Grupinė paroda „Perfor(m)uoti peizažai“ Nidos meno kolonijoje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Niekada aiškaus ir vienareikšmio atsakymo nesulauksiantis, skirtingoms veiklos sritims (istorijai, psichologijai, gamtos mokslams ir t. t.) aktualus klausimas, kas geba geriau įvertinti konkretų kontekstą – vietinis ar prašalaitis, kaskart reaktualizuojamas meninėse rezidencijose. Ne kartą teko nusivilti itin tiesmuka, netgi primityvia užsieniečių prieiga prie Lietuvos „specifikos“: vienas menininkas klausytojus porą valandų kankina Kuršių nerijos kopų garsovaizdžiais, kitas pakerėtas kamera fiksuoja peizažą ir smilgelės siūbavimą vėjyje, dar kitai didžiausią įspūdį padaro ant žemės prikritę ir niekam nereikalingi obuoliai... Puiku, jums įdomu, o kas iš to, kas toliau?
Nuo gegužės VDA Nidos meno kolonijoje rezidavę vietiniai ir užsienio kūrėjai – Lina Lapelytė, Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, Špela Petrič bei Anna Romanenko ir Björnas Kühnas – į Kuršių neriją ir gautą užduotį pažvelgė ir atsakingiau, ir kūrybiškiau (už geros komandos subūrimą reikia dėkoti kuratoriui Vytautui Michelkevičiui). Poros mėnesių darbą vainikavo liepos 20 d. atidaryta vasarinė (vis knieti parodas sezonuoti, ar ne?) kolonijos paroda „Perfor(m)uoti peizažai“.
Tiesa, iš visai skirtingus lūkesčius keliančio lietuviško bei angliško parodos pavadinimų žodžių žaismo, anotacijos ir galutinio rezultato lieka ne visai aišku, kokia buvo toji užduotis. Vientisa koncepcija pradeda slysti pro pirštus mėginant gretinti lietuviško „peizažo“ ir angliško „scape“ konotacijas, potencialias mąstymo kryptis. Performavimas / perforavimas nurodo tam tikrą intervenciją, formalų arba turinio pokytį, apraše užuominomis ar netgi tiesiogiai, rodos, mėginama kvestionuoti žmogaus ir gamtos dichotomiją, pasitelkus skirtingas disciplinas ir jų praktikas perbraižyti hierarchinę buvimo konkrečioje geografinėje erdvėje ir apskritai gamtoje sistemą. Prieštarų neišvengiama: vienur kalbama apie simbiozę su mažiausiais augalais ar visuotinės simetrijos principą (t. y. parodos atveju lygiavertį veiksnumą turi visi dalyviai: peizažai, augalai, instrumentai, architektūriniai elementai, kūriniai ir žmonės), tai tarsi reikštų tarprūšinę koegzistenciją, „tamsiąją ekologiją“, o kitur toliau saugiai tupima vakarietiško humanizmo paradigmoje, kur žmogus ir jo veikla yra opozicija gamtai, arba kitaip – kultūra prieš natūrą. Taigi kreivomis rankomis žongliravimas žodžiais ir sąvokomis dvelkia diletantiškumu, nors patys kūriniai – ne. Atmetus patraukliai skambančius, tačiau realiai neišsprendžiamus svarstymus apie tapsmą peizažu kartojant veiksmą ar erdvės bei laiko suvokimo kismą augalų perspektyvoje, mano nuomone, parodoje iš esmės bandoma išsiaiškinti ar net rekonstruoti, kaip žmogus tvarkosi su jį supančia aplinka, buitiškai vadinama gamta.
Ne veltui O. Lozuraitytės ir P. Išoros darbas pavadintas „Peizažo vadyba“. Toks pavadinimas kuratoriaus ar vadybininko profesijų devalvacijos laikais skamba kone ironiškai, tačiau čia duetas vėl taiko dar 2017 m. NDG parodoje „Formuojant peizažą“ naudotą kompleksinį archyvinį metodą ir šįkart tiria Kuršių nerijos kaip geografinio, administracinio, istorinio, netgi politinio vieneto plotmes. Galima tai pavadinti nerijos vadybos genealogija. Tą patį objektą, savaime neutralų, regime paklūstantį skirtingoms vizualumo logikoms, pvz., pro 1944 m. Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos objektyvus ar Jono Volungevičiaus 2015–2017 m. dirvožemių drėgmės ir juos formuojančių smėlių tyrimų žemėlapį. Kiekviena sritis turi savitą vizualinę kalbą, kuriai perskaityti gali prireikti specifinių gebėjimų ar pastangos, o kontekstuali „Peizažo vadyba“ pademonstruoja tokių kalbų daugį, būdus, kuriais laikui bėgant žmogus mėgino aprėpti ir suteikti mokslinę prasmę ar funkciją Kuršių nerijai. Be abejo, negalima nesižavėti estetiniais Onos ir Petro eksponavimo aspektais.
Būtent mokslinį, atsietą, neva objektyvų ir teisingą, tačiau dėl to išankstinę opoziciją konstruojantį tiriančio subjekto ir tiriamo objekto santykį kritikuoja Š. Petrič. Biologijos mokslų daktarė prieš kelerius metus nusigręžė nuo akademinio nešališkumo ir ėmėsi meninių praktikų. Parodoje eksponuojamas Š. Petrič video ir jos sukurti įrankiai, kuriuos per performansą „Fitokratija“ naudojo į atidarymą atvykę svečiai. Sugebėjusi išvengti didaktinio tono autorė supažindina su „aklumu augalams“, neigia jų redukavimą iki statybinės ar maistinės žaliavos ir paprasčiausiai ragina akyliau stebėti augalų lygyje vykstančius, su kitomis gyvybės rūšimis persiklojančius procesus. Konkrečiai Kuršių nerijos augmenijai pritaikytame performanse dalyviai galėjo ne tik išmėginti komiškus aksesuarus, pvz., ore skleisti savo pažasties feromonus ar augaliniu botagu išplakti medį, o ir sąmoningai suvokti esą aktyviais biologinės įvairovės ir natūrinių mainų dalyviais, kurie gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių. Špelos darbas tik sustiprėja nuo to, kad ji nesiima moralizuoti dėl iš šių galimybių.
Kituose dviejuose eksponatuose svarbesniu elementu yra žmogus kaip kolektyvinis ar individualus subjektas. A. Romanenko ir B. Kühnas studijavo užmarštin benueinančius ar jau nuėjusius fizinius žmogaus judesius, susijusius su kasdieniu darbu, profesija. Savaime suprantama, lygumų gyventojų raumenų išsivystymas ir kūno laikysena skirsis nuo gyvenančių kalvingoje vietovėje ar smėlio kopose; tokios nebūtinai sąmoningai reflektuojamos judėjimo praktikos neišvengiamai formuoja tai, ką vadiname mentalitetu – santykį su skirtingais aplinkos parametrais ir kolektyvinę būseną, galvoseną. Parodoje atlikus trumpą ir šmaikštų testą, lankytojui pasiūloma jo poreikiams tinkama ir geriau prie nerijos peizažo niuansų prisitaikyti padedanti „treniruotė“ menininkų sukonstruotais mechanizmais. Jei ekspozicijose paniškai bijote interakcijos, galbūt pasiseks gauti namų darbų užduotį išsinešti. Tamsesnėje kertėje įmontuota L. Lapelytės garso ir vaizdo instaliacija. 11 min. kilpa „Veiksmas paralelėms“ įtraukia į ciklišką ir mistišką seserystę. Ratus sukantis stebėtojas ar kelia grėsmę, ar tik liudija naują tapatybę, gimstančią iš gamtos kultūrinimo ir ritualų įvedimo.
Iki vasaros pabaigos veiksianti ir vėliau vietą VDA rezidentams užleisianti paroda „Perfor(m)uoti peizažai“ siūlo nestandartinius regiono rakursus tiek vietiniam gyventojui, tiek atvykėliui. Tai vienas sėkmingesnių „įvietintos“ rezidencijos pavyzdžių, kur kiekvienas dalyvis veikia jau pažįstamame lauke, tačiau įdėjęs pastangų atranda tarpusavio dermę. Tokiu atveju visai nebūtina mėginti suverti eksponatus į vieną konceptualią, tačiau viduje prieštaringą grandinę. Įvairūs buvimo dermėje su aplinka būdai siūlomi ir parodos lankytojams, tačiau Kuršių nerijos peizažo, laimei, niekas neperformavo.