„Kiek vilką bešertum – vis tiek į mišką žiūri" – norisi pradėti liaudiškai. Jei reikia paaiškinimo, tai kokiais rūbais be(si)puoštum, vidinis „aš" anksčiau ar vėliau parodys dantis. Aišku, jeigu juos turi. Tai visiems žinomas faktas, dažnai pamirštamas tuokiantis (kai įsimylėjusi pusė svarsto, kad su manim jis bus kitoks, aš jį pakeisiu ir panašiai, toliau tęskite patys). Šis faktas netikėtai įgavo meninę išraišką, prisiglaudęs galerijos „Meno niša" erdvėje, o jei tiksliau –­ užklojęs jos sienas. Fakto įvaizdintojas –­ Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, tapytojas iš Kauno, Vilniuje savo kūrybą pristatantis pirmą kartą; Kaune šis menininkas jau yra surengęs septynias personalines parodas. Autorius priskiriamas vadinamajai „Lūžio kartai", kaip ir tapytojai Eglė Velaniškytė, Eugenijus Varkulevičius, Audronė Petrašiūnaitė. Šie menininkai baigė savo studijas Lietuvos dailės institute dar sovietmečiu, tačiau savo kūrybines biografijas formavo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip čia neprisiminti tikslaus Viktoro Pelevino apibūdinimo iš „Čiapajevas ir Pustota": yra žmonės, kurie buvo auklėti vienoje paradigmoje, o gyventi priversti visai kitoje. Ir kas iš to išėjo, taip pat pamename, t. y. palatos gyventojų vardus, likimus ir kur mes su jais susipažinome. Minėtiesiems tapytojams šis lūžis nesibaigė asmenybės susidvejinimu, kaip Pelevino personažams, tačiau tam tikrus gynybinius, apsauginius mechanizmus susikurti taip pat neišvengiamai teko. Todėl atsiribojimas ir ironija šiems lūžio momentą laikantiems esminiu autoriams, regisi, būtinas. Gal ne kiekvieno kūryboje jis pastebimas taip aiškiai, kaip A. Brazdžiūno-Dusės, tačiau pas­tarajam šių savybių tikrai pakanka su kaupu. Dar prie išskirtinių jo ypatybių būtų galima pridėti ir racionalumą bei aiškų supratimą, ką nori pasakyti ir sugebėjimą šį norą įgyvendinti. Turintis architekto išsilavinimą tapytojas ir tapo racionaliai: tiksliai, aiškiai, preciziškai. Tačiau šis tikslumas, adekvačiai ir atpažįstamai perteikti realių žmonių veidai bei kūnai slepia ir ironiją, ir mįsles.

A. Brazdžiūnas-Dusė savo drobes apgyvendina pažįstamais, draugais, praeiviais, perkeldamas juos į kitas epochas, perrengdamas kitais rūbais. Štai diptikas „Damos" ir „Karininkų puota" gali tapti puikia menininko aplinkos enciklopedija: pažiūrėkite, kiek žmonių atpažinsite drobėse? „Karininkų puota" – žinoma, Franso Halso drobės „Šv. Jurgio šaulių gildijos karininkai" parafrazė. Nutapytas 1616 m. paveikslas vaizduoja tikrai vykusios karininkų puotos akimirką. Puota buvo rengiama, atsisveikinant su gildijos nariais, baigusiais tarnybą praėjus įpras­tiniams trejiems metams. Visi dalyviai buvo puikiai pažįstami žiūrovams; jie puikiai suvokė, kad yra tapomi. Pozavo, drauge nepertraukdami neoficialaus (tai rodo galvos apdangalų nebuvimas) pokalbio. A. Brazdžiūnas-Dusė karininkus pakeičia lietuviškais Kauno meno ir kultūros scenos veikėjais. Jie taip pat identifikuojami – štai iš paveiks­lo centro į žiūrovą atsigręžia Česlovas Lukenskas... Paveikslas įgauna sarkastišką dimensiją: veikėjai papuošiami, nepamirštant, kad tai – tik žaidimas, tik parafrazė. Regalijas laikantys šauliai iš Halso dingsta, o tapytojas, panaikinęs visą iškilmingumą, pirštu prikišamai paro­do, kad čia – tik žaidimas. Kad jei norės, nutapys savo pažįstamus ne tik kaip karininkus, bet ir kaip valkatas, muzikantus ar gydytojus. Ir kodėl ne? Juk ką betapytum, vidinės savo esybės vis tiek nepaslėpsi, dar kartą kartoju. Vis tiek prieš žiūrovus esi nuogas. Todėl tapytojas žaidžia iki galo, pavaizduodamas save nuogą, įžūliai ir drauge kukliai žiūrėdamas iš paveikslo pirmojo plano. Taip yra su karininkais, su damomis – irgi panašiai: Kauno dailėtyrininkės ir menininkės pozuoja puošniomis suknelėmis, o tapytojas, laikydamas paletę, žiūri iš drobės kaip koks... britų aristokratas, sakyčiau, jei jis vėl nebūtų nuogas. Tačiau tiek nuogumas, tiek puošnumas publikai patinka: ji noriai leidžiasi įtraukiama į žaidimą ir premijuoja autorių. „Karininkų puota" gavo publikos apdovanojimą „Geriausias 2007 m. kūrinys". „Mergaitės", vaizduojantis dvi gatvės muzikantes, geriausiu buvo išrinktas 2011 m. Taigi žaidžiame toliau – tapytojui po vyrų, moterų ir vaikų dar liko arkliai, šunys, natiurmortai su tetervinais publikai džiuginti (autorius juokaudamas pasakojo: „Kai gavau apdovanojimą už karininkus, nusprendžiau tapyti vaikus. Nutapiau – ir vėl gavau apdovanojimą"). Aišku, dėliojant iš veikėjų gali likti tik galvos: draugų ir pažįstamų portretiniai atvaizdai sutelpa į vieną drobę, tapdami žaidimo kvadratėliais. Kokio žaidimo? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Panašu į „Loto", kur greičiausiai atspėjęs, gauna prizą. Tapytojas filosofiškai, atsietai ir drauge labai asmeniškai vaizduoja figūras, užpildančias drobių plokštumas. Šalta ir tiksli tapymo maniera sukuria atstumą nuo lengvai atpažįstamų personažų. Tačiau kartais galvas keičia kūnai: vienam paveikiausių paveikslų „Grobuonis" galvos nereikia. Masyvus kūnas, regisi, netelpantis į drobę, godus ir dėl to grėsmingas, atsainiai besiilsintis, ištiesęs ranką su aštriais raudonai lakuotais nagais. Betrūksta, kad nuo jų imtų varvėti kraujas. Bet to taip pat nereikia: tapyba savaime pakankamai paveiki, kad išreikštų ir parodytų grėsmę vien vaizdu.

„Grobuonis ir kiti" įleidžia to norinčius žiūrovus į keistą, šiek tiek siurrealistišką, mįslingą ir vis dėlto pažįstamą Arvydo Brazdžiūno-Dusės pasaulį. Pasaulis, nors ir žaismingas, bet grėsmingas ir, tiesą sakant, nelabai patrauklus. Jame pasijunti apnuogintas nepaisant puošnių rūbų ir pažįstamų veidų –­ nors esi tik žiūrovas, o ne tapytojas. Ir mintis, kad aplink –­ vieni grobuonys, neapleidžia nė minutei. Tol, kol nepamatai savojo, slypinčio viduje.