Greta Babarskaitė. Gilieji gintaro tardymai

Dizaino objektai Manto Lesausko parodoje „Peripheria x Cor“ Palangos gintaro muziejuje (veiks iki rugpjūčio 25 d.)

 

Dariaus Petrulaičio nuotrauka

 

Gintariniai kačiukų paveikslai Palangos J. Basanavičiaus gatvėje. Mikroskopinių gintariukų rankiojimas iš saulėje prakaituojančių pakrantės dumblių. Gintariniais karoliais apsikarstę, įdegę jėgos aitvarų entuziastai. Gydomieji gintarų vėrinėliai vaikams ir šunims – nuo erkių, nuo blogos akies. Gintaro arbata. Gintariniai masažai. Relikvinės art deco stiliaus gintaro apyrankės, besisupančios ant abiejų elegantiškos senjoros riešų Meilės alėjoje. Gintaro dulkių deginimo ceremonija jūsų vestuvėms. Gintarinės pypkės, portsigarai, pakabučiai, auskarai, marškinių sąsagos šeštadienio bagažinių turguje. XVI a. sekretero miniatiūra Drezdeno Žaliųjų skliautų lobyne, pagaminta vien iš gintaro. Smetoninis skrybėlaitės smeigtukas močiutės stalčiuose. Iš gintarų sudėliotas Vilniaus televizijos bokštas. Gintarinis traktorius Palangos gintaro muziejuje. 50 mln. metų senumo vabzdžių inkliuzai gintare – kaina fosilijų aukcione perkopia trijų nulių zoną. Neapdirbtas Baltijos gintaras, kaina už kilogramą – sutartinė, galimas atvežimas.

Ši formų bei per jas atsiskleidžiančių pasakojimų įvairovė – tik trumpas žybsnis, leidus galvoje tvykstelėti minčių srautui apie gintarą. Paviršiuje iki nuobodžio nučiupinėtas ir perdėm pažįstamas, viduje jis saugo netikėtai turtingus prasmių ir pasakojimų klodus. Radus gintaro prakalbinimo būdą, šie sluoksniai paplūsta lyg pušų milžinių sakai prieš milijonus metus. Gilaus gintaro pažinimo būdą siūlo dizaineris, Vilniaus dailės akademijos docentas Mantas Lesauskas, šią vasarą Palangos gintaro muziejuje pristatantis dizaino objektus, gimusius meninėje-mokslinėje studijoje.

Daugiau nei dvejus metus gintarą tyrinėjęs M. Lesauskas siekė nukreipti tyrėjo, menininko ir praktikuojančio dizainerio žvilgsnį nuo mums įprasto koncentravimosi į gintarą juvelyriniuose dirbiniuose ar archeologiniuose artefaktuose, kuriuos dažniausiai „skaitome“ simbolių analizės ar istorinių kontekstų narstymo instrumentais. Vadovaujantis šia mąstymo gija, gintaro studijos pagrindu tapo britų antropologo Alfredo Gello išplėtota aktyviai veikiančių daiktų teorija (angl. agency of things). Į daiktus, tarp jų ir meno objektus, bei medžiagas, iš kurių ir vieni, ir kiti yra gaminami, A. Gellas siūlo žvelgti kaip į žmogiška intencija užpildytus indus, taip įgijusius galią keisti ir perkurti mūsų tikrovę. Medžiagų ir iš jų pagamintų daiktų paveikumas pasireiškia sužadindamas kertines jusles – meilę, geismą, pyktį, baimę. Įgiję tokių lemtingų savybių daiktai tampa veikiančiaisiais subjektais, gebančiais daryti įtaką istorijai, laikui bei žmogui. Pavyzdžiui, aukso trauka ir aktyvus veikimas yra itin galingas ne tik dėl šio metalo estetikos, bet ir dėl sunkumų, su kuriais susiduriame norėdami auksą išgauti. Mąstant apie ypatingą socialinę ir ekonominę vertę įgijusias medžiagas ir iš jų pagamintus daiktus, aiškėja, kad žmogus ne visada pats renkasi nuosavybę – kartais daiktai patys jos išsireikalauja.

 

 

Dariaus Petrulaičio nuotrauka

 

M. Lesausko meninės-mokslinės studijos ir ją įdaiktinusios parodos atveju gintaras išties pats išsireikalavo dėmesio, žvilgsnio gylio ir prakalbinimo būdo. Dialogą su gintaru kūrėjas užmezgė pasitelkęs medžiagos tardymo (angl. interrogation) metodą. Dizaino srityje ši prieiga leidžia kūrybinį impulsą vesti dedukciniu keliu – atsitraukti nuo stereotipų, atskleisti naujus medžiagos rakursus, rasti pagrindą gilesnei kūrybinei refleksijai ir meniniams ieškojimams, peržengiantiems paviršinių nuostatų ribas. Pasak M. Lesausko, gintaro, kaip medžiagos, ištekliaus, istorija labai fragmentuota, susipynusi su totalitarinėmis ideologijomis ir mitais. Nuo tada, kai senosios Europos civilizacijos, gintaru puošę, puošęsi ir naudoję jį kaip politinių tikslų ir statuso įtvirtinimo priemonę, istoriniuose šaltiniuose įrašė kadaise tolima periferija laikytus gintaringus Baltijos jūros krantus ir mūsų protėvių gentis. Iki tol, kada sovietinės okupacijos metais gintaras buvo įdarbintas būti „emocijų objektu“ drauge su dainų šventėmis ir Rumšiškių liaudies buities muziejumi, priskiriant jiems džiaugsmo emociją ir taip nukreipiant dėmesį nuo kitokių lūkesčių tautiškumui. Tik atsigręžus į mažuosius, marginalizuotus naratyvus, vengiant politinių ir ideologinių pasakojimų galima imtis gilaus gintaro medžiagiškumo tardymo.

M. Lesausko gintaro tardymuose šio akmens-neakmens paveikumo galia išryškėja įdaiktinusiuose dizaino objektuose. Iš daiktų – meninių dizaino objektų – sukonstruotame pasakojime gintaras veikia ir kaip graikiškasis elektron. Čia jis traukia ne tik žmones – žiūrinčius ir interpretuojančius, bet ir giminiškas medžiagas – gyvas ir dirbtines, grynas ir apdorotas, įžeminančias ir įelektrinančias. M. Lesausko kūriniuose gintaras susiliečia su tauriųjų metalų lydiniais, sintetiniu dramblio kaulo pakaitalu, skirtu trimačiams spausdintuvams, pynimo vytelėmis, linu, natūraliomis smilkomosiomis dervomis. Frankincensas, mira, kopalis, arabiškasis gumulas, guggul derva iš Indijos, benzoinas – dervos, susidariusios iš sukietėjusių augalų sakų ir, regis, panašios į gelsvus akmenėlius, gamtiškai yra beveik gintaras, tik 50 mln. metų jaunesnis. Dizaino objektuose suderinęs iš skirtingų pasaulio vietovių atsivežtas medžiagas M. Lesauskas kviečia pamėginti mąstyti per materijas: atskleisti objektuose susispietusių medžiagų egzistavimo prielaidas mūsų aplinkoje, žaisti jų estetine giminyste su gintaru, kelti diskusiją apie išteklių gavybos praktikas ir tai, kaip jos formuoja mūsų – antropoceno epochos žmonių – santykį su daiktais, medžiagomis bei socioekonominėmis galios pusiausvyromis.

 

Dariaus Petrulaičio nuotrauka

 

Nemenką dalį meninio-mokslinio tyrimo M. Lesauskas skyrė centro ir periferijos santykio refleksijoms. Jo sukurtuose dizaino objektuose panaudotų medžiagų giminystė išryškina žmonijos istoriją kūrusių naratyvų – dominavimo, priespaudos, besočio išteklių naudojimo – smurtinę logiką. Žvelgiant istoriškai, kolonialistinė sąmonė suteikė pavadinimus didžiajai daliai pasaulio gyvybės: žemei, vandenims, faunai ir florai. Šiuos dėmenis įvardijus kaip „materiją“, „išteklius“ ar „nuosavybę“ visos dalys virsta kapitalu. Gintaras tėra vienas ryškus sraigtelis šioje mašinoje.

Deimantų, aukso bei kitų aktyviai veikiančių medžiagų, taip pat gintaro išgavimas – ir natūraliai išplauto jūros bangų, ir iškastinio – istoriškai neatsiejamas nuo galios struktūrų ir išnaudojimo. Pavyzdžiui, Kryžiuočių ordinas, monopolizavęs gintaro rinkimą Baltijos pajūryje, pagal ordino įvestą „gintaro teisę“ prisirinkusiuosius gintaro sau baudė rykštėmis, tremtimi ar net mirties bausme. Vėliau šią gintaro monopoliją perėmusios imperinės, korporacinės, o galiausiai ir okupacinės jėgos tarsi tęsdamos viena kitos tradiciją plėtojo represijomis grįstą gintaro industriją. Šiandien beveik neįmanoma rasti šaltinių lietuvių kalba apie Kaliningrado srityje pokariu veikusį „gintaro gulagą“. Victoria Finlay knygoje „Brangakmeniai: nuslėpta istorija“ („Jewels: A Sec­ret Story“) dalijasi buvusios Palvininkų (rus. Jantarny) gulago sargybinės Ninos Melnikovos pasakojimu: „Ten buvo du gulagai: vienas, skirtas vyrams, dirbantiems kasykloje, kitas – moterims, dirbančioms gamykloje. Dauguma buvo politiniai kaliniai, kiti – pasodinti už žuvies vagystes ir kitokią smulkmę.“ Archyviniai šaltiniai patvirtina, kad 1948 m. Palvininkų priverstinio darbo stovykloje kalėjo 2689 asmenys. Sekant šį pasakojimą apie įkalintą gintarą, prasmių ratą savotiškai uždaro Panevėžio moterų kalėjime bausmę atliekančiosios ištara pasakojimus apie kriminalinį pasaulį rengiančiam žurnalistui: už kalėjimo dirbtuvėse gaminamus dalykėlius iš gintaro ji uždirba 7 eurus per mėnesį.

 

Dariaus Petrulaičio nuotrauka

 

Lietuvoje jau apie 100 metų gintaras nėra išgaunamas žemsiurbėmis ar kitais industriniais būdais. Mūsų rinkoje cirkuliuojantys gintaro gaminiai dažniausiai keliauja iš Kinijos, o žaliava – iš Lenkijos, Ukrainos ir, deja, Kaliningrado srities. Iki Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą retkarčiais tekdavo išgirsti apie Žitomyro, Rivnės, Voluinės srityse po Maidano įsisiautėjusią gintaro mafiją ir valdžios pastangas su ja kovoti. Vakarų šalių žurnalistai drauge su Ukrainos teisėsaugininkais gaudė nusikaltėlius ir fiksavo jų veik­lą. Šiandienos kontekste tokie pranešimai atrodo menkareikšmiai, tačiau padėjo istorijoje įrašyti liudijimus apie savadarbėmis vandens pompomis, skirtomis gintarui „išplauti“ iš žemės, naikinamą dirvožemį, užterštus gruntinius vandenis ir upes, iškirstus miškus. Mąstant apie tokiu prievartiniu būdu išgautą gintarą, nejučia prisėlina išvada: jeigu išgauti reiškia jėga ištraukti iš žemės kažką, tuomet tas kažkas grynos valios ir dominuojančios jėgos veikiamas tampa nebe subjektu, bet objektu. Toks užgrobtas, ištrauktas, iš žemės atimtas gintaras nekvėpuoja ir neliepsnoja kaip senovės pranašų vizijas kaitinęs magiškas akmuo. M. Lesauskas sąmoningai renkasi gintaro tardymuose naudoti tik natūraliai bangų išplautus gintarus – laisvavalę paveikiąją medžiagą.

Gyvumas, ar net gyvūniškumas, lyginant su kitomis paveikiosiomis medžiagomis – auksu, deimantais, ryškus gintaro esybės bruožas. Gintare sustingę priešistoriniai vabzdžiai kaitina šiųdienę vaizduotę, o mūsų baltiškoje sąmonėje glūdi teiginys, esą „gintaras yra sustingęs medžio kraujas“. Gyvumą simbolizuojančio kraujo gretinimas su medžio sakais gyvas ir kitose kultūrose. Pavyzdžiui, australų antropologė Inga Clendinnen, tyrinėjusi Centrinės Amerikos tautų ritualus, rašė: „Žmogaus kraujas, ištryškęs šviesus ir drėgnas, tamsėja, tampa tirštas, trupa (...). Pelkėse augančio kaučiukmedžio sula varva balta mase, tada tirštėja, veikiama ugnies tampa tamsi ir vėl elastinga (...). Kopalio derva ugnyje prakaituoja ir burbuliuoja, o vėliau virsta saldžiais dūmais.“ Sustingę kopalio dervos gabalėliai primena gintarą, o pats kopalio pavadinimas nahuatlių kalba reiškia smilkalus; jų tikėjime kopalio dūmai perduoda maldas ir pageidavimus tiesiai į dangų. Parodoje dizaino objektams eksponuoti panaudotos bažnytinės žvakės atkeliavo iš Meksikos. Šiuo gestu senovės aisčių ir prūsų rituališkai degintas gintaras dar intymiau suartėja su Centrinėje Amerikoje smilkomu kopaliu. Ritualinius artefaktus primenantys objektai rodo parankiąsias savo puses – laikyti žvakę, pridengti duoną, prilaikyti knygos puslapius, atliepti žmogaus plaštakos linkius. Tačiau tikrąsias savo galias užburti, įtraukti ir atrasti neišmatuojamai spalvingą pasakojimų spekt­rą M. Lesausko kūriniai atskleis tiems, kurie, išsilaisvinę nuo jau įgyto pažinimo, leisis būti įtraukti į intriguojančius gintaro tardymus.