Andrejų Vasilenko su fotoaparatu parodoje dažniau galima sutikti ne atidarymo dieną, o po galerijos uždarymo. Pastabus ir preciziškas, jis tyrinėja vizualinius paskirų objektų ryšius – ar tai būtų meno eksponatai, ar miesto sluoksniai. Neseniai savo darbus pristatęs „Photaumnales 2018“ fotografijos festivalyje Bovė, Prancūzijoje, ir „Kaunas Photo 2018“ dabar Andrejus primą kartą Vilniuje gyvai rodo 2014 m. pradėtą fotografinį projektą „This is Vilnius“ („Tai – Vilnius“). Šia proga pasikalbėjome apie jo darbo principus, organišką architektūrą ir būdus Vilniaus daugiasluoksniškumui stebėti. Paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veiks iki lapkričio 9-osios.

 

Tavo portfolio atskleidžia platų veiklų lauką: pa­rodų didžiausiose Lietuvos meno institucijose dokumentacija, performansų, teatrinių pasirodymų, kino užkulisių fiksavimas, architektūra, interjerai, portretai ir asmeniniai kūrybiniai projektai. Kuri tavo pusė stipriausia?

Manau, darbas su erdvėmis – asmeninė kūryba ir parodų dokumentacija – mano stiprioji pusė. Nes tai darau ilgiausiai. Esu stebėtojas ir panašią prieigą taikau visiems darbams.

Esi dokumentavęs kelias pastaraisiais metais man įsimintiniausias parodas. Vieni fotografai šį žanrą laiko, na, tiesiog faktine ekspozicijos dokumentacija, kiti išvysto savitą braižą ir rezultatas tampa nauju kūriniu. Pamačiusi nuotraukas, manau, gebėčiau atskirti ar tai tavo darbas, tačiau kuriai stovyklai atstovauji?

Dokumentuodamas parodą stengiuosi įžvelgti galimus jos žiūros kampus. Išlaikau savą komponavimo būdą ir stengiuosi kuo labiau perteikti tikrą parodos nuotaiką. Išlaikau šiokį tokį atstumą tarp savęs ir parodos, palieku jį žiūrovui. Manau, dokumentuojant parodą svarbu palikti atstumą, nes kitaip tai taps labai subjektyviu, žiūrovą galinčiu klaidinti fotografo žvilgsniu. Tačiau, be abejonės, šiek tiek manęs dokumentacijoje vis tiek yra.

Jau vien pasakymas apie „tikrą parodos nuotaiką“ suponuoja subjektyvumą. Kaip pajunti, ar nuotaika tikra? Kuratoriai prieš dokumentaciją papasakoja?

Sakiau „kuo tikresnę“, vadinasi, tikros niekad neperteiksiu, nes kiekvienam paroda atrodys savaip. Mėginu nuotraukose atkurti kuo tikslesnį apšvietimą, spalvas, kurie ir lemia atmosferą, nuotaiką. Būna, po parodą pasivaikštau su kuratoriumi ir jis detaliau papasakoja, kaip menininkas ją mato, kokios pagrindinės jo mintys. Tuomet į tai irgi atsižvelgiu.

A. Vasilenko autoportretas

Teigei išlaikąs savo komponavimo būdą. Tai turėtų būti sudėtinga kintant parodų specifikai, pvz., vieno asmens veiklai skirta paroda „Visiems ir niekam. Jurgio Baltrušaičio rankraščiai“ standartinėje balto kubo NDG erdvėje greičiausiai veiks kitaip nei grupinė paroda „Lipti nematomomis struktūromis“ drėgname ir ekspozicijai visai nepritaikytame požeminiame Liepkalnio vandens rezervuare. Kokie esminiai tavo komponavimo principai?

Išlaikyti komponavimo būdą nėra sunku, tai tiesiog būdas sudėlioti objektus į kadrą. Kalbu apie patį principą, o ne tai, kad kiekvienai parodai taikyčiau tas pačias kompozicijas. Parodas fotografuoju taip, kaip fotografuočiau architektūrą. Man visada rūpi nuotraukų geometrija ir, kai leidžia erdvė, stengiuosi išlaikyti kadro kinematografiškumą, nenaudoti labai plataus objektyvo – jis yra subjektyvus, bet kartu turi nemažai objektyvumo, neprimeta specifinio žiūrėjimo.
Ieškau, kaip tam tikri objektai tarpusavy santykiauja, kaip komponuojasi ir kokį vaizdą bei naratyvą kuria. Procesas ir rezultatas ypač priklauso nuo turinio. Kartais visa paroda – lyg vienas filmas, kaip Apichatpongo Weerasethakulo atveju – ten tikrai buvo svarbu perteikti kinematografinę nuotaiką. Kartais bendra paroda atrodo tarsi sudaryta iš daugybės mažų parodų, tuomet į tai atsižvelgiu ir dirbu pagal parodos architekto viziją.

Visur minima, jog „This is Vilnius“ prasidėjo nuo asmeninio tinklaraščio. Fotografavai tai, kas pačiam atrodė aktualu, tada, kada norėjosi, o ilgainiui pastebėjai, kad susidomėjimas auga, tad pasivaikščiojimai po miestą, vaizdų medžioklė tapo dažnesni, reguliarūs. Kas būtent seną vilnietį sudomino Vilniuje?

Apie Vilniaus identitetą pradėjau svarstyti dar studijuodamas VDA. Po studijų penkeriems metams išvykau gyventi į Londoną ir užsiėmiau kitomis veik­lomis, miesto fotografavimo ėmiausi likus metams iki grįžimo į Vilnių. Parvažiavau 2014 m. ir tęsiau tą patį. Po ilgos pertraukos į sostinę žvelgiau šviežiomis akimis, seniau apgalvoti dalykai tapo labai akivaizdūs ir fotografiškai patrauklūs. Labiausiai domina galbūt ne visada logiškai paaiškinamas Vilniaus daugiasluoksniškumas.

Andrejus Vasilenko. „Plačioji g.“, 2016. Iš ciklo „This is Vilnius“

Manau, dažnas didesnis Europos miestas, ypač sostinės, pasižymi daugiasluoksniškumu. Kas specifiška atsiskleidžia Vilniuje?

Projektu nesiekiu parodyti, jog Vilnius kažkuo specifiškesnis už kitus miestus. Žinoma, jis turi savo charakterį. Keliu klausimus, o ne į juos atsakau, nes, jei dabar atsakysiu, kas man yra Vilnius, žiūrovas į nuotraukas žiūrės per tam tikrą prizmę. Projektas yra miesto archyvavimas su visais pakitimais, palikimu ir kitais niuansais, kurie Vilnių padaro Vilniumi. Tai miesto portretavimas, jokiu būdu ne iškėlimas ant pjedestalo. Daugiasluoksniškumas, žinoma, tik vienas iš aspektų. Miestas yra ir kinematografinis, ir turistinis, ir turintis socialinę atskirtį ir t. t. Bet „This is Vilnius“ ne tik apie tai. Mėginu užčiuopti ir grynai vizualinį daugiasluoksniškumą. Daug architektūrinių sprendimų klojasi vienas ant kito ir, deja, ne visada sėkmingai, bet tai vyksta, todėl man patinka fiksuoti, kaip kuriamas miestas.

Iš tiesų – saulėje tviskantis stiklas, trupantis betonas, neskoningos nuobodžios plokštės, yrantis metalas, statybinės atliekos. Sunku nuotraukų serijoje nepastebėti kontrastų arba, kaip sakai, sluoksnių. Seną miesto veidą keičia naujas – kartais jie gražiai sugyvena, kartais kovoja ir kuria paradoksus. Kas tau aktualiau – besąlyginis prog­resas ar istorinė atmintis?

Istorinė atmintis, bet progresas man irgi patinka. Tik ne visada nauja lygu progresui. Manau, architektūra progresyvi tada, kai architektai atsižvelgia į vietos kontekstą ir šiuolaikiški pastatai organiškai įsilieja į aplinką.

Kurie šiuolaikinės architektūros pastatai būtų geri darnos su kontekstu pavyzdžiai?

Tokių, kurie šimtu procentų atitiktų ir man būtų labai patrauklūs, turbūt nemačiau, tačiau pagalvojau apie „Swedbank“ prie upės. Iš sovietinio laikotarpio išskirčiau dabartinę NDG ar Justino Šeiboko pastatą Gedimino prospekte, tą su apvaliais balkonais. Jį projektuodamas autorius vadovavosi tuo pat principu, apie kurį kalbu. Apie pastatą ir jo įkomponavimą į senąjį Gedimino prospekto veidą net yra sukurta TV laida. Vis dėlto nesu architektas ir pastatus projekte naudoju kaip veidrodį, o ne kaip pagrindinį dėmesio objektą.

Pataisyk, jei klystu, tačiau susidaro įspūdis, jog kadruose vengi žmonių, o jeigu jie ir pasirodo, tai mažyčiai, įnikę į savo kasdienybę, tarsi atskaitos taškas masteliui pajusti. Kiek tai intencionalu?

„This is Vilnius“ koncentruojasi į žmonių kuriamas erdves. Stengiuosi per jas kalbėti apie gyventojus. Visi kadrai – dokumentiniai, tad negalima tikėtis, kad nebus nė vieno žmogaus, tačiau stengiuosi per daug jų neakcentuoti. O jei žmonės ir pasirodo, tai į kadrą įsilieja organiškai. Kai iš Londono grįždavau atostogauti į Vilnių, pirmiausiai krisdavo į akis, jog čia – daug erdvės ir sąlyginai mažai žmonių. Gal todėl Vilniaus matymas būtent toks. Man patinka, kad miestas erdvus, ir, tikiuosi, tai itin stipriai nepasikeis.

Sakei projektu tik keliantis klausimus, o ne į juos atsakantis, ir kiekvienas žiūrovas, be abejo, turi teisę iš parodos išsinešti savo susidarytą įspūdį. Bet gal galėtum vienu sakiniu pasakyti, kas tau vis dėlto yra „tai“ pavadinime?

Daugiasluoksnis miestas su įvairia istorine atmintimi, kurios nevertėtų vengti.

Tikriausiai omeny turi sovietinį paveldą. Ar vilniečiai vengia ir kitų laikotarpių ženklų?

Mano nuostaba, kaip Vilnius tvarkomas, atsirado ne dėl sovietinio paveldo. Į paskaitas Akademijoje keliaudavau per senamiestį ir stulbino senų pastatų virsmas zefyrais. Kalbu apie ten nesamus restauracijos principus – pastatai tiesiog perdažomi naujais ryškiais dažais, kurie niekada nebuvo naudoti ant originalaus pastato. Jokiuose didžiausiuose pasaulio miestuose nemačiau tokių dalykų. Nuo tuo prasidėjo domėjimasis paveldu, įsivaizdavimu, kokį miestą norime matyti ir koks jis iš tiesų yra.
Valdovų rūmai tapo pirmąja atspirtimi – kaip tik ruošiau diplominį darbą, kai ėjo į pabaigą jų statyba. Naudojau rūmus kalbėdamas apie pseudoistorinius pastatus.
Manau, bėda ta, kad norime viską suremontuoti, tik pasirenkame netinkamus būdus, lyg bijodami, jog kas nors pamatys kokį nenudažytą kampą ir blogai apie mus pagalvos. Tai daugelio turtisų matoma kaukė. Smagu kartais išgirsti, jog užsieniečiai aplankė Vilnių, nes pamatė mano nuotraukas.

Kada ir kur bus daugiausiai progų sutikti tave, dokumentuojantį Vilnių?

Nėra griežtų taisyklių. Pastaruosius kelis mėnesius tai dariau rečiau, nes ruošiausi parodoms ir esu sutelkęs dėmesį į knygos leidybą. Įprastai einu fotografuoti, kai žinau, ką fotografuosiu, tuomet pagal numanomą kadrą parenku laiką. Dažniau ryte arba vakare – dėl apšvietimo. Pasitaiko, žinoma, ir spontaniškų kadrų, jei pamatau ką nors įdomaus ir turiu su savimi fotoaparatą arba bent telefoną. Dabar parodoje Mažvyde yra du kadrai, kuriuos dariau telefonu. Daugiausiai progų mane sutikti, be abejo, Vilniuje, tačiau turbūt ne Senamiestyje, o Naujamiestyje, Šnipiškėse ar kitame, „nuogesniame“ rajone.