Vokiečių skulptorius, performansininkas, grafikas ir pedagogas Josephas Beuysas, kuriam gegužės 12 d. būtų sukakę 100 metų, šia proga aukštinamas kaip supermenininkas. Meno kritikas Hanno Rauterbergas, nevengiantis kritiškai pažvelgti į proginius sukaktuvininkų pagerbimus, suabejoja, ar kartais sukakties minėtojai J. Beuyso „nepainioja“ su kitu – aiškesniu, pozityvesniu menininku?

Berlyno Šiuolaikinio meno muziejuje (XIX a. pastatas veikė kaip maršruto Berlyno–Hamburgo traukinių stotis, 1996 m. po rekonst­rukcijos įkurtas Šiuolaikinio meno muziejus), birželio 13 d. turėtų būti atidaryta J. Beuyso paroda „Iš kalbos“ („Von der Sprache aus“). 1985 m. J. Beuysas sakydamas kalbą Miuncheno kamerinio teatro susitikimų cikle „Kalbos apie savo kraštą“ pabrėžė, kad visi jo kūriniai atsirandantys būtent „iš kalbos“.

Vilma Mosteikienė

 

Josephas Beuysas ant Diuseldorfo dailės akademijos laiptų. Hanso Lachamano nuotrauka iš Reino krašto evangelikų bažnyčios archyvo.

 

Naktis po nakties šimtus kartų jis sapnuodavo, kaip ryte atsikelia, o koja lieka lovoje. Tada susivynioja ją į laikraštį ir šokuoja pas gydytoją. „Šis paprasčiausiai ją prideda, pažiūri – ir vėl viskas savo vietoje.“ Retai Josephas Beuysas pasakojo apie tą sapną, apie tai, koks jis baisus ir koks guodžiantis. „Nereikia baimintis, viską galima išgydyti“, – toks istorijos moralas.

Jaunystėje J. Beuysas norėjo tapti vaikų gydytoju, tačiau tėvai jam ruošė ateitį vietiniame margarino fabrike: ten iš Jupio kas nors išeisią. Ir iš tikrųjų su riebalais jis padarė karjerą, tik kiek kitaip, nei tikėtasi. Galima sakyti, vėliau tapo ir gydytoju, bent jau pats taip jautėsi – pašlijusios dabarties žaizdų gydytojas, siekęs sutaikyti pasaulį su pačiu savimi.

8 dešimtmetyje jis įkūnijo modernų menininką, buvo besąlygiškai garbinamas ir lygiai taip pat nuoširdžiai nekenčiamas. Daug kas jo meną išjuokė kaip brangiausias kada buvusias atliekas. Garsiai skambėjo pajuokos, kai dvi valytojos nepriekaištingai iššveitė J. Beuyso kūrinį – riebalais, veltiniu ir pleistrais dekoruotą vonią. Pagaliau baigta su terlynėm, to juk nepavadinsi menu.

O gerbėjus kaip tik žavėjo dažnai trumpalaikių jo kūrinių nesuprantamumas, žaismė ir provokacijos. Tačiau labiausiai traukė menininko aura: J. Beuysas buvo nuostabiai kitoks, nerami siela, norėjusi vokiečių tautai padėti išsivaduoti iš vidinio susikaustymo. Pranašas su skrybėle ir žvejo liemene, visiems skelbiantis, kad visi gali kurti meną ir būti laisvi kaip jis: „Kiekvienas žmogus yra menininkas.“

Dar ir šiandien daugelis J. Beuysą vertina kaip šimt­mečio žmogų. Galiausiai jis juk neapsiribojo vien tik menu, o siekė tobulesnės visuomenės, pasaulio be kapitalizmo prievartos, be gamtos niokojimo, buvo vienas iš Žaliųjų partijos įkūrėjų. Menininkas labiausiai vertinamas kaip aktyvistas. Daugybė paro­dų, knygų, simpoziumų 100-mečio proga šlovins jį, kaip dvasios revoliucionierių. Jis esąs „svarbus kaip niekad“, teigiama viename anonse. Bet nutylima, kad tas aktua­lumas turi ir tamsiųjų pusių. Pasakykim aiškiau: esama painiavos. J. Beuysas nebuvo tas, kuris dabar taip garbinamas. Jis nebuvo kairysis, negriovė sistemos ir jau tikrai nekovojo už apšvietą. Nors palaikė žaliuosius, bet parlamentinę demokratiją laikė klystkeliu. Jis plūdo partijų diktatūrą, kaip dabar tai daro AfD (dešiniojo politinio sparno, itin konservatyvi, nacionalistinė partija „Alternatyva Vokietijai“, – red. past.) šalininkai. Nelabai terūpėjo ir aplinkosaugininkų judėjimas, jo žodžiais, „špinatų ekologizmas“. Svarbesnė jam buvo ezoterika.

1982 m., Kaselis, „Documenta“: menininko užsakymu suvežama didžiulė krūva bazalto akmenų. Akimirką pasirodo, kad štai – vėl karas, vėl griuvėsių kalnai. Bet J. Beuysas nuramina susirūpinusius: tai, kas atrodo kaip naikinimas, turi pavirsti gėriu. Pamažu po miestą išvežiojama 7000 akmenų, jie pastatomi ir tampa stelomis, o greta pasodinami medeliai. 7000 ąžuolų. „Miesto įmiškinimas vietoj miesto valdymo“ (žodžių žaismas: „Stadtverwaldung statt Stadtverwaltung“, – vert. past.), – taip jis pavadina savo projektą.

Šiandien šio projekto Kaseliui pavydi daugelis miestų, visi nori tapti žalesni, gražesni, švaresni. Tačiau menininkui labiausiai rūpėjo ne miesto tarša. Jam medžiai simbolizavo naują visuomenės tvarką, ąžuolai žmonėms turėjo atverti naujus dvasinius horizontus – iki ankstyvųjų kultūrų. „Medžiai reikalingi ne gyvybei žemėje palaikyti, ne, jie gelbėja žmonių sielas.“ Jis tikėjo, kad kiekviena tauta turi savitą dvasią, o vokiečiams privalu atsigręžti į mišką.

Tikrosios būties ilgesys turi ilgą priešistorę. Apie tai kalbėjo Novalis ir Friedrichas Hölderlinas, okultiniais dvasiniais dalykais žavėjosi ir daugelis modernių menininkų. J. Beuysas neapsiribojo vien estetine ezoterikos puse. Vis labiau jo meninės mįslės virto politine programa: jis norėjo vokiečius išgydyti, sutaikyti su jų istorija.

Jaunystėje J. Beuysas buvo aistringas nacionalsocialistas, 12 metų tarnavo vermachte. Šių faktų jis nenutylėjo, tačiau aiškino savotiškai – iš to sukūrė legendą apie išgijimą. Dažnai pasakojo, kaip 1944 m. jo kovinis lėktuvas buvo pašautas virš Krymo, kaip jį priėmė ir atsidavę slaugė jo priešai. „Jie įtrynė mano kūną riebalais, kad sulaikytų šilumą, įvyniojo mane į vilną.“ Sunkiai sužeista galva, be sąmonės 12 dienų jis išgulėjęs pas totorių.

Bet iš tikrųjų jau seniai išsiaiškinta, kad jo lėktuvas pašautas nebuvo ir nukrito už 7 kilometrų nuo pakilimo tako. Ne jurtoje, o karo ligoninėje J. Beuysas gydėsi negalavimus – vieną žaizdą ir galvos skausmus. Nomadų totorių toje vietovėje nebebuvo.

J. Beuysas tvirtai tikėjo savo prisikėlimo istorija, ir daug, labai daug vokiečių taip pat tikėjo, kad vienas iš jų, užkietėjęs nacis, buvo išganytas. Kad skriaudikams aukos atleido kaltes. Galima įsivaizduoti, kaip godžiai toji legenda buvo sutikta. Su J. Beuysu, jo menu tu stovi gėrio pusėje. (...)

Gerokai rimtesni dalykai dėl žydų naikinimo. Ne kartą duodamas interviu, jis menkino Holokausto svarbą. „Dabartinė visuomenė blogesnė nei Trečiasis reichas. Hitleris į krosnis metė tik kūnus.“ Suprask: dabar naikinamos ir sielos. Tačiau J. Beuysas nebuvo nei rasistas, nei šovinistas, jo mene nerasi užuominų į vyriško pranašumo estetiką. Priešingai, šiandien ypač išryškėjanti J. Beuyso asmenybės pusė – polinkis į mistiką, prietarus. Galima spėti, kad jis visai gerai jaustųsi tarp sąmokslo teorijų kūrėjų. (...)

Daug J. Beuyso gerbėjų mielai atskirtų kūrinius nuo autoriaus, neva jo darbai: mokykliniai suolai, miltų maišai, jo paties nagai, turėtų kalbėti už save. Pačiam autoriui tokia globa nebūtų patikusi. Jam jo menai niekada nebuvo labai svarbūs. Jie esą tik tarpininkai, tik priemonės, siekiant aukštesnio tikslo. „Svarbiausias mano kūrinys – būti mokytoju, visa kita – tik atliekos.“

J. Beuysui gyvenimas buvo menas, o menas – gyvenimas. Norėdamas būti pavyzdiniu žmogumi, jis negalėjo atskirti vieno nuo kito. Pasiaukojimas gyvenimui, iš kurio telieka pelenai ir šiukšlės, – ir taip galima vertinti jo palikimą. Galbūt dabar J. Beuysas žmonėms svarbus kentėjimu dėl beprasmybės, ramybės nerandančiojo nuovargiu. Su didvyrio pagarbinimais prie jo geriau nesiartinti. Menininko klaidas ir spragas – kojos nebėr – reikia priimti kaip palikimo dalį. Tai fantominiai vokiečių skausmai. Juos reikia atskleisti, o J. Beuysą pagerbti kaip prieštaravimų, amnezijos menininką, papasakoti apie idealizmo klystkelius – švenčiant sukaktį tam palankus metas. Tik vis dar tebeieškoma galinčiųjų imtis šios užduoties.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, Nr. 13, 2021 03 25