Kristina Stančienė

Apie parodą, geležinkelį ir kitomis temomis pasikalbėjau su tapytoja, parodos Geležinkelių muziejuje „Sugrįžimas. Erdvės įveikimas. Iš R. kolekcijos“ kuratore Rasa Noreikaite-Miliūniene.

Ši paroda turi ne vieną genetinę, teminę liniją, bet norėčiau tave simboliškai sustabdyti kur nors ant geležinkelio bėgių, gal laukiančią atvykstančio, o gal palydinčią tolstantį traukinį... Kaip geležinkelis, traukiniai tapo tavo kuratoriniu ir kūrybiniu transportu?

Smagus sustojimas ant bėgių... Geležinkelio, traukinių tapsmo mano kūrybiniu transportu ištakos, galima sakyti, siekia studijų VDA laikus. Tuomet dažnai su draugais piešdavome eskizus autobusų, traukinių stotyse, oro uoste, taip pat eskizuodavau keliaudama traukiniais, tačiau anuomet tos tarsi parengiamosios meninės materijos neištransliavau į aukštesnį kūrybinį lygmenį – numečiau ilgam pasimarinuoti. Po studijų, 2003–2004 m., su bendrakursėmis scenografe Marta V. ir keramike Jurgita J. trumpai pasisvečiavus bei pasiplenerinus Pavilnyje, kilo mintis labiau pasidomėti šiuo vaizdingu Vilniaus mikrorajonu. Netikėtai į rankas pateko istorinė medžiaga lenkų kalba, ir mes sužinojome, kad Pavilnyje XX a. pirmąjį dešimtmetį buvo įkurta Vilniaus geležinkeliečių kolonija. Tai, regis, ir buvo geležinkelio temos virsmo rimtesniu mano kūrybiniu ir kuratoriniu objektu pradžia. Tuomet užmezgėme ryšius su Geležinkelių muziejumi, sugalvotas meninis projektas, skirtas atskiroms Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atkarpoms. Pamatyti įspūdingi muziejaus eksponatai bei turtingi archyvai pagimdė įvairiausių meninių idėjų. Jų įgyvendinimo išraiška – 2004–2013 m. (su pertraukomis) muziejuje eksponuotos parodos („Pavilnys istorijoje ir drobėse“, „Naujoji Vilnia pro traukinio langą“, „Pabradė–Švenčionėliai. Kelionės traukiniu akimirkos“, „Ignalina–Dūkštas–Turmantas. Miestelių istorijos“, „Visaginas–Turmantas–Kurcumas–Daugpilis. Paribiai“), skirtos geležinkeliui. Taip sakant, traukinių maršrutai pagavo mane ilgam – iki šiol neišsipainioju iš šių tinklų.

Dabartinė rekonstruota muziejaus erdvė – anaiptol ne tas tobulas „baltas kubas“. Čia gausu visokio vizualinio triukšmo: spalvotos kėdės, teminiai užrašai, užuolaidos. Kita vertus, ne viena tavo ir kompanijos paroda jau vyko keistose erdvėse...

Vėlyvą 2022 m. pavasarį pamačiau atnaujintas muziejaus keičiamų ekspozicijų erdves, pripildytas vizualinio triukšmo elementų (bėgiais dekoruotos grindys, veidrodinės spintų durys, ekranai ir kt.), ir šis vaizdas suveikė labai provokatyviai – iš atminties ištraukė 2019 m., dar iki remonto, surengtos mažos apimties parodos „Iš R. kolekcijos: meninės / techninės trajektorijos“ estetizuotą vaizdą. Paroda vyko ankstesnėje vizualiai nuosaikesnėje aplinkoje. Kilo noras tą vaizdą suniokoti. Atnaujintą, visko prifarširuotą multifunkcinę erdvę norėjosi įveikti menais, padauginant juos veidrodinėse sienose. Taip gimė tęstinės galingesnės parodos „Sugrįžimas. Erdvės įveikimas. Iš R. kolekcijos“ idėja. Kaip jau minėjai, mano ir kompanijos parodos dažnai vykdavo keistose vietose – pirmiausia dėl lėšų stokos. Vėliau atsirado tokių erdvių trauka, suintrigavo procesas, įkurdinant tokiose erdvėse menus, tų erdvių paskirties keitimas(is), naujų vietų kultūros veikloms atsiradimas, įvairesnių kūrinių eksponavimo būdų paieškos. Kalbant apie mano kuruotų parodų, kuriose ir dalyvavau, erdves, be keletą kartų keitusio vietas ir pavidalus Geležinkelių muziejaus patalpų, reikėtų paminėti iki remonto buvusią muziejaus lauko ekspoziciją su įvairiausių paskirčių traukinių sąstatais, kita geležinkelio technika. Muziejaus lauko ekspozicijos peronuose bei techninių eksponatų (traukinių vagonų-restoranų, posėdžių salių, kupė, drezinų, automotrisių, sniegvalio, dyzelinio traukinio D1 vagonų, tambūrų) interjeruose įgyvendinta nemažai gyvojo veiksmo menų, pvz., mano ir Aušros Jasiukevičiūtės akcija „Nepasiekiamas menas sniegvalyje“, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės performansas „Automotrisė – bėginis autobusas“ (abu 2018), dyzeliniame traukinyje D1 įkurdinta paroda-akcija „Pakeliui. Meno kontrabanda“ (2019), bei ilgiau trukusių ekspozicijų, pvz., „Sąstato“ galerijoje veikusios parodos: „Muziejų naktis 2017“, „Muziejų nakties 2017 restauracija +“, „Pakeliui. Personalijų kokteilis“ (2017), „Pakeliui. Seni traukiniai / nauji menai“( 2018). Prie tų netipiškų užvaldytų parodinių vietų priskirčiau ir nerestauruotą „Dūmų fabriką“. Dabar prisiminiau ir tavo sėkmingai parodoms naudotą pirminę „Menų skalbyklą“, įsikūrusią buvusios skalbyklos, aptarnavusios vaikų sanatoriją „Pušelė“, patalpose Naujuosiuose Valkininkuose. Tas keistų erdvių užkariavimo procesas vyksta iki šiol.

Prisiminkim ankstesnius geležinkelių maršrutus – kur tik jūs nesitrankėte su Jurga J., Marta V. – ir Turmantas, ir dar visokie Dievo pamiršti užkampiai, kuriuos galima pasiekti traukiniu... Ten turbūt medžiojote ne tik vaizdus, bet ir atmosferą, nuotaiką – tylios provincijos su savo marginalais – girtuokliais, keistomis moteriškaitėmis, industriniais-gamtiniais peizažo lydiniais... O juk ir Vilniaus geležinkelio stotis su savo personažais, realaus pavojaus nuojauta ir nostalgija – ji tau irgi svarbi?

Norėčiau pakartoti tuos nuostabius trankymosi maršrutus – nuvykti į Turmantą, Pabradę, Visaginą, Švenčionėlius ir patyrinėti, kaip pasikeitė tenykštė mus dominusi atmosfera, kokių naujų spalvų joje atsirado. Vilniaus geležinkelio stotis man svarbi ne vien dėl tavo paminėtų dalykų, bet ir dėl jos vidaus bei lauko teritorijose – iki įsikuriant muziejui – menininkų grupės „Iš reikalo“ (esu jos narė) įvykdytų projektų. Paminėčiau mobilųjį performansą „Balsuoju“ I stoties perone (I LDS organizuota šiuolaikinės Lietuvos dailės kvadrienalė, 2005), instaliaciją „Sklypas“ (tarptautinės parodos „Decentrizmas: paraštės 1 m už paveikslo“ kontekstas, 2009), parodos „Kasdienybės ikonografija: Lietuva: 1970–1993“ atidarymo akciją „Kyšis“ (2009), kartu su Geležinkelių muziejumi įgyvendintą instaliaciją „Kasdienybės ikonografija: Lietuva: 1970–1993. Geležinkeliai“ (parodos „Kasdienybės ikonografija: Lietuva: 1970–1993“ papildymų blokas, 2009).

Gal prisimeni kokią keistenybę, nutikimą, personažą iš tų tolimųjų stočių, provincijos?

Pamenu, pakeliui į Turmantą, atkarpoje nuo Visagino stoties, vagonuose liko tik žvejai ir necenzūriškai besiplūstantys vietiniai. Su mumis keliavo tuometinė muziejaus vadovė Vitalija L., paprašė vieno personažo nesikeikti, tas labai gražiai pakluso. Dėl poros dalykų smagiai prisimenu Švenčionėlius. Šalia stoties esančioje kavinėje (nežinau, ar ji dar egzistuoja) specialiai mums egzotinio vyno butelį atidarė, maloniai nustebino servisas. Taip pat užtikome raudonai, mėlynai ir žaliai dekoruotą burtininkės (-o) namelį ir kiemelį. Įsiminė ir Pabradės vaizdai: palei geležinkelį daug namų, kurių kiekviena pusė dažyta skirtingomis spalvomis, stilinga vaistinės fasado mozaika, įspūdį padarė ir ilgos žmonių procesijos, einančios po mišių į vietinę kavinę 50-ies gramų.

„Krepšelis ir kiti demonai“ buvo, sakykime, įprasta paroda galerijoje. Bet tema – irgi labai pankiška ir su socialiniu užtaisu...

„Normalią“ parodą („Kelias. 3 fragmentai. Iš dailės kūrinių kolekcijos Geležinkelių muziejuje“) paraleliai „Krepšeliui ir kitiems demonams“ 2017 m. rugsėjį surengėme ir „Arkos“ galerijoje. Tradicinės ekspozicinės erdvės pasipainiojo, atsiradus neužpildytiems langams galerijų planuose. Buvo smagu pristatyti specifinio geležinkelinio tipo kūrinius meno žiūrovams įprastose Vilniaus Senamiesčio galerijose. Parodos „Krepšelis ir kiti demonai“ – savalaikė, socialiai angažuota, aktuali įvairioms visuomenės grupėms tema atsirado grupės „Iš reikalo“ menininkams kalbantis tarpusavyje, prisimenant įvairiausias, dažnai neigiamas asmenines bei artimųjų patirtis, susijusias su visokio plauko „krepšeliais“: medicininiais, švietimo, biurokratiniais, kultūriniais.

Džiaugiuosi, kad tavo geležinkelietiškas pasiutimas kadaise pažadino ir mano kuklias kuratorės ambicijas – taip įvyko paroda „Atvirkštinis maršrutas. Varėna–Valkininkai–Vilnius“, buvo žaidžiama galios krypčių apvertimu – provincija atvažiavo į Vilnių. Bet dar svarbiau man buvo rengiant parodą suvokti, jog geležinkelio, kaip savo tapatybės, tie provincijos miestukai nemoka ir nesiekia konstruoti... Iš varėniškių esu girdėjusi save pačius gerokai menkinančią pastabą: „Na, koks čia miestas, įkurtas XIX a., kam jis gali būti įdomus?“ Gal todėl Varėna iki šiol neturi muziejaus... Bet štai geležinkelio kraujagyslių, venų, kuriomis cirkuliuoja žmonės, daiktai, likimai, istorijos, jie, deja, nevertina. Ką manai apie idėją: geležinkelis – ne tik kaip valstybės, regiono, miesto, bet ir kaip asmeninė tapatybė?

Na, vis dar kartais pasitaiko mąstymo ir matymo ribotumų (ne tik) in provincia – gaila, kad tenykščiai žmonės taip mato (tikiuosi, ne visi). Gal iš tiesų reikalingas žvilgsnis iš šalies (menininko, istoriko, rašytojo), vėliau tampantis paroda, knyga, spektakliu ir pan. Geležinkelį, kaip asmeninę tapatybę, siečiau su daugiasluoksniškumu, judėjimu, nuolatine kaita, naujomis meninių tyrimų paieškomis. Toks nomadiškasis aspektas gerąja prasme.

Mano subjektyvus pojūtis važiuojant traukiniu – tai kartu yra labai ritminga kelionė – griežtai sustyguota, maršruto stotys, tik jose gali įlipti ir išlipti, traukinio nesustabdysi... Galinga jėga, toks techninis gigantas, triukšminga galia... O jausmas – pro langą pamatyti vaizdai nusmelkia lyg liūdesiu, lyg nostalgija – tu matai vietą, kurioje niekada fiziškai nebūsi – nesustabdysi traukinio, nenueisi prie tolumoje pamatytų elektros stulpų, trobesių, šunkelių... Rodos, traukinys gali sukelti labai stiprų fatalizmo, neišvengiamybės pojūtį. Sakyčiau, tavo tapyba persmelkta ta nenusakoma gėla, stoka, kartais – nejaukumu, ilgesiu...

Taip vaizdingai nemokėčiau apibūdinti kelionių traukiniais, aš tai tik įvairiai analizuoju, ką nors pritaikau kūrybiniams sumanymams bei parodų konceptų kūrimui. Šiaip jau apie savo tapybą man sunkoka kalbėti, nemaloni ta savianalizė. Gal ji ką nors tokio ir transliuoja (džiaugiuosi dėl to), juk žiūrovas turi gauti kokį nors messaggio.

Galėtume tavo ir kitų autorių meninį „traukinių žymėjimą“ įvilkti į įvairiausius filosofinius marškinius – egzistencializmo ir kt. Bet intuityviai kiek vengiu to, man įdomu, kad visgi pati būdama menininkė, atstovaujanti, ko gero, labiau tai jausminei, emocinei saviraiškai, panašiai ir parodas kuruoji – intuityviai, lengvai apeidama kliūtis (erdvės neparodiškumą ir pan.), suburi gana skirtingus menininkus, ir jie kažkaip tampa vienu audiniu, suauga, ekspozicija tampa polilogu. Žinoma, yra ir labai geležinkeliškų darbų šioje parodoje – kad ir Henriko Čerapo ar Roberto Gritėno... Bet ir tie savo istorijas iš kitų paralelinių tikrovių pasakoja neiškrisdami iš maršruto...

O, tas intuityvus parodų kuravimas... Bet racionalieji buitiniai elementai visas intuicijas čia vis tiek neišvengiamai perrėkia. Jau antroje mano kuruotoje parodoje žaidžiu meno, menininkų kolekcionierę, o ta mano kolekcija vis dar be krypties. Tai atveda prie visokių teorinių ir praktinių ekspozicijos apibendrinimų. Dabartinės parodos I reiso kolekcijoje teko supinti įvairias kūrinius bent kiek nusakančias temines linijas (dominantinę geležinkelinę, prie jos besišliejančią kontrabandinę, gausią visokiausių aktualijų: karo Ukrainoje, ekologinę, tvarumo, arte povera, gamtinę, moteriškos problematikos, meno aktualijų, vadinamąją galerininkų), rasti vizualias jų jungtis. Gal kiek perdėjau sakydama, kad mano parodinė kolekcija neturi aiškios krypties – tai būtų geležinkelis. Šiai krypčiai priklausantys kūriniai tarsi muziejaus tęsiniai punktyrine linija švelniai iššoka ekspozicijoje. Be tavo jau minėtų labiausiai geležinkelinių kūrinių – H. Čerapo tapybos triptiko „Jaukiai kvepia pabėgių derva. Širdis pilna sielos“ (2019–2021), susisiejančio su bėgių atspalviais, ritmika, bei R. Gritėno vis geležinkelinėse parodose migruojančio ir keičiančio pavidalus kūrinio „Romeo ir Džiuljeta“ (2016) (pastarasis pasirodo tai dviejų matavimų skardiniu paveikslu, tai, įstatytas į pabėgių fragmentus, jis virsta trimačiu objektu), – yra ir daugiau šiai linijai atstovaujančių darbų. Tai klajoklinio tipo (dalyvavę keliose 2017–2019 m. mano kuruotuose geležinkeliniuose projektuose), tik dabartinės parodos „Sugrįžimas. Erdvės įveikimas. Iš R. kolekcijos“ reisų pristatymuose pasirodantys ir gyvajam veiksmui naudojami moliniai Gražinos Jurgelevičiūtės „Vienkartiniai puodeliai Gražinos kompotui“ (2017). Dėl paskirties jie primena vagonų sankabos jungtį tarp pokalbio pradžioje apibūdintų „R. kolekcijos“ parodų. Geležinkelinei krypčiai priklausytų ir mano tapybos darbas „Palikta stotis“ (2021), sukurtas koronmečiu, skirtas tuo metu dvesiančiam turizmo sektoriui. Pavaizduotas statinys turi realų prototipą – be jokių grožio elementų, lakonišku apibendrintu stačiakampiu tūriu išsiskiriančią Visagino stotį, kitokią nei daugelis puošnių istorizmo stiliaus bei medinių, drožiniais dekoruotų stočių. Geležinkeliniams menams atstovauja ir jaunesniųjų tapytojų darbai: Gusto Jagmino lengvos tapysenos paveikslas „Drezinos atvyko“ (2022) bei Godos Lukaitės 2015 m. „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse „Delfi“ publikos prizą laimėjęs melancholiškasis kūrinys „Traukinys neatvažiuos“ (2015). Šiaip visus parodos autorius priskiriu geležinkelinei kolekcijos linijai dėl kūrinių eksponavimo šioje erdvėje (daugelis parodos dalyvių čia yra ne kartą rodęsi, bet šiandien „R. kolekcijos“ traukinyje daug naujų keleivių), taip pat dėl gausaus būrio menininkų, brėžiančių šios grupinės parodos veikimo metu atsišakojančius personalinių (ir ne tik) parodų maršrutus, siekiančius ne vien Vilniaus, bet ir kitas tradicines parodines erdves. Ir istorijas iš paralelinių tikrovių pasakojantys autoriai tikrai neiškrenta iš bendro maršruto, turi savo krypčių bėgius. Tai prisišliejusios prie geležinkelinės magistralės „kontrabandininkės“ Jurgita Jasinskaitė su vis didėjančia keraminių objektų kolekcija „Apelsino žievelė“ (2020–2021), keliančia asociacijų su sovietmečiu kontrabanda gabentais deficitiniais citrusiniais vaisiais ir kontrabandininko veiklos fono – naktinio peizažo detalių bei siluetų – vizualizatorė Rasa Brazauskaitė su piešinių serija „Be pavadinimo“ (2020–2021). Šalia J. Jasinskaitės ir R. Brazauskaitės – dar viena „kontrabandininkė“ A. Jasiukevičiūtė su ažūriškais, inkrustuotais pusbrangiais akmenimis bei emaliu spalvotųjų metalų objektais („Totorių daržas“ (2020–2021). Ukrainos atstovės, kyjivietės grafikė Olesia Džurajeva bei tapytoja Inga Orenius (beje, studijavusi Lietuvoje, VDA ) darbais netiesiogiai mums primena karo Ukrainoje aktualijas ir transliuoja prarastų namų ilgesį. Tai išreiškia Ingos piešinių ciklas „Kelionė ’22 (Dusetų pieštukai)“, pradėtas kurti 2022 m. ant Lietuvoje surastų 1950 m. sovietinių vadovėlių puslapių užpiešiant namus, bei Olesios linoraižiniai su laikinosios prieglobsčio šalies peizažais, persmelkti namų ilgesio („By roads of another winter“ („Kitokios žiemos keliais“), 2023, diptikas „Another Winter“ („Kitokia žima“), 2022).

Kita dalis kūrinių, neiškrentančių iš maršruto priskirtini visokiausiems vaizdams pro traukinio langą (pagal mano projekto pavadinimą „Naujoji Vilnia pro traukinio langą“, 2006). Vieni jų yra romantizuoti, subtilaus spalvinio sprendimo (Rūtos Eidukaitytės „Atspindys“ (2014)), o kituose pastozine tapymo technika užfiksuoti mažiau reprezentaciniai gamtiniai pakelių vaizdai (Arvydo Martinaičio „Brūzgynai“, 2022, Kristinos Mažeikaitės „Lilies Lilies. Užtapytas“, 2021). Kiti parodoje matomi vaizdai pro traukinio langą turi labiau industrinio pobūdžio asociacijų. Tai pakelių, net 36 turtingų faktūrų bei atspalvių segmentų betoninės džiunglės (tiesa, jų tapymo bazė – faneros stačiakampėliai, pritvirtinti ant kartono) Kristijono Miliūno paveiksle „Sutapimas“ (2022), Agnės Kulbytės metalinių koloritų abstraktai („Paveikslas“ I, III – abu 2019), Vidos Sevrukienės pynučių technikos paveikslas „Arka“ (2020), struktūriškai primenantis geležinkelio mazgą, Kristinos Norvilaitės-Geniušienės linoraižinys „Nuomonės gali būti skirtingos“ (2021) dėl dominuojančių raudonos, baltos, juodos spalvų ir apvalių formų keliantis asociacijų su depe besimėtančiais garvežio ratais.

Didžiąją dalį minėtų ir nepaminėtų parodos kūrinių nusakyčiau fraze „traukiniais galima pervežti daug ką“. Vienas įdomiausių parodos krovinių – gana didelis kūrinių, skirtų įvairiausioms aktualijoms, segmentas. Jo svarbią dalį sudaro darbai, susiję su karo Ukrainoje atgarsiais (jau aukščiau minėtų ukrainiečių menininkių kūriniai) bei lietuvių autorės, vitražininkės Ievos Paltanavičiūtės stiklo objektai „Neperšaunami“ (fragmentas, 2016), skirti senosios Lietuvos istorijos etapams, bet aktualūs ir dabarčiai. Moteriškųjų buitinių ritualų bei rožinių svajonių siekio nuotaikas karo fone transliuoja ir Eglės Vertelkaitės naujas, pirminį variantą, pasak jos, kildinantis net iš 1999 m., bet labai savalaikis kūrinys „Be pavadinimo“ („Rožinis“, 2023). Kita aktualijų meninio krovinio dalis – kūriniai su atpažįstamais ekologiniais, perdirbimo, tvarumo aspektais, dažnai turintys arte povera stilistikos prieskonį. Tai jau aukščiau minėti kūrėjų R. Gritėno, V. Sevrukienės, I. Orenius, K. Miliūno, K. Mažeikaitės darbai. Dar vienas išsiskiriantis aktualijų segmento krovinėlis, aktualizuojantis specifines ir amžinai nesibaigiančias meno lauko problemas, – Gusto Jagmino tapybos darbas „Su Naujais metais! Angare vietos dar yra tapytojams“ (2020).

Reikia paminėti plačios paskirties geležinkelinius meno krovinius, galbūt orientuotus į tikslines meno vartotojų grupes – tai fotografės Tanios Serket, kuri specializuojasi kurti įvairiausias natiurmortų dėliones ir domisi šviesotamsos problemomis, kūrinys „Trys daiktai“ (2019), sąlyginai natiurmortą primenantis Maženos Kaminskos paveikslas „Geltona gėlė“ (2022 ) ir netgi sugestyvų pavadinimą turinti tapytojos Kristinos Gudonytės-Dūdienės 2018–2023 m. akvarelių kolekcija „Piešinių rinkinys reikiama tema / nuotaika“ („Statistai“, „Kelias“, „Rudeninė agonija“, „Pašiurpę kaimynų langai“, „Gimimas“, „Raudonas“, „Ežeras su paukščiais“, „Atnešė gėlių“).

Pokalbio pradžioje minėjau, kad esu ne tik meno kūrinių, bet ir žmonių kolekcionierė. Šį kartą pavyko pagauti ir nutiesti dar vieną autorių – galerininkų, buvusių galerininkų, parodų kuratorių geležinkelio atšaką: K. Norvilaitė-Geniušienė ir R. Eidukaitytė – dabar galerijų šeimininkės; A. Jasiukevičiūtė ir R. Brazauskaitė – buvusios „Šv. Jono gatvės galerijos“ galerininkės, A. Kulbytė – buvusi „Arkos“ galerijos darbuotoja ir parodų kuratorė , E. Vertelkaitė – buvusi Vilniaus grafikos meno centro vadovė, Arvydas Martinaitis – „Pelėdų kalno galerijos“ Kaune atstovas ir parodų kuratorius.

Beje, tavo ir šių autorių geležinkeliškus tyrimus jau galima vertinti kitų panašių reiškinių kontekste – Laura Garbštienė ir jos Marcinkonių stoties galerija, Švenčionėlių stoties depas, kur įsikūrė architektų kompanija iš Vilniaus. Kaip tu matai save tarp ir šalia jų? Kažkodėl grįžtu prie paradoksalios minties apie tapatybę: nors provincijos gyventojams traukinys neretai yra vienintelė susisiekimo priemonė, vis dėlto ją apmąstyti ir įprasminti gali tik žmogus iš miesto arba, sakykime, iš didžiosios kultūros... Skamba nelabai pagarbiai, bet gal tai mūsų kultūros politikos rezultatas – matome didžiulį atotrūkį tarp miesto ir provincijos – tenka pripažinti, kad jis tikrai egzistuoja...

Gera mintis meniškai analizuoti tuos kitus tyrėjus ir pakviesti į mano kuruojamą būsimą projektą. Visi tavo išvardyti geležinkeliniai reiškiniai ir tyrimai atsirado vėliau, visi tie žmonės yra jaunesni nei aš, išskyrus mano kartos atstovę L. Garbštienę. Esu aplankiusi kai kurias Marcinkonių stoties galerijoje rodytas ekspozicijas, taip pat Lentvario stoties rūmų II aukšte 2019–2021 m. veikusios kuratorių dueto Mildos Dainovskytės bei Lauryno Skeisgielos organizuotos „Lokomotif“ galerijos renginius, skirtus Lentvario miesto tyrimams. Manau, Švenčionėlių stoties kūrybininkų bendruomenė „Miško uostas“ bei bendradarbystės centras „Šiaurės stotis“ yra įdomus reiškinys, turintis potencialą plisti. Dar Vilniuje, pačioje panosėje, stoties teritorijoje, dabartiniame „Bėgių parke“ (už Naujininkų tilto perkelta muziejaus lauko ekspozicija), yra iliustratorės Staselės Jakunskaitės įkurta studija-galerija „Hungry Eyes“, didžiausią dėmesį skirianti Lietuvos ir užsienio iliustratorių kūrybos pristatymams. Kartu prisimenu, kad visai neseniai, 2017–2019 m., senojoje Geležinkelių muziejaus lauko ekspozicijos vietoje epizodiškai veikė „Sąstato“ galerija, su savo parodomis, gyvojo veiksmo menais, kūrybinėmis-edukacinėmis dirbtuvėmis spėjusi sudalyvauti 2017–2019 m. Muziejų naktyse bei 2017 m. Vilniaus galerijų savaitgalyje. Na, tai tau puikiai pažįstama „galerija“, pati esi ten vedusi smagias kūrybines dirbtuves ir prisidėjusi prie 2019 m. Muziejų naktyje vykusios parodos-akcijos „Pakeliui. Meno kontrabanda“ įgyvendinimo. Tai gal galiu save neoficialiai šalia visų tų išvardintų jaunų žmonių matyti ar skambiai tituluoti tų reiškinių motušėle, kokia nors archeologine iškasena, bet, ko gero, būsiu ne viena tokia, nes geležinkeliniai meniniai tyrimai ir motyvai gerbėjų turėjo ir turės. Iš dalies, remiantis kai kuriais realiais mūsų aptartais pavyzdžiais išvardytose vietose bei tavo turima patirtimi su „Menų skalbykla“ Naujuosiuose Valkininkuose, sutikčiau dėl pasakymo, kad tuos „traukinius“ įprasminti gali tik žmogus iš šalies (miesto terpės, kultūros ar pan.) arba netipiškas vietinis. Gal tiems vietiniams reikia kokio nors postūmio iš šono, atsitraukimo etc.

Paroda važiuoja, t. y. keičiasi ir pildosi?

Taip, paroda turi antrą neilgo kilometražo reisą. Geležinkelių muziejaus sandėliukuose tūno specialiai jam suruošti menai. Taip pat bus ir naujų parodos dalyvių. Menininkė Daiva Kairevičiūtė pristatys dideliu emociniu krūviu pasižyminčio skaitmeninės spaudos fotografijų ciklo „Horizontalės“ (2021), reprezentuojančio šiuolaikinio šokio kompozicijų performansines improvizacijas, fragmentus. Kūrybinis menininkių Editos Sabockytės-Skudienės ir Alevtinos Ščepanovos duetas savo art dizaino objektais („Herbariumas“, 2019) papildys aktualiąją ekologinę „R. kolekcijos“ liniją.

Tai susitiksim stotyje...

Kovo mėnesio paskutinę dekadą. Paroda veiks iki balandžio 1-osios. Parodos II reiso pristatymas ir ekspozicijos uždarymo ekskursija numatyta balandžio 1 d. 15.30 val.

Kristina Stančienė – dailės kritikė, publicistė.

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.

Daiva Kairevičiūtė. Horizontalės (fragmentas) / Horizontals (fragment). 2021

Aušra Jasiukevičiūtė. Totorių daržas / Garden of the Tatars, 2020-2021

Eglė Vertelkaitė. Be pavadinimo (Rožinis) / Untitled (Pink). 2023

Goda Lukaitė. Artėja ir tolsta / Approaching and receding. 2016

Goda Lukaitė. Traukinys neatvažiuos / The train won’t come. 2015

Gražina Jurgelevičiūtė. Vienkartiniai puodeliai Gražinos kompotui / Disposable cups for Gražina’s compote. 2017

Gustas Jagminas. Su Naujais metais! Angare vietos dar yra tapytojams / Happy New Year! There is still room for painters in the hangar. 2020

Henrikas Čerapas. Jaukiai kvepia pabėgių derva. Širdis pilna sielos / Cozy smell fromresin of sleepers. Heart full of soul. 2019-2021

Henrikas Čerapas. Jaukiai kvepia pabėgių derva. Širdis pilna sielos / Cozy smell fromresin of sleepers. Heart full of soul. 2019-2021

Ieva Paltanavičiūtė. Neperšaunami (fragmentas) / Bulletproof (fragment). 2016

Inga Orenius. Kelionė ’22 (Dusetų pieštukai) / Journey ’22 (Pencils from Dusetos). 2022

Jurgita Jasinskaitė. Apelsino žievelė / The orange peel. 2020 - 2022

Kristijonas Miliūnas. Sutapimas / Coincidence. 2022

Kristina Gudonytė-Dūdienė. Piešinių rinkinys reikiama tema/nuotaika / Collection of paintings inthe right mood. 2018-2023

Kristina Mažeikaitė. Lilies Lilies. Užtapytas / Lilies Lilies. Painted over. 2021

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. Dviese / Together. 2021

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. Nuomonės gali būti skirtingos / Opinions can be different. 2021

Mažena Kaminska. Geltona gėlė / The yellow flower. 2022

Olesya Dzhuraeva. By roads of another winter. 2023. Another Winter I .2022. Another Winter II. 2022

Olesya Dzhuraeva. Immersion in the landscape. 2022

Rasa Brazauskaitė. Be pavadinimo / Untitled. 2020 - 2021

Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. Palikta stotis / The abandoned station. 2021

Robertas Gritėnas. Romeo ir Džiuljeta / Romeo and Juliet. 2016

Rūta Eidukaitytė. Atspindys / Reflection. 2014

Rūta Eidukaitytė. Noriu sapnuoti gulbę / I want to have a dream about a swan. 2019

Tania Serket. Trys daiktai / Three things. 2019

Vida Sevrukienė. Arka / The arch. 2020

Vida Sevrukienė. Saulė / The sun. 2020