Kiaušinių dėkle ant virtuvės palangės – pomidorų daigai. Prasiskleidė tik pirmieji lapeliai, kai kurie dar nepametę žemėto sėklos lukšto, lyg išaugtos žieminės kepurės. Išstypo, per šilta ir saulėta buvo ant pietinės palangės, perkėliau į kitą pusę. Jau beveik kovo vidury perverčiau ir dar vasarį pirktą, bet akimirksniu nebeaktualų, „ne apie tai“ tapusį „Zeit“ numerį, perskaičiau Hanno Rauterbergo recenziją apie Ciuriche vykstančią parodą „Augalų karštligė“ („Plants Fever“), kuri veiks iki balandžio 3-iosios. Kas dar begali būti mūsų išgyvenamai realybei? Bet su švelnia ironija parašyta recenzija – ir apie tai. Apie iliuzinės harmonijos idėjų užliūliuotą Vakarų visuomenę. Ir dar – augalai. Kai atkakliai šviečia kovo saulė, kai žinai, kad savaitgalį važiuosi pasikrapštyti į sodą, negali negalvoti apie liksiančius neužsėtus kaimynų daržus. Žeme tarp dantų sugirgžda Kazio Bradūno aliteracija: „Nei žemės, žagrės, nei žirgų, / Nei saulėj šylančių vagų / Nėra tuštėjančioj buity“ („Ūkininkai tremtiniai“).

Pomidorų sėklų davė sodo kaimynai – prieš 20 metų į Vokietiją atsikrausčiusi inžinierių rusų pora. Gyveno Omske, turėjo butą, sodą. Jis kilęs iš Pavolgio vokiečių. Atsikraustė pagal Vokietijos pagalbos Rusijos vokiečiams programą, gavo butą. Bet vokiečių kalba abiem liko svetima. Kai sustojam prie tvoros tik pasilabinti, įklimpstam į ilgus pokalbius, neslepia vienišumo, tėvynės ilgesio. Bet grįžti nežada. Tarp kitų sklypų įsispraudę 4 smėlėti arai (kolektyvinių sodų atmaina, Vokietijoje egzistuojanti nuo XIX a. antros pusės) – žemiškas poros džiaugsmas, siejantis su praeitimi. „Jaučio širdis“ vadinasi jų auginami didžiuliai mėsingi pomidorai, iš tiesų primenantys širdį, nebūtinai jaučio.

Vilma Mosteikienė

Kada tai prasidėjo? Daug kas byloja, kad 2015-aisiais. Kai prieglobsčio pasiprašęs tolimas pasaulis akimirksniu priartėjo, prasidėjo ir tradicinių kambarinių augalų renesansas, ypač tarp jaunų miestiečių. Kas nenorėjo pas save priimti siro ar afganistaniečio, kaip solidarumo ženklą ant palangės galėjo pasistatyti vazoną su egzotišku augalu – pietinių kraštų atstovu. Staiga visur pasirodė lapuoti milžinai, dar visai neseniai tapatinti su apmusijusiu biugeriškumu. Suklestėjo naujos gyvensenos idealas – naminės džiunglės.

Kai po trejų metų Greta Thunberg ėmė kviesti į protesto akcijas, sutapimas ar ne – pasipylė daugybė specializuotų gėlių parduotuvių. Jei neįmanoma išgelbėti atogrąžų miškų, tai bent jau verta ant vietinės palangės įkurdinti gerų ketinimų plantaciją. Vazoninis augalas šiandien tapo centriniu dabartiškumo ženklu, ties juo susiduria privatūs ir viešieji reikalai, visuomeninių iniciatyvų (grassroots movements) ir vidinio „sužaliavimo“ ilgesys.

 

Tim van de Weerd. „Monsterų kolekcija“, 2014 © Rene van der Hulst

 

Dabar Ciuricho dizaino muziejuje vykstanti pa­roda teigia, kad madingas tapęs reiškinys atspindi žymius jausmų ir mąstymo pokyčius. Kuratorių tvirtinimu, augalų negalima vertinti nei kaip ornamentikos, nei kaip kokias nors idėjas išreiškiančio ženklo. Muziejui svarbu pabrėžti jų orumą, savarankišką esatį. (...) Paroda daugybe dizaino objektų ir vitrinų pasisako už atsinaujinantį pasaulį: svarbu ne tik žmonių, gyvūnų, bet ir augalų gerovė. Nes jie yra geresni žmonės – šitaip čia tvirtinama. Daugybė biologų žavisi augalų intelektu. Jie gali matyti, skaičiuoti, keistis informacija, jausti elektromagnetinius laukus. (...)

Ciuriche ir filosofiniu aspektu norima įrodyti, kad augalija pranašesnė ir pažangesnė už mus. Kitaip nei visąlaik mobilumo siekiantis žmogus, paprastas medis nesijudina iš vietos, bet jokiu būdu nėra pasyvus ir nejudrus. Siekdami apsisaugoti nuo ėdrių priešų augalai gali keisti spalvas ir lapų formas. Net menkiausios žolės sugeba nuolat atsinaujinti, visąlaik patiria virsmą. Augalai gali pragyventi ilgiau už žmogų, kai kurie net tūkstančius metų, ir greta viso to gaminti mums taip reikalingą deguonį.

 

Liz Ciokajlo. „Kanapiniai batai“, 2013 © Stephanie Potter Corwin

 

Kodėl gi medžio, krūmo ar naminės palmės nelaikome sau lygiaverčiais? Šito klausia italų filosofas Emanuele Coccia ir prabyla apie fitocidą, apie tai, kad savo bendrabūvio narius išnaudojame ar net žudome. Bet ir mąstantieji racionaliau neslepia susižavėjimo augalais. Pavyzdžiui, britų neurologas Oliveris Sacksas pripažįsta „gydomąsias gamtos ir sodų galias gydant sunkius neurologinius susirgimus. Daugeliu atveju gamta turi didesnį poveikį negu vaistai“. Dar XIX a., kai Europoje, pirmiausia, žinoma, Anglijoje, paplito augalų karštinė, buvo tvirtai tikima jų galiomis. Vaikų netekusiems tėvams rekomenduodavo „įsivaikinti“ egzotišką žalumyną, kambarinės gėlės neva gerinančios mokymosi rezultatus. Ir apskritai bendravimas su nepažįstamais keisto grožio augalais toks pat praturtinantis kaip meno kūrinio stebėjimas.

Ciuricho paroda augalus vadina mūsų terapeutais, draugais ir sąjungininkais, o kartu daugsyk pabrėžia, kad vietinių tautų ryšys su savo natūralia aplinka visai kitoks, daug stipresnis. Kalbama apie plantcestors, kultūras, žmoguje įžvelgiančias medį, o medyje – žmogų, ir su juo apsieinančias kaip su tetule ar pusbroliu. Šia prasme daug eksponuojamų menininkų ir dizainerių siekia netikėtos harmonijos: augalą dera vertinti nebe kaip žaliavą, o kaip suverenų mumis besirūpinantį part­nerį. Parodoje galima apžiūrėti suknią, tarsi šaknų po žeme nuaustą žmogui. Arba gluosnio išaugintą kėdę. Pristatomas ir dizainerės Marie Declerfayt „Botanical Body“ („Botaninis kūnas“) projektas: rentgeno nuotraukoje užfiksuotas žmogaus kaulas, iš kurio kalasi žydinti šaka. Pãroda kalbama apie „naują bendros žmonių ir augalų evoliucijos etapą“.

 

Achille Castiglioni. „Albero vazonų stovai“, 1983 © Zanotta – Spa

 

Daugelis populiarių teorijų skelbia bendrystės idėjas: turi būti pašalintos bet kokios dualizmo apraiškos, nuslopintas antagonizmas. Tiems, kuriems žmogus bus neatsiejama gamtos dalis, gyvūnų ir augalų naikinimas taps autoagresijos aktu. Medžio kirtimas tokiu atveju – ne tik žudymas, bet ir savęs luošinimas. Tai akivaizdžiai primena nuo romantizmo gyvuojančius civilizacijos skeptikų judėjimus. Augalas tampa geresnio, tikresnio gyvenimo simboliu. Kitaip nei šiuolaikinėje visuomenėje, privalančioje apriboti bet kokį augimą, nes priešingu atveju susinaikins pati, medžių ir gėlių pasaulyje augimas yra tai, kas visada buvo: gyvybingumo ženklas. Negana to: klimato apokalipsės akivaizdoje šios rūšies vešėjimas tampa utopija – daugiau žalumos reiškia didesnes galimybes išsigelbėti.

 

Stefan Diez. „Soba video“, 2015 (Jonathano Mauloubier filmo kadras) © Stefan Diez

 

Meilė tropiniam vešėjimui turi dar vieną privalumą: ji mus atpalaiduoja nuo bet kokios istorinės naštos. Postkolonijinių diskusijų laikais augalų fetišistai gali drąsiai svajoti apie bananmedžių ir plunksninių palmių rojų. Jiems negresia būti pasmerktiems dėl kultūrinio pasisavinimo, nes augalija juk nėra kultūra, ji priklauso visiems ir niekam. Tačiau kambarinių augalų manija kilo iš to paties kolonializmo, viliojusio ne tik misionierius, bet ir etnologus. Į Šiaurę pargabenti reti augalai tapdavo toli siekiančios vakarietiškos galios įrodymu. Tiesa, šiandien esame nuolankesni ir naujoji egzotika turi apsieiti be pavojų žavesio. Anuomet laukinėje gamtoje tikėtasi atrasti nesuvaržytą alter ego, gražų ir pavojingą. Dabar itin aukštinamas augalų vitališkumas traktuojamas kaip absoliučiai geras ir taikus užmirštant, kad jų, kaip ir gyvūnų, pasaulyje galioja tas pats natūralios atrankos dėsnis. O mes, įsitaisę naminėse džiunglėse, galime gražiai svajoti apie nevaržomą egzistenciją. Šiaip ar taip, tai liks svajonė vazone.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, Nr. 8, 2022 02 17