti
Skaityti ir rūkyti
Reflektuoti

Iš pirmo žvilgsnio tekstai gali pasirodyti labai asmeniški, aplink kabant autoportretiškoms fotografijoms, vis dėl­to surašyti tokie veiksmai, kurių daugelis gali būti „asmeniški“ kiekvienam. Trumpų frazių atskyrimas jas dar labiau dramatizuoja, perdėm sutirština, bet užmezga ryšį su skaitytoju, nes „išpūtimas“ ir susikoncentravimas į kiekvieną veiksmą atpažįstamas iš individualių patirčių. Tik kiek jos individualios? Panašu, kad Mikonytė tyrinėja ribą tarp asmeniškumo ir giminingumo, tiksliau –­­ sentimentalių jausmų autentiškumo ir bendrumo.

Dalia Mikonytė. Iš serijos „rankos ir kojos“

Dar daugiau sentimentalumo užplūsta pažvelgus į „Converse“ tipo sportinius batelius bei šalia užrašytą frazę „Susižeisti ir tuo grožėtis“ ir prisiminus emo subkultūros madą: nubrauktas širdeles, emocionalius tekstus apie nieką, basketkes, senesnę nei kompaktinių diskų grotuvų įrangą ir minimalų savęs žalojimą. Geriau pagalvojus, tokia melancholiška mada niekur nedingo, tik pakeitė stilių: tapo orientuota į visus, tam tikru gyvenimo etapu išgyvenusius stiprias emocijas, kurios praėjus laikui pasirodo nebe tokios stiprios ar originalios.

Susidaro įspūdis, jog autorė kalba apie nieką, „pritempia“ daugelio (įskaitant ir savo) patirtis, jų užuominas, nes nėra konkretumo. Ji aprašyme prisipažįsta manipuliuojanti užuominomis ir pilstanti iš tuščio į kiaurą. Tekstų užuominų ieškojimas fotografijose pasiteisina, bet klausimas – kas iš to? – lieka neatsakytas. Mikonytė sakosi kontroliuojanti situaciją, nes fotografuodama galvojo apie „tave“. Atrodo, kreipiamasi į konkretų asmenį, tačiau eksponuojant darbus pa­rodinėje aplinkoje mezgamas ryšys su kiekvienu lankytoju. Vadinasi, fotospaudų tikslas –­ įtraukti visų žiūrovų asmenines patirtis, o tai vėl reiškia tą patį: serija kalba banaliomis jausmų užuominomis, bet ne konkretybėmis. Ar tai reikėtų traktuoti kaip pasišaipymą iš jausmų banalumo, atsiskleidžiančio tik suvokus, kad visų mūsų išgyvenimai –­­ panašūs, nors emocijų kulminacijoje to nepripažįstame, siekiame pasirodyti vieninteliai ir nepakartojami? O gal priešingai – derėtų ieškoti paguodos ar bendrumo jausmo, suvokus, jog visiems šie jausmai pažįstami?

Kita vertus, ne visos užuominos fotografijose veda į tekstus ir jausmų provokuojamas patirtis. Pavyzdžiui, laikrodis ant riešo ar citrusiniai vaisiai bend­rame kontekste klaidina, nepasiduoda skaitymui pagal duotas instrukcijas. Čia irgi pasireiškia menininkės manipuliacija užuominomis, žaidimas su suvokėjo taip trokštamu kontrolės jausmu. Juk situaciją kontroliuoja Mikonytė (ji galvojo apie mus, kai fotografavo) ir nori išlikti vienintelė, valdanti situaciją. Bet netgi ji situacijos negali valdyti, jei kalbama apie jausmines patirtis. Tai atsiskleidžia ir tekste apie meilės ritualus, kuriame ji save ne iki galo cenzūruoja neapsispręsdama, kiek asmeniškumo turi likti kalbėjime. Galų gale, jei autorė kontroliuoja jausminių patirčių situaciją, vadinasi, patirtys ne nuoširdžios, bet sukonstruotos dirbtinai.

Puikiai suprantu, kodėl gali atsirasti būrys šios nuotraukų serijos gerbėjų (artima, kasdieniška, sentimentalu), vis dėlto negaliu pateisinti serijos pakartotinio pristatymo – į tokią parodą užtenka nueiti kartą. Nepasakyta nieko nauja –­ žaidimas be aiškios ribos tarp mėgėjiškos ir profesionaliosios fotografijos šiandien būdingas ne vienam fotomenininkui. Dirbtinis apeliavimas į švelnių jausmų makalynę yra tiek išsikerojęs šiuolaikinių menininkų mėgėjų kūryboje, jog suerzina, ir tiek. Net jeigu taip siekta pasišaipyti iš tuščio švaistymosi švelniomis emocijomis, Mikonytei reikėjo nebijoti „perspausti“.

Dalia Mikonytė. Iš serijos „rankos ir kojos“