Ieva Mikalkevičiūtė. Paryžiaus kultūrinė panorama II: galerijų pavasaris

Meno pasaulyje galerijų svarba nenuginčijama: būtent šiose kalvėse menininkai žengia pirmuosius žingsnius ir užmezga ryšį su svarbiais meno rinkos žaidėjais. Kitaip nei muziejai, dažniausiai eksponuojantys karjeros piką jau pasiekusių menininkų darbus, galerijos dažnai rizikuoja meno gerbėjams pristatydamos dar negirdėtus jaunus kūrėjus. Stebint iš šalies, glamūrinis galerijų pasaulis gali atrodyti itin selektyvus, o sėkmingi galerininkai – atšiaurūs ir snobiški. Nedaugelis žino, kad net ir stambiausi meno rykliai neišvengia anekdotinių situacijų, o jų kelias į sėkmę – ne visada rožėmis klotas.

Knygoje „Galerininkai“ istorikė ir meno kolekcininkė Anne Martin-Fugier itin vaizdžiai aprašė vienuolikos Paryžiaus galerijų kasdienybę: pastaraisiais metais itin išaugusią konkurenciją, santykių su reprezentuojamais menininkais peripetijas bei meno mugių užkulisiuose verdančias intrigas. Štai tarptautinio galerijų tinklo vadovas Emmanuelis Perrotinas su šypsena prisimena savo debiutą „Art Basel“ mugėje Šveicarijoje. Kelionės ir stendo nuomos išlaidos buvusios tokios didelės, kad jau pirmosiomis dienomis pradedančio galerininko kišenėse švilpavo vėjai. Kaip tyčia, kolegos vis kviesdavo papietauti prabangiuose vietiniuose restoranuose. Nenorėdamas sumenkinti savo įvaizdžio Emmanuelis vis meluodavo turintis svarbų susitikimą, o iš tiesų slapta sliūkindavo pietauti... į „Mcdonald’s“. Autorės kalbintų pašnekovų nuomone, vadovauti galerijai tolygu stačia galva pasinerti į nežinią, kasdien kovoti dėl išlikimo, tačiau taip pat išgyventi neišdildomą gyvenimo nuotykį.

Gegužės pabaigoje jau 6-ą kartą rengtas Paryžiaus galerijų savaitgalis suteikė galimybę pasijusti šio nuotykio dalimi. Renginyje dalyvavusių 48 galerijų programą sudarė daugiau nei 40 solo šou, susitikimai su menininkais, dokumentinių filmų peržiūros, koncertai, performansai bei konferencijos. Kaip ir kasmet, meno mėgėjams pasiūlyti 9 unikalūs maršrutai, jungiantys skirtinguose Paryžiaus rajonuose įsikūrusias galerijas. Šiemet didelis dėmesys skirtas kultūros mediacijai: didžiausia galerijų koncentracija pasižyminčiuose Marė bei Sen Žermeno rajonuose rengti specialūs vizitai su gidu prancūzų ir anglų kalbomis, informacinės paskaitos apie kolekcionavimą, meno kūrinių draudimą bei autorių teises. Visgi renginyje pirmuoju smuiku griežė parodos, kurių įvairovė kaip reikiant apsuko galvą. Aptarsiu didžiausią įspūdį palikusias „Templon I/II“, „Ségolène Brosset“ bei „La Forest Divone“ galerijų parodas.

 

Abdelkaderio Benchammos parodos „Engrama“ fragmentas
Abdelkaderio Benchammos parodos „Engrama“ fragmentas

 


„Templon“ galerija – dviejų pasaulių sankirta

Danielio Templono ilgai pristatinėti nereikia: Paryžiuje ir Briuselyje tris sėkmingas meno erdves valdantis galerininkas laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinio meno vedlių, 7–8 dešimtmečių sankirtoje supažindinusių Prancūzijos meno sceną su JAV konceptualistais. Neseniai 50 metų jubiliejų atšventusios galerijos archyvuose šiandien puikuojasi stambaus kalibro menininkų vardai: čia savo kūrinius pristatė Andy Warholas, Jeanas-Michelis Basquiat, Robertas Rauschenbergas, Keithas Haringas, Hiroshi Sugimoto, Yayoi Kusama ir kt. Galerijų savaitgalį dvi „Temp­lon“ parodų erdvės pristatė menininkų Abdelkaderio Benchammos (Prancūzija) bei Kehinde’o Wiley’o (JAV) parodas.

Beaubourg gatvėje įsikūrusioje galerijoje eksponuoto prancūzų menininko A. Benchammos kūryboje darniai susipina Rytų kultūrų simboliai ir Europos dailės tradicijos. Parodoje „Engrama“ („Engramme“) eksponuota to paties pavadinimo monumentali, nespalvotas freskas bei tapybos ir grafikos darbus jungianti instaliacija atspindi menininko susidomėjimą neurofiziologiniais tyrimais, siekiančiais atskleisti, kaip mūsų atmintis reaguoja į nuolatinį vaizdų ir informacijos srautą. Literatūrinių, mokslinių ir ezoterinių nuorodų kupinas daugiasluoksnis kūrinys skatina žiūrovą peržengti tradicinio suvokimo ribas.

Originali parodos scenografija tarsi išskaido žvilgsnį, šokinėjantį nuo abstrakčių sieninių piešinių prie juose paslėptų miniatiūrinių grafikos intarpų, vaizduojančių dangaus kūnus (kometas, meteorus, žvaigždynus), stichines nelaimes (besiveržiančius ugnikalnius, žemės drebėjimus) bei šiuolaikinio pasaulio ženklus (naftos gręžinius, rūkstančius fabrikų kaminus). Imersinės A. Benchammos instaliacijos bei jose užkoduotos metafizinės potekstės kvestionuoja mūsų santykį su nematerialia, plika akimi nematoma begalybe, kurios dalimi esame. Žiūrovo klausdamas, ką, kaip ir kodėl jis mato, menininkas taip pat siekia suvokti, kaip tai, ką matome, paveikia mūsų tikėjimą, moralinius ir etinius įsitikinimus. Paroda pratęsia simbolinį menininko karjeros posūkį, perėjimą prie išgrynintų, su architektūriniais paviršiais susiliejančių grafinių formų, gerokai praplečiančių klasikinio piešinio ribas.

Antrame galerijos padalinyje (Grenier Saint Lazare gatvėje) pristatyta menininko K. Wiley’o paroda „Taitis“ („Tahiti“) nukėlė į egzotiškas Polinezijos džiung­les. Spalvingose, didelio formato drobėse skleidėsi vanilės žiedai, šnarėjo milžiniški palmių lapai, o žiūrovus gundančiais žvilgsniais viliojo ryškiomis suknelėmis pasidabinusios nimfos. Tik priėjus arčiau pajutome, kad buvome šiek tiek apgauti: pamažu išryškėjo raumeningi „nimfų“ kūnai, platūs pečiai ir masyvūs žandikauliai. Priešais žiūrovą išniro istorinės Māhū (trečiosios lyties) bendruomenės nariai.

 

Kehinde Wiley. „Tuatini Manate III“
Kehinde Wiley. „Tuatini Manate III“

 

Prieš pirmųjų krikščionių misionierių atvykimą į Polinezijos salas, Māhū bendruomenė buvo itin gerbiama, o jos nariai laikyti nežemiškomis būtybėmis, kuriose darniai susisieja vyriškasis ir moteriškasis pradai. Kolonizavus Taitį Māhū bendruomenė buvo pasmerkta kaip amorali, o jos nariai persekioti kaip raganiai. Šiandien būdvardžiai Māhū ir Rėrė (vietinis terminas, apibūdinantis lytį pasikeitusius vyrus) įgiję itin neigiamą konotaciją ir vietinių vartojami kaip didžiausias įžeidimas. Įkvėptas Paulo Gauguino drobių, kuriose taip pat vaizduojami Māhū bendruomenės nariai (nors ir gerokai užmaskuoti tam, kad nepykdytų moralės sargų), K. Wiley’s darbuose nagrinėja tradicinę vyriškumo sampratą, kūno, kaip seksualinio objekto, propagandą bei kolonializmo įtaką vietinių genčių papročiams, religijai ir pasaulėvokai.

Eksponuotuose tapybos darbuose atsispindėjo menininko kūryboje pasikartojantys, trans- kultūrinio fenomeno šerdį sudarantys transformacijos ir dirbtinumo motyvai: priauginti plaukai, ryškus makiažas, ekstravagantiški kostiumai. Galerijos rūsyje įrengtoje videosalėje galėjome iš arčiau pažvelgti į kūrybinio proceso kulisus. Kaip ir ankstesniems darbams, menininkas pasirinko neprofesionalius modelius („Taičio“ serijai atrinkti tikri Māhū bendruomenės nariai), kurie atidžiai analizavo garsiausius P. Gauguino Polinezijos ciklo darbus. Iš pasta­rųjų „modeliai“ sėmėsi įkvėpimo pozoms, mimikai, dekorui bei nuotaikai. Kiekvienas kruopščiai paruoštas personažas buvo fotografuojamas Taičio džiunglių fone taip dar labiau sustiprinant priešpriešą tarp natūralumo ir dirbtinumo. Remdamasis atrinktomis nuotraukomis K. Wiley’s nutapė 14 drobių seriją, kvestionuojančią klasikinio portreto kanonus bei įgalinančią į visuomenės pakraštį nustumtos bendruomenės narius susigrąžinti prarastą identitetą.

Jausminguose ir ryškiuose darbuose itin raiškiai perteiktos personažų emocijos kaustė žvilgsnį: vieni spinduliavo pasitikėjimą bei pasididžiavimą („Kea Loha Mahuta II“ bei „Shelby Hunter“ portretai), kiti – daug subtilesnius jausmus, pusiaukelėje tarp susikaupimo ir liūdesio („Tuatini Manate II“, „Barbarų pasakos“ ar „Moerai Matuanui portretas“). K. Wiley’o kūryba žavi originalumu, gebėjimu diskutuoti su Vakarų meno istorija, į darnų vienį sujungti tradiciją, folklorinius elementus ir modernumą. Paroda „Taitis“ menininkas kviečia iš estetinės perspektyvos pažvelgti į tai, kas istoriškai lieka nepelnytai užmiršta ir pajusti meno galią keisti sustabarėjusį požiūrį.


„Ségolène Brossette“ galerija – duoklė jauniesiems kūrėjams

Istoriniame Sen Žermeno rajone įsikūrusi „Ségolène Brossette“ galerija jau ne vienerius metus stebina originaliomis parodomis, orientuotomis į nepelnytai meno rinkos nuvertintus fotografijos ir piešinio mediumus. Galerijų savaitgalį miniatiūrinėje parodų erd­vėje pristatyta kolektyvinė menininkų Christophe’o Beauregard’o, Sylvie Bonnot, Fabieno de Chavaneso, Xaviero Dumoulino, Christine Mathieu, Laurence Nicola, Bertrand’o Robert’o, Tanios Brassesco ir Lazlo Passi Norberto paroda „Work in progress“. Nors kolektyvinių parodų dažniausiai privengiu (darbų bei vardų gausa išbalansuoja ir trukdo susikoncent­ruoti), tačiau šį kartą suintrigavo pasiūlyta koncepcija. Galerininkė pakvietė menininkus pristatyti po keletą šviežiausių darbų iš dar tik kuriamų serijų ir patiems tapti parodos porte-parole: parodos kataloge išsamiai pristatyti eksponuojamus kūrinius bei savo ryšį su šiuolaikiniu menu. Kaip parodos atidarymo vakarą teigė pati S. Brossette, atsisakydama tarpininko (pa­rodos komisaro / kritiko), ji siekė suteikti menininkams laisvę užmegzti tiesioginį ryšį su lankytojais ir užtikrinti maksimalų meninio diskurso autentiškumą.

Parodoje didelį įspūdį paliko S. Bonnot mišrios technikos fotodarbai. Menininkė ne vienerius metus nagrinėjo analoginę fotografiją ir skirtingus nuotraukos (de)konstravimo principus. Kaip teigė parodos kataloge, įdomiausia jai kūrybos dalis yra fotografijos esmę sudarančio vaizdo išskaidymas, skirtingų motyvų išdidinimas, atkartojimas ir perkėlimas ant netikėtų paviršių. Unikaliuose darbuose tyrinėjamas fotografijos materialumas, siekiama suprasti, kaip kinta vaizdo bei jame užkoduotos žinutės suvokimas nuotrauką dematerializavus, t. y. fotografijos memb­raną atskyrus nuo jos „stuburo“ – fotopopieriaus. Darbuose iš naujausios serijos „Medžio ašmenys“ („Lame de bois“) menininkė analizuoja ryšį tarp skirtingų kūno reprezentacijos formų ir jas „apgyvendinančių“ paviršių. Iš nušlifuoto medžio „šukių“ į žiūrovą kreipiasi melancholiškas, nenusakomo personažo žvilgsnis: raibuliuojančių medžio rievių ir fotomembranos klosčių kuriamas mozaikos efektas akcentuoja kūrinio ir jame vaizduojamo personažo trapumą bei emocinį pažeidžiamumą. Žiūrovas tiesiogiai įtraukiamas į personažo vidinį pasaulį: „aš tave matau“ įpareigoja reaguoti, nelikti abejingam. Medžio paviršių bei jo linijiškumą menininkė interpretuoja kaip raumeninį audinį, kuris tampa natūralia kūno fragmento tąsa. S. Bonnot kūryboje susipinančių materijos ir idėjos dualumas atveria naują kūno suvokimo galimybių lauką ir suteikia tradicinei fotografijai skulptūrinę dimensiją taip gerokai praplėsdamas jos ribas.

Taip pat verta paminėti L. Nicolas fotografiją „Angelas“ iš kuriamos serijos „Sapnų peizažai“ („Paysages de rêve“). Juodame fone nugarą į žiūrovą atsukęs personažas prie nuogos odos glaudžia sparnus simbolizuojančius milžiniškus medžio kerpių diskus. Menininkės kūryboje jutiminė dimensija užima itin svarbią vietą, o anonimiškas monochrominis fonas suteikia judesiui / gestui papildomo svorio. Pristatydama savo indėlį į kolektyvinę parodą L. Nicolas akcentavo siekį nuotraukomis bei videodarbais perteikti gilias sielos būsenas, slapčiausias emocijas, tai, kas dažnai lieka nutylėta, nuslėpta. Menininkės kūryboje sapnas pasireiškia kaip mediumas, padedantis išgyventi nepakartojamus, sąmonės sunkiai iššifruojamus potyrius. Tai tarsi raktas, padedantis geriau suvokti slapčiausius mūsų troškimus, pažinti save ir supantį pasaulį. L. Nicolas darbuose puikiai atsispindi sapnuose dažnai pasireiškiančios anomalijos: iškreiptos formos, ryškios spalvos, mistiški reiškiniai. Remdamasi pagrindinėmis sapno savybėmis – spontaniškumu bei trumpalaikiškumu – menininkė kuria paslaptingus, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamus scenarijus, maksimaliai įtraukiančius žiūrovo vaizduotę.

 

Sylvie Bonnot. Iš serijos „Medžio ašmenys“
Sylvie Bonnot. Iš serijos „Medžio ašmenys“

 

„Ségolène Brossette“ galerija sugebėjo įgyvendinti tai, kas dažnai atrodo neįmanoma – į darnų vienį susieti 9 itin skirtingų menininkų pasaulius. Eksponuoti darbai pateikė devynias originalias nuolat kintančio pasaulio iliustracijas, kvestionuojančias individo, laiko ir atminties svarbą (pro)(re)gresuojančioje civilizacijoje.


„La Forest Divonne“ galerija: ką slepia išvirkščioji kūrinio pusė?

Neseniai veiklos trisdešimtmetį atšventusi „La Forest Divonne“ galerija pristatė minimalizmo ir Arte Povera dvasia persmelktą prancūzų menininkės Bernadette Chéné personalinę parodą „Viena pusė gali slėpti kitą“ („Une face peut en cacher une autre“). Vos įžengus į galeriją puikiai suvoki parodos pavadinimo prasmę: iš tolo masyvias malkas primenantys, į dailius kūgius sudėlioti ritiniai iš tiesų slepia paslaptį – tai ne kas kita, o seni prancūziški laikraščiai, kuriuose tarsi istoriniuose archyvuose užkoduota praėjusio amžiaus informacija: prieš 20, 30 ar net 50 metų aktualios politikos, kultūros, ekonomikos bei sporto naujienos, to meto įžymybės, civilizacijos pakilimai ir nuosmukiai. Suvokus šią meninę „apgavystę“ negali nesigėrėti menininkės kruopštumu ir dėmesiu net menkiausioms detalėms: meistriškai susuktas sendintas popierius puikiai atkartoja medžio kamieno rievių raštą ir spalvinius niuansus, o tekstai imituoja medienoje knibždančią gyvybę.

Karjeros pradžioje B. Chéné išgarsėjo monumentaliais austais gobelenais, o pastaraisiais metais eksperimentavo su itin paprastomis medžiagomis – popieriumi, medžiu bei metalu, – kurios nors ir atrodo niekuo neišsiskiriančios, bet pasižymi neišsenkančiomis plastinėmis galimybėmis. Laikraštinis popierius ir formos paprastumas tampa pagrindiniais B. Chéné kūrybos leitmotyvais, bylojančiais seniai užmirštą tiesą: gyvenimo prasmė susideda iš mažų kasdienybės akimirkų, kurias dažniausiai nuvertiname kaip banalias ir nereikšmingas. Atsigręždama į pirmines geometrines formas (trikampius, stačiakampius, apskritimus) menininkė koncentruoja žiūrovo dėmesį į vaizduojamų dalykų esmę. Parodos atveju tai fizinės medžiagų savybės, kintančios laikui bėgant, taip įgaudamos papildomą prasminį krūvį. Pageltę popieriaus lapai (skulptūros „Kantrybės strategijos“, „Skrydis“, „Amman“, „Gėlynas“) byloja apie bėgantį laiką, o su juo – ir besikeičiantį pasaulį, sudžiūvusios klevo „nosys“ („Sparnavaisių eilės“, „Apskritimas“, „Kilimas“) simbolizuoja gamtos trapumą ir mūsų būties laikinumą, o apnuoginti medžio kamienai („Ir vienas, ir kitas“) – kultūros atsparumą technologijų įtakai.

 

Bernadette Chéné. „Pluoštas atvyko“. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka
Bernadette Chéné. „Pluoštas atvyko“. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka

 

Parodos kataloge paveldosaugininkė Gaëlle Rageot-Deshayes teigė, jog B. Chéné savo kūryboje įprasmina svarbiausius XX a. avangardo principus: iš minimalistų paveldėtą serijiškumą, iš Arte Povera „pasiskolintą“ gamtos ir kultūros dialektiką bei „Support / Surface“ judėjimo pagrindą sudariusį skulptūriškumą.


/ / /

Galerijų svarba išties nenuginčijama: būtent čia gimsta naujos talentų kartos, čia atverčiami nauji meno istorijos puslapiai. Niekada nežinai, kas laukia pravėrus glamūrinės galerijos duris: draugas? snobas? o gal ryklys? Tačiau dėl vieno gali būti visiškai tikras – už galerijos durų visada laukia nuotykis ir tik nuo mūsų priklauso, ar išdrįsime į jį pasinerti stačia galva.

Nuotraukos iš parodų čia.