Šiuolaikinio meno lauke visada įdomu sutikti menininką, jaučiantį ne tik socialinį, politinį, bet ir kultūrinį bei estetinį savo kūrybos kontekstą. Kaip pavyzdys – tapytojas Viktoras Paukštelis, Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų absolventas ir jo naujausia personalinė paroda „Chromatika. Tapyba (2020–2023)“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (veiks iki birželio 4 d.). Čia eksponuojami paveikslai ne tik atskleidžia autorių – jie užsimena ir apie daugeliui žinomas reikšmingas muzikos ir dailės asmenybes, kviečia pasirausti savo kultūrinėje atmintyje. Iš ten ateinantys signalai sukuria intriguojantį estetinių išgyvenimų lauką.

Parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė atrinko per pastaruosius keletą metų sukurtus V. Paukštelio paveikslus, daugumą jų sieja muzikos motyvas – per asmenybes, asociacijas ir atskirus elementus. Paveikslus jungia ir sąmoningas sprendimas atsisakyti ryškios spalvos. Muzikos pasaulyje žinomą sąvoką „chromatika“ (sistema, pagrįsta garsiniais pustoniais) čia atitinka beveik monochrominės tapytos plokštumos, tik kartais sutrikdomos ryškesnės spalvos linijos ar potėpio.

Kuratorės parengti tekstai padeda suprasti paveikslų kultūrines nuorodas. Darbų pavadinimai – dažniausiai lakoniški, tad papildomi ženklai padeda suvokti, kad „Ponas W.“ yra Richardas Wagneris, „Ponas B.“ – Alanas Bergas, o „Ponas H.“ – Paulis Hindemithas. 

Pirmoje salėje eksponuojami dideli portretai per ikonografinio motyvo tapybinę kartotę leidžia atpažinti menininko santykį su muzikos pasaulio autoritetais. Tapydamas jų atvaizdus, autorius remiasi grafiniais bei fotografiniais vaizdais, juos interpretuoja kaip pianistas, grodamas vieną ar kitą kūrinį: kiekvieną kartą tas pats kūrinys (šiuo atveju vaizdinis motyvas) skamba vis kitaip, muzikos atlikėjas atranda papildomų spalvų ar garso faktūrų – per atvaizdą pridengiančius subtilius geometrinių figūrų siluetus, plonytes vertikalias linijas, vienur kitur paliktus skubrius teptuko pėdsakus.

Portretus keičiantys peizažai susisiekia su M. K. Čiurlionio kūrybos versmėmis, jos V. Paukštelio paveiksluose įgauna konceptualių ženklų pavidalus. Jūros skalaujamo kranto vaizde – paveikslo apačios pristabdoma bangos ketera ir tolyn nusidriekiantis pilkas horizontas, kuriame vanduo beveik susilieja su dangumi, pilkšvi atspalviai perteikia atšiaurų, vandens paviršių šiaušiantį vėją. Lyg tai būtų V. Paukštelio tapybinės poemos „Jūra“ kadras, kuriame M. K. Čiurlionio „Jūros“ spalvos atvėsta, įgyja daugiau pilkų, minorinių, kontempliatyvių atspalvių. „Viršūnė Č“ – Pamyro kalnuose alpinistų patiriamą iššūkį vaizduojančios fotografijos interpretacija: netekusi ryškių spalvų, pasitelkus monochrominės tapybos priemones, ji iš dokumento virsta egzistenciniu potyriu. Abu šie paveikslai konceptualiu situacijos išgyvenimu šiek tiek primena vokiečių peizažo filosofo Casparo Davido Friedricho (1774–1840) paveikslus „Vienuolis prie jūros“ ir „Keliautojas virš debesų jūros“.

Didžiausios parodos salės ekspoziciją pradedančiame „Autoportrete“ – varnas, šmaikšti, skoninga paties dailininko pavardės vizualinė ir tapybinė interpretacija. Dauguma kitų čia eksponuojamų kūrinių – žinomų paveikslų, vaizduojančių herojus su muzikos instrumentais, variacijos.

 

AUTOPORTRETAS. dr., aliejus / oil on canvas, 215x165 cm, 2022

 

Pirmą kartą apsilankius parodoje galėtų pasirodyti, kad būtų užtekę ir vienos „Šv. Cecilijos“, vieno „Fleitininko“ pagal Édouard’ą Manet, vieno „Berniuko su trimitu“ pagal Evą Gonzalès, tačiau po kelių savaičių sugrįžus kuratorės sprendimas ima atrodyti pagrįstas ir suprantamas. Juk šie kūriniai – kaip muzikinės variacijos ta pačia tema. Vis kitoks rakursas, potėpio pobūdis, spalva ir jos intensyvumas. Dangiški „Šv. Cecilijos“ tonai tai apgaubia nutapytą skulptūrą, tai tarytum gestais mėgina ją „užbraukti“, kurdami emocinio santykio su vaizduojamu objektu dramą, kitur motyvas atrodo lyg nebaigtas, todėl suteikia paveikslui ketvirtąjį, laiko, matmenį. 

Laisvai interpretuojant Annibale’s Carraci’o paveikslą „Liutnininkas“ nutapytoje drobėje „Jaunas vyras su liutnia“ tamsiame fone išnyrančius monochrominius veidą, rankas, instrumentą vagoja reti raudoni voratinkliai, jų punktyrai taip pat išsaugo performatyvaus tapybos proceso pėdsakus.

Į paveikslą su pasiskolinta poza iš É. Manet drobės „Berniukas su kardu“ įriedėjęs apelsinas sukuria dar vieną variaciją, kurioje pirminė tapybinė melodija išraiškingai keičiama suteikiant jai jausmingumo, oranžinės ir žalios spalvų akcentais sukuriant savitą paveikslo dramaturgiją, derinančią figūrinės ir abstrakčiosios tapybos principus.

Labiausiai atpažįstamas É. Manet „Fleitininkas“ parodos autoriui suteikė progų bent kelis kartus įsijausti į šio paveikslo kompozicinę struktūrą – paveikslo veikėjas varijuoja ne tik papildant jo siluetą rausva ar žydra spalvomis, bet ir išbandydamas muzikanto pozą (ar tik ne sykiu su kūrėju?); kuriama santūri, monochrominė susitapatinimo metamorfozė.

E. Gonzalès „Berniuko su trimitu“ motyvas taip pat visapusiškai išgyventas – ir portretu-parafraze, ir dviem variantais, kurie parodoje išsiskiria spalvine įvairove, tęsia kostiumo, kaip socialinio ar profesinio kiauto, temą. Vienoje drobėje veikėjas – be veido, kitame jo veidas liepsnoja ryškiai geltonais potėpiais kartu su žaižaruojančiomis vietomis paveikslo apačioje, kairėje, dešinėje. Įdomu, kur pirmiausiai įsiplieskė šis tapybinis gaisras?

„Kiautas II“ – bene vienintelis parodos kūrinys, kuriame sąsajų su muzika, atrodytų, nėra. Tačiau čia irgi juntama motyvo ir variacijos tema, o faktūrinės ir spalvinės ypatybės vėl primena į kūrybinį procesą lyg muzikinio kūrinio partitūrą įsijautusio menininko būsenas.

Parodos finalas – stebėtinai paprastas. Dingsta asociacijos su epochomis ir konkrečiais dailės kūriniais, rimsta ką tik potėpiais spurdėjusios spalvos. Artimu planu – vaiko portretas plačiai atmerktomis akimis. Nuostaba? Nerimas? Liūdesys? Žydra juosta apačioje, siaura plonytė panašios spalvos linija, kertanti dešiniosios akies vyzdį. Kas ir kam nutiko tą „Lapkričio 22“? Kuriais metais? Ir kur?

 

Helmutas Šabasevičius (g. 1964) – dailėtyrininkas, baleto istorikas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, meno kultūros žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius, tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narys, Scenos meno kritikų asociacijos narys.

 

 

Antano Lukšėno nuotraukos