Trakuose nesvarbu metų laikas, net oras nelabai svarbu. Rudenį, nukritus lapams, ežerų plokštumos tik išryškėja, jų dar daugiau, nedengiamų medžių, tarsi ir oro daugiau, o jei lynoja, tanki minkšta pilkuma užpildo tarpus tarp žmonių, nutrina horizontą. Ežeras, vanduo, meldai, rudens drėgmė turi savo melancholiškus kvapų derinius, kaip ir anksti sutemus šviečiančios kavinės, siūlančios kibinus. Vasarą savaitgalis Trakuose traška karščiu, cypsi visos pakrantės, nes melduose slepiasi įvairių paukščių mažyliai, kvepia įkaitusiais takais, saulės išdeginta žole. Žiemą kartais užšąla ežeras ir šviesusis dangus tarsi atsiduria apačioje, o ultramarino ar tamsiai cementinis – viršuje, nors neatsimenu, kuo kvepia žiema, jai atėjus būtinai pasikartosiu šią užmirštą pamoką, nes vilniečiai visais metų laikais taikosi ištrūkti į Trakus. O ten, šalia bažnyčios ir ežero, buvusioje senojoje klebonijoje, veikia neseniai persikėlusi galerija „Fojė“.

Senoji klebonija – vienas įdomiausių medinių Trakų pastatų, taip žavinčių mus ir užsienio turistus. Ji turi savitą ir neblogai dokumentuotą istoriją, tad galerija įsikūrė erdvėse, kurių istorija susijusi net su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Kaip ir patys Trakai. Ką tik restauruotas istorinis pastatas vis dar kvepia šviežiu tinku, mediena ir ilgaamže istorija, kuri siekia XV a. (Seniausioji, iki gaisro statyta Naujųjų Trakų klebono rezidencija iškilo 1409 m., pagal vieną iš versijų, Lietuvos didžiajam kunigaikščiai Vytautui pasirašius fundaciją.) Tiesa, konkrečiai šis pastatas pradėtas statyti apie 1797 m., nes ankstesnį sudegino Rusijos kariuomenė. Po gaisro iš pradžių sumūryti keturi rūsiai. Dokumentuose galima rasti nuorodų, kad plytos buvo imamos iš Trakų pilies – anuomet įprasto statybinių medžiagų „sandėlio“. Šie rūsiai buvo atrasti tik pradėjus dabartinę pastato restauraciją.

 

Pauliaus Bagdono nuotr.

 

Istorikas Liudas Jovaiša straipsnyje „Trakų parapija ir jos šventovė XV–XVIII amžiuje“ teigia: „Trakų bažnyčia jau nuo pat didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų, kaip pagrindinė šio valdovo rezidencijos šventovė, pasižymėjo specifiniu statusu.“ Istorikas pažymi, kad bažnyčios, kuri nebūtų katedra, bet turėtų savą kapitulą, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje per visą jos istoriją iš esmės nebūta. Koks svarbus bažnytinis centras Vytauto laikais buvo Trakai, galima spręsti ir iš fakto, kad būtent čia buvo baigtas Žemaitijos krikštas.

Vėlesniais metais Trakų parapija taip pat užėmė labai svarbią vietą. Pasak L. Jovaišos, „išskirtinę Trakų koleginės bažnyčios padėtį įtvirtino ir jos materialinis aprūpinimas. Šios bažnyčios fundacija buvo viena solidžiausių tarp visos vyskupijos parapinių beneficijų“. Klebonijos architektūrą galime įsivaizduoti iš 1731 m. vizitacijos aprašo. Pastatas priminė įprastą mažo provincijos bajoro dvarelį, kokių Trakuose LDK laikais buvo ne vienas; tokį aprašymą galima rasti ir 1782 m. vizitacijos dokumentuose. Pagrindinis mūrinis gyvenamasis namas turėjo medinius priestatus (šoninę, priemenę ir kamarėlę), buvo dengtas skiedromis. Kambariuose – lentų grindys ir durys, didelė koklių krosnis, mažesnė paprasta krosnis, rūsys.

1794 m. Trakus užėmus ir visiškai sudeginus Rusijos kariuomenei, klebonija supleškėjo; bažnyčios vizitacijos akte nurodoma, kad ją atstoja laikinas pastatas. Tuo metu pradėtas statyti naujas pastatas ir jau minėti rūsiai, pasiekę mūsų dienas. 1820–1821 m. vizitacijose rašoma, kad pirmame aukšte buvo švediškos krosnys, koridoriuje virš gatvės – dvejos durys, visas klebono gyvenamas šiaurinis galas (iš esmės – butas) rakinamas viena spyna.

1826 m. Trakų dekanas kunigas Andrius Čerskis reiškia nuolatinį susirūpinimą apverktina pastato būkle. Paskaičiavus atrodo keistai – statinys suniokotas per mažiau nei trisdešimt metų. Jau 1855 m. Trakų klebonas kunigas Liudvigas Zdanovičius laiške vyskupui Venclovui Zilinskiui teigia, kad klebonijos pastatas yra „visiškai sugriuvęs“ ir dėl to „būtina statyti naują namą“. 1871–1879 m. klebonijos pastatas buvo rekonstruotas iš dviaukščio į vienaaukštį, o 1890 m. pastatytas išskirtinumo suteikiantis koridorius per gatvę į šventorių. Tiesa, sovietmečiu (1951 m.) šio reto architektūrinio elemento – tiltelio į šventorių – jau nebuvo. Tuomet buvo pertvarkytas vidaus planas: įrengti 7 butai ir įkeltos šeimos (1981 m. gyveno 19 žmonių). Trakų parapijai senoji klebonija grąžinta 2011 m., o 2023 m. pabaigoje į restauruotą pastatą įsikėlė galerija „Fojė“.

Šviežiu tinku kvepianti galerija, kurios verandoje žaidžia saulė, liudija istoriją, tačiau ji pasakoja ir apie suniokoto pastato restauravimo darbus – buvo atkurtas istorinis patalpų planas, atstatytas dengtas tiltelis į šventorių, restauruota sieninė tapyba, lankytojus pasitinka mažą bajorų dvarelį primenančios „gonkos“. Pirmą kartą užsukus, stebina šviesios ir erdvios patalpos, kur galima rengti tikrai nemažas parodas.

Lubas puošia medinės sijos, į antrą aukštą veda jaukūs laiptai, o ten – salė paskaitoms ar bendruomenės renginiams. Galerijos dažnai veikia kaip tam tikro gerbėjų rato susibūrimo vieta, vykdo edukacijas, o mažesniuose miestuose jos buria vietos bendruomenę. Čia irgi vyksta įvairios veiklos, žmonės tiesiog užsuka – gal todėl, kad iš tiesų jauku. Ekspozicinės erdvės prisipildžiusios šviesos ir lengvumo, baltos sienos ir atnaujintos grindys tiesiog kviečia eksponuoti kūrinius, o pro langus braunasi ežero ir dangaus atšvaitai.

 

Pauliaus Bagdono nuotr.

 

Galerijos šeimininkės Editos Tamulytės paklausiau, kaip jaučiasi naujose patalpose. Ji nusijuokė: „Grėbiu lapus, moku už šildymą, rūpinuosi kūrinių transportavimu, žiemą kasiu sniegą...“ Atnaujinto pastato žavesys nepanaikina kasdienių pareigų ir rūpesčio, kaip išlaikyti galeriją. Tačiau ilgainiui pokalbis pakrypsta ne tik apie rūpesčius. E. Tamulytė pasakoja apie „arbatos klubą“ – bendruomenės narius, kurie kartą per savaitę renkasi tapyti, apie kleboną, didelį meno gerbėją. „Jis nuolat užsuka pažiūrėti pa­rodų“, – sako galerininkė. Meno erdvė sulaukia lankytojų, kurie dabar jau tikslingai atvažiuoja į Trakus apžiūrėti senojoje klebonijoje eksponuojamų kūrinių.

Vasarą, kai lankiausi galerijoje, buvo rodoma Pauliaus Juškos tapybos paroda „Žmogus pagal paveikslą“, o šiuo metu ten vyksta Lenkijos dailininkų sąjungos Krokuvos apskrities grafikų darbų paroda „Infinity II“, kurioje dalyvauja 11 menininkų. Nuostabu, kad ir šios ekspozicijos pamušalas – nematoma, bet svarbi istorija. Krokuvos miesto vardas glaudžiai susijęs su grafikos bienalėmis, kurios vyko nuo XX a. šeštojo dešimtmečio. Pirmoji tarptautinė grafikos bienalė surengta 1966 m., į ją buvo pakviestas ir tuo metu jau tapęs garsenybe oparto menininkas Victoras Vasarely. Bienalės nugalėtojas Kumi Sugai iš Pary­žiaus taip pat demonstravo įspūdingas, spalvotas geometrines abstrakcijas. Daugelis lietuvių menininkų ir kitų kultūros sričių kūrėjų važiavo žiūrėti šios (ir vėlesnių) grafikos bienalių, o 1968 m. mūsų grafikai jau dalyvavo Krokuvos bienalėje, 1967 m. – 7-ojoje Liublianos bienalėje. Įsivaizduokite, kad Vytauto Kalinausko, Arūno Tarabildos ir Aldonos Skirutytės pavardės atsidūrė greta (!) Jaspero Johnso, Roberto Rauschenbergo, Jameso Rosenquisto, Davido Hockney, Victoro Vasarely. Nenuostabu, kad šios bienalės padarė didžiulę įtaką Lietuvos menui, tad paroda Trakų galerijoje „Fojė“ tarsi tęsia kūrybinių idėjų apykaitos tarp šalių tradiciją.

Taip, tai nėra plačiai žinoma ir išreklamuota galerija, nauja vieta ir naujos galimybės galingiau atsiskleis tik ateityje – numatytos Lietuvos XX a. klasikų paro­dos. Įdomios parodos. Tai kodėl rašau? Visų pirma dėl to pojūčio, kurį kelia ši nauja erdvė, – balto akvarelinio ar estampinio popieriaus lapo pojūčio, popieriaus, kuriame gali nupiešti tiek ekspresyvų tušo prisodrintą dramatišką juodulį, tiek minkštą rudens ežero kvapą. Šis pasakojimas apie naują butą – dar be baldų, be nutrintų kampų, pazulintų grindų, tai pasakojimas apie saulės ruožus ant ką tik restauruoto sienų dekoro fragmentų. Nes viskas prasidėjo dar prie Vytauto. Nes viskas dar gali visaip įvykti. Gi žinote tą būsimybės magiją?