Loreta Skripkutė-Gutauskienė – dailės Žemaitė, diplomuota muzikantė, talentinga pianistė. Baigusi konservatoriją dirbo pedagoginį darbą ir rūpinosi šeima: vyru Leonardu Gutausku ir sūnumis Simonu ir Tadu. 2000 m., būdama 61-erių, pradėjo siūti tekstilinius paveikslus ir per 9 metus sukūrė beveik 100. Savitos abstrakčios kompozicijos iš dėvėtų audinių, spalvos ir formos pojūtis atveria jokių išankstinių nuostatų neribojamą kūrybos pasaulį. Autorės darbus galima pamatyti parodoje „Metų monotonija“ AP galerijoje iki vasario 26 dienos. Dar geriau menininkės kūrybinį pasaulį padėtų suprasti 2009 m. užrašytos jos mintys.

 

Loreta Skripkutė-Gutauskienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kaip ir kada pradėjote siūti paveikslus, kaip kilo tokia idėja?

2000 m. buvo labai karšta vasara, kankino viena iš daugelio ligų, neturėjau kur savęs padėti, išėjau į kiemą, ten stovėjo toks platus lentų stalas, zyzė dzūkiškos „maškos“, pastovėjau žiūrėdama į stalo plokštumą, po kiek laiko parėjau į vidų ir pradėjau rinkti visokias atraižas, juostas, savo ir vaikų nenešiojamus drabužius, viską sunešiau ant to stalo... ir prasidėjo. Plėšiau tas medžiagas, karpiau, siuvau ir dėjau ant pasitiesto pilko audeklo – stūmiau laiką. Žinojau, kad noriu sudėlioti „Dvynius“. Baigusi pakviečiau Leonardą. Jis nustebo, susižavėjo ir pasakė: „Loriuk, daryk dar ir dar, čia neregėtas menas.“ Skambūs žodžiai, bet vyras jų niekada negaili. Taip ir įsitraukiau. Pradėjau iš visų užkaborių ir skrynių rinkt įvairiausias medžiagas, pasitiesus ant grindų komponavau didelio formato siuvinius, vėliau pasitelkiau išskleidžiamąjį stalą – ant jo tilpo dalis siuvinio. Vienam darbui sugaišdavau kelias dienas, nes labai daug rankų darbo. Taip pamažu ėmė kauptis kažin kas, ko niekada anksčiau negalėjau net įsivaizduoti. Užbaigus darbą, vyras pritaisydavo karteles ir kabindavo ant sienų. Pamažu ėmė ryškėti stilius – toks išliko iki šiol. Varėnos turgus ir dėvėtų rūbų parduotuvės tapo mano traukos centrais. Taip susidarė maišai medžiagos – nuo juostelių iki užuolaidų ir antklodžių. Niekada nežinau, ką darysiu, užsikabinu už vienos formos ar spalvos, o toliau viskas vyksta tarsi savaime. Tik vieną kartą darbą pradėjau turėdama sumanymą. Prieš Sekmines prisiminiau Kryžiaus kelią, tai visados man užspaudžia gerklę: Veronika nušluosto iškankintą Jėzaus veidą. Negalėjau miegot, paryčiais užsnūdau, bet 5 prabudau tik apie būsimą paveikslą galvodama. Tą dieną ir pasiuvau. Kai nemiegu, dažnai galvoju apie maišuose slypinčias juosteles, medžiagų atraižas, prisimenu, kokia spalva kokiame maiše, ką su kuo bandysiu derinti. Atsikėlus keliauju į savąją skudurų saugyklą. Nežinau, kam visa tai darau, tačiau be šito darbo laikas slinktų labai lėtai. Gal dar dėl to, kad Leonardui mano siuviniai teikia džiaugsmą – dabar mudu likę tik dviese, tokia dviejų žmonių vienatvė.

Esate pianistė, daug metų dirbote šį darbą, ar negaila, kad netęsėte?

Negaila. Buvo daug priežasčių, tačiau pagrindinė ta, kad reikėjo rinktis, kur aš reikalingesnė: šeimoje ar darbe. Supratau, kad muzikinis gyvenimas ir be manęs klestės, o šeimoj gali būti daug problemų. Ir dar viena priežastis – nenorėjau. Žiūriu į savo mokyklos draugus, kurie tebedirba šį darbą, ir man atrodo, kad jų triūsas seniai pavirtęs rutina, tik nedaugelis išsaugojo pirmapradę jaunystės svajonių ugnelę. Dar prieš daugelį metų, kai neblogai sekėsi skambinti, pasakiau vienatinei draugei (mirusiai prieš 23 metus): muzika – tik vienas iš būdų išreikšti save. Tada ji labai nustebo, pažiūrėjo tylėdama. Nežinau, ką galvojo. Per brolio laidotuves priėjo jaunystės laikų bendramokslė, dabar pasiekusi pedagogikos aukštumas, ir vietoj užuojautos pasakė: „Loreta, tu labai gerai grojai.“ Nustebus pasakiau: „Viešpatie, kada tas buvo, aname gyvenime, žmogus keliskart numiršta ir vėl prisikelia.“

 

Loreta Skripkutė-Gutauskienė. „Žolinė“, 2008

 

Vyresni žmonės mėgsta keliauti, o kaip jūs, ar netraukia pamatyti pasaulio?

Visai ne. Jaunystėj porą sykių buvau išvažiavus, tiesiog nežinau, ką svetimoj vietoj veikti, blogai jaučiuosi, žmonės gyvena savo gyvenimą, čia jų vieta, čia jie gimė ir numirs, o tu žiūri į juos kaip turistaujantis kvailys. Peizažas, architektūra, visa tai galima pamatyti ir meno albumuose, ne grūdantis keliautojų grupėse, o vienatvėje, susikaupus. Argi nuvykęs į svečią šalį pamatysi tokį stebuklą kaip paukščių migracija, o kokį nuostabų prancūzišką filmą žiūrėjau namuose. Piramidės, Gaudi, japonų menas – viskas albumuose, filmuose. Beje, daugelis reprodukcijų atrodo geriau nei originalai. Viena detalė, pasakoja žurnalistė apie Meksiką: „Čia tokie nuoširdūs žmonės, tik reikia saugoti daiktus ir pinigines, man pavogė dokumentus.“ O jai už nugaros atsiliepia intelektualės: „Čia žmonės nekerštauja, malonūs.“ Taip ir norisi paklausti žurnalistės: „Moteriške, negi tu per pusę dienos ar savaitę pažinai tuos žmones, tos šalies gamtą ir kultūrą?“

Gyveni su artimaisiais visą gyvenimą ir staiga koks nors jų poelgis tiesiog pribloškia. Štai jums ir pasaulio pažinimas...

Ar jaučiatės laiminga?

Dažnai. Rytais anksti, kai einu mišku, taip tylu ir gaivu, norisi melstis. Arba kai rytais matai apsnigtą jazminą, o jame tarp pusnių tupinčius žvirblius. Arba kai žiūri į sveiko kūdikio veidą, kai jis tave stebi, šypsosi ar taip saldžiai miega. Tada, kai susišneku su artimu žmogumi ir jaučiu, kad vienas kitą suprantam, neapsimetam, nemeluojam.

Ar ateityje tęsite tai, ką dabar darote?

Negalvoju apie ateitį. Kai žiūriu į savo siūtus paveikslus, kurių susikaupė arti 100, pati netikiu, kad esu juos padarius. Daugelį net pamiršau ir tenka atvynioti, tuomet į juos žiūriu, tarsi pirmąkart matydama. Sulaukus 70-ies kiekviena diena yra dovana, juolab visą gyvenimą nuo 15-os sirgus. Džiaugiuosi, kad suspėjau atlikti visas pareigas, kurias privalėjau. Viskas Dievo rankose. Žmogaus gyvenimas – kaip teatras su komiškais, melodramiškais, tragiškais ir detektyviniais elementais. Tikiuosi, mano pjesės paskutinis veiksmas bus trumpas, nenuvargins nei manęs, nei žiūrovų.

Parengė Laima Kreivytė