Metmenys yra gyvenimas, o audmenys – tai, kas gyvenime nutinka.

Richard Tuttle

 

Metmenys yra gyvenimas

Pirmasis prisilietimas prie tekstilės buvo archajiškas, vertikalaus audimo būdas. Iš esmės tai rėmas, apvyniotas verpalais (metmenimis), juos praskyrus pirštais (vieną giją į priekį, kitą – atgal, vieną į priekį ir t. t.), pro susidariusį tunelį įaudžiamas kitas verpalas – audmuo. Po 10 minučių aišku, kaip ir ką daryti, o pirštai vikriai skirsto siūlus. Panašu, tiek laiko prireikė iškoduoti genetiniam rinkiniui, kurį sudaro visų kartų kartoti audimo judesiai. Karta – nuo žodžio kartoti. Mūsų kartoje retas tuos judesius kartoja, nors pasąmonėje vis dar esama instrukcijos – įdomu, kiek ji galioja, jeigu neaktyvuojama. Aš kartoju, nes įstojau studijuoti tekstilę Dailės akademijoje. Kadangi audimo rėmą pasigaminti paprasta, per karantiną drabužių kabyklą iš „Ikeos“ perkvalifikavau į stakles, tiesiog užvyniodama verpalus – metmenis. „Ką audi?“ – klausdavo į svečius užsukę draugai. „Koks geras klausimas“, – pagalvojau. Jei siūlai painiojasi, taip pat galima klausti: „Ką rezgi?“

Tekstas ir tekstilė (TXT) – taip vadinosi mano bičiulės, tekstilės menininkės Mortos Jonynaitės specialybė vienoje garsiausių dizaino akademijų „Gerrit Rietveld“, Amsterdame. Iš Mortos pirmą sykį išgirdau ir apie audžiamą likimą. Jos studijų koncepcija primena bendrą teksto ir tekstilės šaknį, kildinamą iš lotyniško žodžio tessere, reiškiančio austi, arba textum, reiškiančio audinį, pynę, sakinių sąryšį. Užduotys rankoms ir protui. Iš tiesų į tekstilę vertėtų žvelgti ne tik kaip į audinį, materiją, medžiagiškumą, bet ir kaip į sistemą ar tinklą.

1959 m. pradedamas leisti žurnalas „Metmenys“, jo pirmajame numeryje – Vytauto Kavolio mintis: „Mes gi reikalingi žurnalo (...) absoliučiai integralaus visų rūšių ir krypčių kultūrinių ir visuomeninių vertybių atžvilgiu.“ Manau, tekstilėje metmenys ir yra tas absoliučiai integralus mediumas – laikantis, saugantis, sutvirtinantis. O visų tekstūrų, sudėčių ir paviršių audmenys skietu net primušami, kad tvirčiau laikytųsi, geriau sukibtų. Kaip intertekstinių, interkultūrinių elementų sampyna teksto audinyje.

Tekstilės terminai vartojami įvairiuose kultūros tekstuose, tarkim, filosofijoje. Audimo procesą idėjoms iliustruoti pasitelkė Jacques’as Derida, Gilles’is Deleuze’as, Platonas. Audimą, kaip tekstą organizuojantį elementą, Platono „Valstybėje“ kruopščiai nagrinėjusi Raminta Važgėlaitė pastebėjo, kad mitas į dia­lektinį, logiškąjį tekstą įterpiamas tolygiai audžiant, kai metmenys ir audmenys vienodo storio. Esą tokį audinį yra patogiausia siuvinėti, jis tinkamas mito ornamentui. Toliau tyrime valstybininkas įvardijamas kaip audėjas, suaudžiantis skirtingus charakterius į vientisą valstybės audinį, o pasaulio kismas, judėjimas ratu – tarsi šaudyklės judesys audžiant, lekiant per audinį tai viena, tai kita – priešinga – kryptimi.

Optimistinės formulės, kad austi gali kiekvienas, kaip ir Bobo Rosso pasakymas, kad Tapyti gali kiek­vienas, verčia suklusti, tačiau tai tiesa. Pats procesas primena meditaciją, nes judesiai kartojasi, progresas lėtas, tačiau užtikrintai vykstantis, ritmingas, teikiantis ramybę. Lietuvoje tekstilė modernėjo ir nuo 9 dešimtmečio tapo konceptualia, modernia vaizduojamojo, performanso meno medija. Kita vertus, taip ji grįžo prie ištakų, tapo saviraiškos priemone, tinkama ir naujų, autentiškų meninių idėjų raiškai.

10 metų (10 deš. ir naujojo amžiaus sandūroje) Tekstilės katedroje dėstęs avangardistas, budistas, profesorius Linas Leonas Katinas (nelengva trumpai jį apibūdinti) tekstilę gerbė ir suteikė jai orumo. Žvelgiant iš dabarties tuo metu, vaduojantis iš buitinio ir pramoninio pritaikomumo reikalavimo, jai būtent to ir reikėjo.

 

Audmenys – tai, kas gyvenime nutinka

L. L. Katino (1941 06 22–2020 12 23) paroda Nacionalinėje dailės galerijoje „Raudona krisdama virsta balta“ (kuratorė J. Marcišauskytė-Jurašienė) mane paveikė. Eksponuoti darbai, garso ir vaizdo instaliacijos atskleidė platų L. L. Katino akiratį, atvirumą, spontaniškas idėjas, įstabias vizijas, gebėjimą meistriškai žaisti žodžiais, juos lipdyti į tekstus, atsiduriančius ant drobių, kartonų ir paprasto popieriaus. Panašu, dėl darbų teminio, spalvinio ar kitokio vientisumo L. L. Katinas niekada nekvaršino sau galvos, gal todėl savo meną vadino ne kūryba, o darbais, nes, jo paties žodžiais tariant, „darbas formuoja tik viso to apibrėžtą kryptį, nuojautą, o ne galutinį rezultatą“.

 

L. L. Katinas 1971 m. sodyboje Labanore surengtoje „personalinėje parodoje“. Nuotrauka iš L. L. Katino archyvo.

 

Į tekstilės specialybę Akademijoje stojau ieškodama katiniškos filosofijos bei pedagogikos palikimo, dar rugsėjį klausinėjau dėstytojų, ar būtų įmanoma suorganizuoti kurso pasimatymą su juo. „Taip, bet jis ne kiekvienam gali patikti – kai kurios Katino idėjos yra radikalios“, – sakė dėstytojai. Pavyzdžiui, studentų meno darbų nevertinti pažymiais (che!). Smagu prisiminti L. L. Katino autoironišką „pasiaiškinimą“ Ramintai Jurėnaitei apie minėtojo „radikalumo“ kilmę: „Proto aš neturiu, o intuicijos aklai klausau. Dėl to kartais gluminu žmones, bešnekėdamas galiu atsistoti ir išeiti. Intuicija yra paveldėta iš senelių ar bobučių. Tai tas nelogiškas elgesys, kaip turbūt esi mačiusi mane elgiantis.“ Turbūt dėl tokio pasikliovimo intuicija L. L. Katino asmenybę bei meną taip vertina jaunimas. Intuityvumas, kaip patikima jungtis su savuoju, vidiniu aš, lyg medus traukia savojo identiteto ieškančias biteles (beje, bitės korius dainose „siuva“). Deja, susitikti nespėjome.

Taip pat svarstau, kad daugelis idėjų gali pasirodyti radikalios dabar gana tvirtai įsivyravusios trapios, leng­vos, natūralistinės, kone permatomos tekstilės fone. Virpėjimui, kvėpuojančio audinio įspūdžiui išgauti būtinas kruopštumas, ištisos audinio lopinėliui pašvęstos valandos. Tiems, kuriems neužteks kantrybės arba stigs laiko, ši estetika kelia susižavėjimą ir baltą pavydą, tačiau jai gali pritrūkti drąsesnių, aštresnių, nesuvaldytų ir, tarkime, L. L. Katino gerbėjams patrauklių mostų.

 

 

Su šypsena prisimenama, kaip kaimo senolės suglumdavo, kai dėstytojai iš skrynios traukdavo jų audinius studentų ekspedicijoje: „Pažiūrėkite, kokia profesionali spalvų dermė.“ 7 dešimtmetyje, suintensyvėjus kraštotyrinėms ekspedicijoms, L. L. Katinas motociklu važinėdavo po Lietuvą ir lankydavo trobas, kuriose dar stovėjo audimo staklės – lietuviškus audinius jis vadino savo aistra. „Tai yra elementari kombinatorika, absoliuti abstrakcija. Gryna ritmika, gryna koloristika. (...) Kažkas bandė paleisti frazę, kad „lietuviams nebūdinga abstrakcija“ – tiesiai šviesiai vožiau, tai kas yra audiniai? Pasakėlių menas apie Jonuką ir Gritutę?“ Apie tekstilę L. L. Katinas yra kalbėjęs ir kaip apie sak­ralius slėpinius: „Keistą religijos jausmą jutau ir dabar tebejuntu Lietuvos audiniams. Man vaidenas, jog ten, pas bobutes, liko užslėptos spalvos paslaptys. Audinių kūrimo menas iki prieškario plėtojosi savarankiškai, be „kursų“, tiesiogine amžina linija „mama–dukra“. Liko net be bažnyčios įtakos, ko nepasakysi apie skulptūrą, grafiką. Stulbinanti konstrukcija ir spalva, prasmukus pro amžius. Žiūrėdavau į lovatieses kaip į altorių. Neklydau – kaip vėliavos. Tos kelionės po kaimus – ne menkesnė akademija. Ryšys kiaurai pasaulį transatlantiniu ornamento kabeliu: Lietuva–Meksika–Togas–Japonija“. Taip, tiesdamas transatlantinį kabelį L. L. Katinas su juo nutiesė orumo siūlą tekstilės suvokimo audinyje. Iš kaimų, tradicijų, papročių pasaulio persikėlęs į audimo fabrikus tekstilės amatas, o vėliau ir menas, aplipo nepilnavertiškumo apraiškomis, kurios dar sušmėkščioja ir Akademijoje. Tačiau L. L. Katino aistra išlaisvina ir paradoksalu, bet iš perdirbtų, susekuliarintų idėjų lauko vėl sugrąžina į lokalų pradžios tašką, gimimo vietą, autentiką. Ir tai, panašu, tebėra geriausias taškas vėl pradėti plėtoti ar tęsti tekstilines vizijas.

L. L. Katino tapyboje atsirandantys tekstilės motyvai supanašėja su perkusine muzika, architektūra, poe­zija. Atsikartojantys audinių motyvai lyg ir panaikina taktiliškumą, galimybę suprasti liečiant (tai pažįstama kiekvienam, turinčiam kriaučiaus geną), tačiau tai geras būdas tekstilę pateikti taip, kad ji būtų perskaityta kaip tekstas. L. L. Katinas paveiksluose užfiksuoja kritimą, svorį, paviršius, potencialą virsti kažkuo (tekstilės – apsiaustu? Teksto – istorija?) arba tapti pretekstu rastis visiškai naujai kūrybinei minčiai. Visas jo menas kupinas dinamikos ir siužetinio vyksmo. Iš L. L. Katino 1972 m. teksto „Septyni puslapiai“: „Spalva darosi jud­ri – ji gali būti, nors ir yra, tarkim, raudona, bet jauti, jei vietoj jos bus kita – mėlyna, žalia, idėja nesikeičia, tvirtėja. Tas turi jaustis. Mobilumas.“

 

Gervėčių audiniai (Arūno Baltėno nuotraukos).

 

Vakaruose belaikes, visada aktualias meno figūras pastaruoju metu madinga vadinti orakulais, aiškiaregiais. Galbūt ir L. L. Katinas buvo toks, dėl gebėjimo permatyti kiaurai, žvelgti tiesiai į esmę, užčiuopti šerdį. „Kiti Jūsų darbai išdalinti?“ – Gintaro Šepučio videodienoraštyje garbaus amžiaus dailininkės Viktorijos Paukštytės teiraujasi L. L. Katinas. „Tai negi aš iš jų košę virsiu?“ – atšauna ji. Na, katiniška išmintis, darbai, projektai, tai, kas išdalyta publikai, mums, žemiečiams, įkrėtė košės – už tai esu amžinai dėkinga. Audmenys ir metmenys susiaudžia.

 

Fotoreportažas iš L. L. Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ ČIA