Valentyn Odnoviun: „Didžiausią įtaką darė Lukys, Flusseris, Pollockas ir kriminalistikos ekspertai“

× Aistė M. Grajauskaitė

 

Valentynas Odnoviunas. Tomaszo Lewandowskio nuotrauka
Valentynas Odnoviunas. Tomaszo Lewandowskio nuotrauka

 

Su ukrainiečių menininku Valentynu Odnoviunu, apsistojusiu Vilniuje ir pradėjusiu irtis pripažinimo link, susipažinau 2017 m. – dirbau galerijoje ir kabinau paveikslus, Valentynas į ją tuomet įėjo ramiai, kukliai, bet pasitikėdamas savimi. Ilgiau nei pusvalandį diskutavome, kodėl modernioji lietuvių fotografija tiek kalba apie emocijas. Vėliau, po metų, netikėtai jį sutikau Vilniaus dailės akademijoje vykusiame menotyros studijų seminare. Niekada neteko girdėti tuščiažodžiaujančio jo, nei kaip menotyrininko, nei kaip menininko. Labiausiai stebina jo kontroversiškų savybių mišinys, kaip ir kuklumas, pridengtas kone storžievišku troškimu tapti žinomam, matomam ir girdimam. 2016 m. konkurse „Debiutas“ projektas „Stebėjimas / Surveillance“ laimėjo pirmąją vietą, sulaukė fotografijos bendruomenės pripažinimo, parodų. Visiškai neseniai, 2020 m. pradžioje, menininkas išleido fotografijų albumą „Surveillance“ („Artprint.lt“ ir LKTI; dailininkai Gulnara Galiachmetova ir V. Odnoviunas).

 

Albumas „Stebėjimas / Surveillance“
Albumas „Stebėjimas / Surveillance“

 

Kaip atsidūrei Lietuvoje ir kas skatino čia ilgam nusėsti?

Norėjau įstoti į FAMU (Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokykla), bet 2013 m. apsilankiau Nidos fotografijos simpoziume ir čia sutikau Alvydą Lukį (fotomenininkas, pirmasis pradėjęs dėstyti fotografiją Vilniaus dailės akademijoje ir įkūręs Fotografijos ir medijos meno katedrą (FMM), – aut. past.). Natūraliai sužinojau apie FMM katedrą. Kiek vėliau gavau stipendiją iš Švietimo mainų paramos fondo ir pradėjau studijuoti VDA magistrantūroje. Toliau ėmiausi dailės istorijos ir teorijos studijų – norėjau tyrinėti ukrainiečių ir lietuvių fotografų sąveikas, paraleles. Tema magistro darbui pasirodė gerokai per plati, o galiausiai buvau priimtas į doktorantūrą Lietuvos kultūros tyrimų institute.

Nuo 2014 m. aktyviai dalyvauji Lietuvos akademiniame gyvenime – 2 magistro laipsniai (fotografijos ir meno istorijos) VDA. Kurios studijos davė daugiau ir kodėl reikėjo antro magistro?

Į studijų patirtį žiūriu kaip į ilgalaikius projektus. Fotografijos katedroje nagrinėjau atvaizdo ir jo priežasties koreliaciją – labai įdomi pati tema, o gyvendamas Lietuvoje radau be galo daug Lietuvos ir Ukrainos fotografų sąveikos pėdsakų. Norėjau parašyti darbą apie šį netyrinėtą lauką, todėl studijavau antroje magistrantūroje, kuri užpildė istorinių žinių spragą.

 


Albumas „Stebėjimas / Surveillance“

 

Dabar esi to paties VDA doktorantūros skyriaus studentas. Apie ką tavo tyrimas?

Kaip ir minėjau, įstojęs į Lietuvos kultūros tyrimų institutą, pradėtą projektą tiesiog tęsiu, tik jau gerokai platesniu kontekstu ir neaptartais naratyvais. Tyrinėju neformalius Lietuvos, Ukrainos ir Latvijos fotografų, kurie dirbo sovietų cenzūros laikais, ryšius bei įtakas kūrybai. Ko gero, problematiką geriausiai iliustruoja faktas, kad dabar pati fotografijos istorija tyrinėja grupes ar atskirus asmenis, kaip vienetus, jie neretai adoruojami kaip atskiri reiškiniai, kone kaip tam tikri fenomenai, tačiau tyrimų, iš kur atėjo juos, kaip menininkus, formavusios įtakos, nėra daug. Dalis tų įtakų – inspiracijos, fotografijos meno grupių ir asmenų bend­radarbiavimas keliose socialistinio bloko šalyse ir Sovietų Sąjungos respublikose 7–9 dešimtmečiais, kai meninė fotografija buvo pasiekusi tam tikrą vystymosi viršūnę.

 

Jei teisingai pamenu, tavo karjera Lietuvoje prasidėjo 2016 m., kai konkurse „Debiutas“ projektas „Stebėjimas / Surveillance“ laimėjo pirmąją vietą. Kokia tokio laimėjimo reikšmė jaunam fotografui?

Tuomet konkurse pirmąją vietą laimėjo dvi mano serijos „Stebėjimas / Surveillance“ ir „Varšuva 1944 / Warsaw 1944“. Paskui pristačiau savo projektą Vilniaus fotografijos galerijoje, vėliau buvau priimtas ir į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Savaime suprantama, „Debiutas“ suteikė man pripažinimą, bet tik Lietuvoje. Po „Debiuto“ buvau nominuotas Walterio Koschatzkio meno premijai 2017 m. Vienoje. Man tai pirmas rimtas laimėjimas, nes šis konkursas buvo atviras visiems menininkams ir neapsiribojo vien fotografine medžiaga. Apdovanojimų ceremonija surengta kaip aukcionas ir visi mano darbai buvo nupirkti.

 

Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas,
Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas, Varšuva, Lenkija, 2018. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“ .

 

Didelė dalis tavo grupinių ir personalinių parodų susijusios su projektu „Stebėjimas / Surveillance“. Kaip skirtingos publikos reaguoja į tavo tyrinėjamus objektus, temas?

Mano projektuose, tyrimuose, abstrakčios nuotraukos tampa atviros žiūrovo interpretacijai, jos tarnauja kaip platforma, leidžianti istorinius įvykius interpretuoti plačiau. Kiekvienas reaguoja skirtingai, iš savo patirčių ar kolektyvinės atminties perspektyvos. Buvo ir toks atvejis: viena platforma Rusijoje, rašydama apie mano projektą, frazę „politiniai kalėjimai“ pakeitė į „pataisos įstaigos“, be jokio leidimo. Tad ir dabartiniai politiniai kontekstai koreguoja darbų suvokimą. „Stebėjimas / Surveillance“ bei kiti projektai – logiškas magistro tyrimo FMM katedroje rezultatas. Ankstyvoje tyrinėjimo stadijoje didelę įtaką darė čekų filosofas Vilemas Flusseris, prancūzas Jacques’as Derrida, profesorius A. Lukys bei Jacksonas Pollockas. Ir kriminalistikos ekspertai... Įdomiausia dalis? Stažuojantis Lodzėje 2015 m. aplankyta policijos kriminalistikos tyrimų laboratorija, kur ekspertai su atvaizdu dirba kaip įrodymu.

 

Kas tau yra stebėjimo akutė (angl. spyhole), durų akutė kalėjimų kamerose? Kodėl apskritai reikėjo pradėti tokį tyrimą?

Viskas, kas palieka pėdsakus, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo reikšminga, gali atskleisti daugiau informacijos, kai įsigilini. Objektai, artefaktai ar faktai ima teikti daugiau informacijos, susijusios su natūraliu paties reiškinio kontekstu. Stebėjimo akutė yra pėdsakas, beje, labai informatyvus. Tai vienas vizualių komunikacijos kanalų, susiaurinantis kalinio asmenybę iki stebimo objekto ir primenantis žmonių, esančių abiejose pusėse, kasdienybę. Tokio tipo prisiminimų pėdsakų esti visur. Kulkų žymės pastatų sienose kaip karo atgarsiai, stebėjimo akutės buvusiuose įvairaus laikotarpio kalėjimuose, kuriuose bausmę atlikdavo politiniai kaliniai. Istorijos ženklai veikia mus labiau, nei dauguma suvokia. Jie yra mūsų aplinkos, logikos ir to, kas turi prasmę, dalis.

 

Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas, Varšuva, Lenkija, 2018. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“ .
Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas, Varšuva, Lenkija, 2018. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“ .

 

Parodos, mainų projektai, rezidencijos, fotografijų spausdinimas, darbas su Nyderlandų galerijomis, neseniai išleistas albumas „Surveillance“. Atrodo, veiklos apsčiai, bet ar įmanoma gyventi iš fotografijos?

Viskas įmanoma. Jaunam menininkui reikia orientuotis į Vakarų rinką ir atrasti save pasauliniame kontekste. Tam reikia milžiniškos energijos, jėgų ir neskaičiuoti darbo valandų. Jei sėdėčiau ir laukčiau, kol kas nors mane pastebės ir pripažins – žinau – taip neįvyktų.

 

Kokia lietuvių fotografija?

Nėra geresnio apibrėžimo kaip „self sufficient“ (savarankiška ir nepriklausoma).

 

Parodos „Stebėjimas / Surveillance“ Cesyje (Latvija) fragmentas (2017)
Parodos „Stebėjimas / Surveillance“ Cesyje (Latvija) fragmentas (2017).

 

Agnė Narušytė straipsnyje „Prievartos observatorija. Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje“ („7 meno dienos“, Nr. 20 (1214), 2017-05-19) sako: „Nesistebiu, kad šis Vilniuje gyvenančio ukrainiečio ciklas laimėjo 2016 m. „Debiutų“ konkursą „Prospekto“ galerijoje – jis atrado simbolinę mūsų kolektyvinių traumų išraišką.“ Ką pats apie tai manai?

Mane domina ne traumų tema, bet tai, kaip mes, per praeitį kurdami savo požiūrį į ateitį, suvokiame ir panaudojame informaciją. A. Narušytės interpretacija remiasi asmeninėmis patirtimis ir žinojimu. Tai tėra vienas scenarijų iš plataus interpretacijų spektro.

 

Natalija Arlauskaitė. „Represijų astronomija: nuotolio stebėjimas“ ČIA

Agnė Narušytė. „Prievartos observatorija. Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje“ ČIA

 

Draugai