Eglės Grėbliauskaitės naujos geros grindys „Titanikui“

 

 Naująjį sezoną peržengęs „Titaniko“ pirmo aukšto slenkstį (man tai buvo Gailiūno parodos atidarymas) ne vienas lankytojas pastebėjo, jog kažkas ne taip. Arba kaip tik labiau taip.

Laikas šiek tiek nuleisti galvas ir pažvelgti sau po kojomis. Betono stiprumas priklauso nuo vandens ir cemento santykio, cemento aktyvumo, užpildų kokybės ir atmainos, naudojamų priedų ir kitų mažiau įtakos turinčių veiksnių. Į betono mišinio sudėties skaičiavimo-parinkimo reikalavimus įeina stip­rumas ir klojumas, tinkama užpildų granuliometrinė sudėtis, eksploatacinių savybių užtikrinimas. Visi šie reikalavimai turi atsispindėti mišinio sudėties parinkimo metodikoje. Betono mišinys susideda iš 4 pagrindinių komponentų, todėl jų nustatymui būtina turėti ir tiek pat lygčių-priklausomybių. Dažniausios yra šios¹:

Painu, ar ne? Pasirodo, šiuolaikiniame interjero dizaine populiarus betonas (matyt, dėl savo estetinės išvaizdos ir neatslūgstančių minimalizmo tendencijų) nėra vienodas: kiekvienąkart (!) turi būti parenkami specifiniai komponentai, išvedamos jų formulės ir tuomet pagal jas gaminamas mišinys. Taigi važinėdama po visą Vilnių apžiūrėti konkrečių, o ne teorinio skaičių ir raidžių pavidalo betono pavyzdžių interjere Eglė Grėbliauskaitė kartu sukūrė ir formulę, ir „parodos“ (apie tai vėliau) pavadinimą – C30-37-XC3-CI0, 2-D16-S3, kurio konkretą galima pamatyti VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Kitais žodžiais tariant, Grėb­liauskaitė „Titanike“ vietoj senų išliejo naujas geras pilkas betonines grindis.

Daliai vietinių nepatinka masinė stambiaplokštė sovietinė architektūra, kurios puikiausias pavyzdys – daugia­bučių namų rajonai (beje, postalininiu laikotarpiu pradėta statybų prog­rama buvo didžiausia viso pasaulio moderniojoje architektūros istorijoje²). O stambiaplokštes konstrukcijas savo siūlėmis atkartojančios horizontãlios betono plokštumos – grindys – yra pirmaujantis pasirinkimas dabar jau kone standartizuotoje, balto kubo koncepcija sekančioje ekspozicijų erdvėje. Spalio 27 d. per projekto pristatymą vykusioje diskusijoje Grėbliauskaitė neslėpė, jog tyrinėjo ir orientavosi į pagrindines galerijas Vakaruose, o jose būtent betonas pirmauja tarp grindims naudojamų medžiagų. Anksčiau „Titaniko“ pirmame aukšte buvęs (ir antrame išlikęs) plytelių klojinys dažnam menininkui savo vizualine tarša trukdydavo pilnavertiškai išeksponuoti, o lankytojams – žiūrėti į „iškontekstintus“ (būtent tai idea­liu atveju turėtų atlikti baltas kubas) darbus, nors ir darniai tęsė viso pastato interjerą.

Menininkės kūrinį sudėtinga kategorizuoti – jis galėtų būti instaliacija, skulptūra, konceptualus ir kontekstualus, įvietintas, matomas ir nematomas, laikinas ir ilgaamžis. Mėginant išsisukti (tikrai ne blogąja šio žodžio prasme), grindys pavadintos meniniu projektu, kurį paradoksaliai, anot afišos, galima apžiūrėti iki spalio 29 d. Tai nereiškia, kad nuėjus į „Titaniką“ lapkričio mėnesį grindų nebebus, ne – jos tiesiog taps jums nematomos. Tas tris dienas salėje nebuvo jokio kito kūrinio, tik baltos sienos, uždengti langai, pilkos grindys ir lubos bei juodos raidės, sudėliotos į Laimos Kreivytės tekstą. Tris dienas „Titanike“ vyko personalinė Grėb­liauskaitės paroda. Ši paroda vyks tol, kol kitas menininkas ar ūkvedys nenuspręs išlupti betono ir jį pakeisti naujesne, dar labiau to meto realijas atitinkančia medžiaga. Arba kol „Titanikas“ nenuskęs. Vis dėlto šis variantas mažiau tikėtinas, o, anot brolių Gataveckų, per projekto pristatymą naujas grindis pakrikštijusių šokiu, pilkšva linija, per visą salės perimetrą žyminti, kokiame lygyje buvo ankstesnės grindys, sukuria atgrimzdimo, vadinasi, ir vilties įspūdį.

Grindys taip pat yra socialinės ir institucinės kritikos pavyzdys. Pradedant jų tapybiškumu – dėl statybų sektoriaus darbuotojų neišmanymo atsiradusiais skirtingų pilkos atspalvių šuorais, dėmėmis, baigiant ne taip jau seniai rekonstruoto (pagerinto, pritaikyto naujoms reikmėms) pastato gerinimu iš naujo (realiu pritaikymu esamoms reikmėms). Šįkart taip, kaip turėjo būti tąkart. Institucinės kritikos teorija teigia, jog dažnai kritinė kūrinio funkcija pranyksta jam atsiradus ekspozicinėje erdvėje – institucionalizavus jį. Taip institucija tarsi pripažįsta kritinį dėmenį, pritariamai palinksi galva, priima po savo stogu ir, suprask, – tai ne apie ją, ji ne tokia. Grėbliauskaitės atveju grindys yra sukurtos mąstant apie konkrečią vietą ir jos problemas. Institucinė kritika susipina su socialine (savi)kritika: autorė, išvysčiusi idėją teoriškai, sukūrusi konceptualų kūrinį, nusprendė pamėginti jį įgyvendinti. Ne tik parodyti į problemą pirštu, o ir ją išspręsti. Manau, visi šios istorijos dalyviai nuo to tik išlošė.

Nuėjus į „Titaniką“ lapkričio mėnesį jus pasitiks nauja paroda, juodos raidės konstruos jau kitokį tekstą, o C30-37-XC3-CI0, 2-D16-S3 bus virtęs integralia ekspozicinės erdvės dalimi. Idealiai nematomas kūrinys, teigė Nerijus Milerius. Iš dalies grindys, kaip meno kūrinys, egzistuoja tol, kol galerijos lankytojas jas vertina šitaip, t. y. kol savarankiškas jų buvimas yra akcentuojamas ir pastebimas. Tai gali vykti ribotą laiką, kol žmogus neperkels savo dėmesio į „pagrindinę“, tuo metu vykstančią parodą, o gali neįvykti visai – priklausomai nuo žmogaus orientavimosi meno kontekste bei galerijos vadovo iniciatyvos.

Kodėl grindys naujos – viskas aišku, o kodėl geros? Funkcionalistiniu požiūriu, grindys yra geros tol, kol atlieka savo paskirtį. Vokiškos technologijos, Grėbliauskaitės ir pagalbininkų išvestos formulės betonas lankytojų svorį atlaikys ilgai, o vizualinė-estetinė funkcija išliks, kol per atidarymą palietas raudonas vynas bus laiku nuvalytas nespėjęs įsigerti. Juokaujant ir supaprastinant, galima prisiminti Tomo Akviniečio frazę: „Gražu yra tas, kas pamačius patinka.“ O, anot Platono, tai, kas gražu, yra teisinga, ir tai, kas teisinga, yra gera. Man ir, kiek teko girdėti, aplinkiniams Grėbliauskaitės grindys patiko.

¹ A. Gumuliauskas, G. Abromavičius. „Betono mišinio sudėties projektavimas“: www.irbnet.de/daten/iconda/CIB_DC25977.pdf.

² P. Meuser, D. Zadorin. „Towards a Typology of Soviet Mass Housing. Prefabrication in the USSR 1955–1991“: www.dom-publishers.com/media/download/datenblatt/978-3-86922-446-6_Datenblatt.pdf.