Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą.

Kadaise galvojau: „Oi, rutina – labai negerai!“ O dabar man netgi reikalingas ritmas, pulsas, atsikartojimas. Gyvenu, dirbu, kuriu ne vienoje vietoje: Vilniuje, Dauguose ir Alytuje. Penkias savaitės dienas praleidžiu Vilniuje, sekmadienius – Dauguose, o pirmadienius – Alytuje. Kadangi daugiausiai laiko praleidžiu Vilniuje, tai ir rašysiu apie savo dieną šiame mieste.

8–9 val. atsikeliu. Išgeriu kavos (niekada nepusryčiauju) ir einu į darbą muziejuje. Apie 3 km pėstute per 30 min. – labai smagus atstumas ryte prasieiti. Įsiurb­ti saulės energiją. Mokslininkai sako, kad nubudus pirmąsias dvi valandas reikia bent pusvalandį pabūti saulėje – tada energijos užteks visai dienai. Jeigu debesuota ir lyja, galioja tas pats, saulė mus pasiekia ir per debesis. O per troleibuso ar automobilio skardas ir stiklus – ne.

11 val. paprastai muziejuje vedu pirmąjį edukacinį užsiėmimą.

Apie 13 val. einu pietauti į VDA valgyklą. (Jeigu šiltasis metų laikas, kaip dabar, prieš tai dar kartais išsimaudau Vilnioje ties Užupio tiltu su mediniais šaligatviais.)

Apie 17–18 val. keliauju į dirbtuvę Raugyklos gat­vėje. Pakeliui užsuku į kokią parodą ar šiaip kur nors. Atėjęs dirbtuvėn užkandu ir tapau tiek, kiek norisi, kiek reikia. O kitąsyk tik pasėdžiu ir paanalizuoju seniau nutapytus darbus.

19–22 val. keliauju namo į Vytenio gatvę. Ilsiuosi. Kartais vėl išeinu į miestą dideliam ratui: Naujamiestis–Centras–Užupis–Senamiestis–Naujamiestis. O, bū­na, grįžęs apie 23 val. pradedu neplanuotai tapyti. Ir tapau iki 3 val. ryto. Paprastai taip nutinka, kai būna liūdna ar nyku. „Kai gyvenimas brudnas, eik tapyti, nutapai paveikslą ir jau linksmiau“, – sakydavo šviesaus atminimo Leopoldas Surgailis. Gal todėl namų dirbtuvė, kitaip tariant, kambarys su molbertu, man svarbesnis – čia kartais tenka ir miegoti. Galiu pradėt tapyt spontaniškai, pagautas impulso. Namie nutapiau didžiąją dalį savo darbų.

2–3 val. kiek paskaitęs einu miegoti.

O rytojaus rytą vėl tas pats, vėl panašiai, ritmas, rutina.

Tik sekmadieniai kitokie: 15.30 val. važiuoju į Daugus. Atvykęs prinešu produktų, malkų, išverdu sriubos savo 97-erių močiutei, išsimaudau ežere (maudynių sezoną baigiu gruodžio 5 d., o atidariau kovo 4 d.), aplankau vietinį menininką Algirdą Judicką. Vakarais kartais tapau mažam kambarėlyje, kuriame vėliau ir miegu. Pirmadienį važiuoju į Alytaus dailės mokyklą, pravedęs pamokas 18.30 val. paskutiniu autobusu išvykstu į Vilnių.

P. S. Rutina reikalinga. Tik labai bijau, kad jau kelintą mėnesį trunkantis karas irgi darosi rutina. Nenustokim remti Ukrainos!

2022 06 08, Daugai

Gustas Jagminas apie save sako: „Esu žmogus, ieškau prasmės, todėl kartais tapau spalvotai. Mano dienos pilkos kaip akmenėliai.“